Kalifornijos svajos
(La la Land)

Ko gero, į akis krintantis filmo paprastumas ir yra didžioji sėkmės dalis, nes ypač jaunoji auditorija jau atprato nuo poteksčių ir kelių filmo „dugnų“. Chazelle’as pasakoja istoriją apie Los Andželo spūstyje susitikusius jaunuolius. Emmos Stone Mia svajoja tapti aktore, bet kol tai įvyks, ji dirba kavinėje, rašo monopjesę ir tiki šviesia ateitimi. Pianistas Sebastianas (Ryan Gosling) svajoja apie nuosavą džiazo kavinę, bet kol kas uždarbiauja svetimose grodamas populiarias melodijas, nors jaučiasi beveik naujuoju Theloniousu Monku. Amerikietiška svajonė yra didysis „Kalifornijos svajų“ siužeto variklis – ji atpažįstama kiekvienam. Tačiau režisierius gerai prisimena ir dar vieną klasikinio miuziklo taisyklę – dainos ir šokiai nėra tik muzikiniai intarpai, tai sudėtinė kino pasakojimo dalis. Chazelle’as neapsunkina „Kalifornijos svajų“ siužeto vingiais (kaip, beje, ir ankstesniojo „Atkirčio“, kurio siužeto, regis, pakaktų tik trumpo metražo filmui), jis garbina sąlygiškumą, gal todėl scenos, kai personažai atsiduria savo fantazijų pasaulyje, šoka ir dainuoja, jam pavyko labiausiai.

Dainų ir šokių scenos išsiskiria ne tik choreografija, kaip kad įžanginė kelių spūsties, kurioje, regis, šoka net automobiliai, bet ir todėl, kad Stone ir Goslingas šoka taip, kaip moka. Regis, jie nesistengia būti tobuli, neapsimeta profesionaliais šokėjais ir dainininkais. Šokių ir dainų scenos yra lyg veikėjų monologai, jų svajonių atspindys. Chazelle’as šį perėjimą į svajonių pasaulį kuria itin meistriškai – šokių scenos nemontuotos, jos nufilmuotos vienu ypu, todėl ir atrodo tokios autentiškos.

Autentiškumą pabrėžia ir filmą persmelkianti nostalgijos dvasia. Nostalgiškas jau ir miuziklo žanras, bet „Kalifornijos svajose“ užuominų į seną gerą Holivudą prismaigstyta daug, nors gal ne viską galima įvardyti. Todėl filmo kūrėjai kartais baksteli pirštu: štai langas, pro kurį žiūrėjo „Kasablankos“ herojai, štai observatorija, kur vyko „Maištininko be priežasties“ kulminacija (tada trumpam ir Goslingas atrodo panašus į Jamesą Deaną), štai žibintai iš „Dainuojančių lietuje“, bet daug daugiau jų kompozitoriaus Justino Hurwitzo garso takelyje, kuris atrodo tiesiog tobulas. Simptomiška, kad Mia ir Sebastianas prisimena senus kūrinius, kurtus prieš pusšimtį metų, kai filmai buvo kuriami kino juostoje ir neegzistavo jokios skaitmeninės technologijos, nors vaikystėje jie, matyt, žiūrėjo į ekraną perkeltus komiksus ar videožaidimus.

„Kalifornijos svajas“ nuspalvina šviesus liūdesys – už įgyvendintas svajones Miai ir Sebastianui teks sumokėti. Tai primena kitą žanrą atnaujinusį miuziklą – Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargius“ (1964). Įtariu, kad iš šio filmo Chazelle’as mokėsi naudoti spalvas filmo dramaturgijai pabrėžti, juolab kad ir geltona Stone herojės suknelė ilgam įstringa atmintyje kaip rožinis Catherine Deneuve paltukas. Ir ne tik tai. Demy filmas buvo iššūkis perdėm realistiškam Naujosios bangos kinui, 7-ojo dešimtmečio pradžioje pakeitusiam kiną, bet kartu ilgam įtvirtinusiam įvairias realybės „faktūras“. Regis, „Kalifornijos svajose“ Chazelle’as priešinasi ir nuo realybės atitrūkusiems filmams apie superdidvyrius, ir pigioms dramoms, kurių vienintelis privalumas – dokumentiškai fiksuojama tikrovė. Jis ilgisi kitos tikrovės. Tos, kuri maitina visas Kalifornijos svajas.