Francas
(Frantz)

Rimtai ir grakščiai


Režisierius François Ozon
Scenarijaus autoriai François Ozon, Philippe Piazzo
Operatorius Pascal Marti
Vaidina Pierre Niney, Paula Beer, Ernst Stötzner, Marie Gruber, Anton von Lucke

2016, Prancūzija, Vokietija
Platintojas Lietuvoje VšĮ „Kino pasaka“


Režisierius François Ozonas į prancūzų kiną įsiveržė beveik prieš dvidešimt metų. Tuoj pat gavo enfant terrible vardą, demonstravo galįs greitai kurti kokio tik nori žanro, stiliaus filmus, ir dar žaviai ir ironiškai mirktelėti: matote, kaip tai darau! Turtingų buržua gyvenimo parodija „Žiurkynas“ (1998), šiuolaikinė kriminalinė Jonuko ir Grytutės versija „Kriminaliniai meilužiai“ (1999), R. W. Fassbinderio pjesės ekranizacija „Vandens lašai ant įkaitusių akmenų“ (2000), paslaptinga vyro dingimo istorija „Po smėliu“ (2001), muzikinis detektyvas „8 moterys“ (2002), kuriame režisierius sugebėjo sukviesti ir įkalbėjo uždainuoti garsiausias Prancūzijos aktores: Catherine Deneuve, Fanny Ardant, Danielle Darrieux, Isabelle Huppert, Emmanuelle Béart, Virginie Ledoyen, įtampa alsuojantis „Baseinas“ (2003), šeimos santykių analizė „5×2“ (2004), gyvenimo prasmės paieškos „Likęs laikas“ (2005), anglakalbė moterų romanų stilizacija „Angelas“ (2007), nukelianti į XX a. pradžios Didžiąją Britaniją, ir kiti šio režisieriaus filmai įrodė, kad jis puikiai jaučia ir valdo įvairius stilius, turi gerą skonį, meistriškai dirba su aktoriais, moka grakščiai žaisti kino raiškos priemonėmis, kartais vos ne žongliruoti jomis. Dažnai jo filmai yra ekranizacijos arba laisvos kitų autorių darbų interpretacijos. Gal taip patogiau – „prisidengus“ jų sukurtais kūriniais dėlioti modernius ir ironiškus savojo pasaulio paveikslus.

Viename interviu režisierius tvirtina, kad niekada nekuria jokių savo darbo teorijų, o tiesiog bando papasakoti jį sudominusią istoriją, rasti geriausią būdą ją išreikšti, ir nenori kartotis. Vis dėlto bent vieną visus jo filmus jungiantį bruožą galima įžvelgti. Niekada iki galo nėra aišku, ar jis kalba rimtai, ar satyriškai šypsosi (kartais kikena ar kvatoja) iš ekrano.

Tiesą pasakius, beveik visada tas ironiškas režisieriaus požiūris juntamas. Tik ką jis ironizuoja? Kiną ar pasaulį? Kuriame melo daugiau? Man rodos, tai pagrindinis visų Ozono filmų klausimas.

Svarbus jis ir naujausiame filme „Francas“, kuris šiemet pažymėtas net vienuolika „Cezario“ nominacijų: už geriausią filmą, režisūrą, operatoriaus, dailininko, kostiumų dailininko, garso, montažo režisierių, kompozitoriaus ir aktorių darbus.

Tik „France“ nebeliko to koketiško režisieriaus „mirktelėjimo“. Atrodo, kad šio filmo iššūkis – grakščiai ir žaismingai pašnekėti rimtomis temomis. Apie karą, kaltę, melą. „Francas“ inspiruotas Maurice’o Rostand’o pjesės „Žmogus, kurį nužudžiau“, parašytos tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, bei jos amerikietiškos ekranizacijos – Ernsto Lubitscho juostos „Sulaužyta lopšinė“ („Broken Lullaby“, 1932). Beje, tai mažai žinomas šio garsaus komedijų režisieriaus filmas, bene vienintelė drama ir didelė nesėkmė.

„Francas“ nukelia į Pirmojo pasaulinio karo pabaigos metus, kai jo žaizdos dar atvirai kraujavo. Mažame Vokietijos miestelyje jauna moteris Ana (Paula Beer, prizas už šį vaidmenį Venecijos kino festivalyje) lanko savo sužadėtinio Franco, žuvusio mūšyje Prancūzijoje, kapą. Vieną dieną kapinėse ji sutinka Franco gedintį jauną prancūzą Adrianą (Pierre Niney). Kas jis ir kodėl jis čia? Šis klausimas visiems kelia geliantį nerimą, ypač Franco tėvams bei jo sužadėtinei. Kas Adrianą sieja su žuvusiu jaunu vokiečiu? Nejau tik draugystė, kaip tvirtina pats Adrianas? Žinant François Ozono kūrybą, nebijančią apnuoginti žmogaus seksualumo, prigimties dualumo, kyla įvairios mintys. Jauno prancūzo pasirodymas sukelia jausmų audras ne tik Franco šeimoje, bet ir visame miestelyje.

Veidrodinė filmo kompozicija naudojama vystant visas filmo siužetines linijas. Jei rodoma pergalė, šalia jos – ir pralaimėjimas. Kare nėra laimėtojų. Režisierius stebi ir vokiečius, ir prancūzus. Kartais „veidrodį atsuka“ į vienus, kartais į kitus. Kontrastai ir panašumai tampa akivaizdūs. Didžiausias skirtumas tas, kad vokiškoje užeigoje pralaimėjimo, pažeminimo ir netekties skausmas skandinamas aluje, o prancūzų pusėje tėvynės gynėjų žūtis šlovinama vynu. Vokiškas patriotines dainas apie pakilsiančią tėvynę „apsukus veidrodį“ keičia „Marselietė“. Vieni nekenčia kitų, nors ir vienų, ir kitų tėvai išsiuntė sūnus į karą, o dabar ir tie, ir tie rauda jų netekę. Kiekvienas kare žudikas, ar laimėjęs, ar pralaimėjęs. Šovęs į savo antrininką, nušauni pats save: vokietė Ana gedi Franco, prancūzė Fani – brolio Fransua. „Tai ne aš kankinu jūsų sūnų, tai Francas“, – sako Ana Adriano motinai. Pirmą kartą karo beprasmybės tema Ozono filme skamba taip skaidriai ir ryškiai.

Pilka ir vargana pokario kasdienybė, epochos griežtumas ir skausmas perteiktas nespalvotais kadrais. Netikėtai atsirandančios spalvotos filmo scenos organiškai dera su nespalvotomis. Spalvoti kadrai – tai ryškiausiai įsirėžę atmintin gyvenimo įvykiai: košmariški sapnai, jaudinantys prisiminimai, naujos meilės atsirandanti viltis, žūties scena ir kt.

„Francas“ yra dvikalbis filmas: jo herojai gerai moka vienas kito kalbą, lengvai pereina iš vienos į kitą. Supintos ir ryškios kultūrinės patirtys – vokiška muzika, Paulio Verlaine’o eilės, suvaidinusios svarbų vaidmenį herojų santykiuose. Édouard’o Manet paveikslas – lyg nuoroda, vedanti link visų paslapčių įminimo ir vis apgaunanti.

Didžiausi išgyvenimai tenka Anai. Jie atskleidžiami irgi „sukiojant veidrodį“ – ištikimybė žuvusiam Francui ar melu ir kalte grįsti santykiai su Adrianu. Viena pagrindinių filmo ištarmių – žmogus trapus ir irstantis. Kaltė ir melas šioje klasikiniu stiliumi nufilmuotoje istorijoje susipina taip stipriai, kad išprovokuoja net keletą netikėtų siužeto posūkių.

„Mane labiau domina melas nei kaltė“, – tvirtina režisierius. Manet paveikslas „Savižudybė“ – irgi melas. Filme pasikartojanti klaidinanti šio paveikslo užuomina yra, matyt, vienintelis režisieriaus „mirktelėjimas“ – menas irgi meluoja. Gal toje įnirtingai tiesos ieškančioje epochoje labai norisi melo paslapties – tarsi minkštos pagalvės, į kurią galima įsikniaubti ir pasislėpti? Melas iš tiesų gali labai jaudinti.