Loganas. Ernis

Niūrus, gilus ir, jei galima taip sakyti, europietiškas plakatas žadėjo išties išskirtinę patirtį: pamatysime pavargusį, pasenusį, piktą superherojų bei jo kelionę į dugną ar mirtį. Negana to, filmas susilaukė tiesiog stulbinančių kritikų atsiliepimų, o Iksmenų fanai liaupsino realistiškumą ir nuoširdumą. Visi ženklai rodė, kad žiūrovas išvys kažką naujo.

Tačiau čia ne rumunų filmas, tad po tamsios scenos prie degalinės, kur barzdotas herojus išpjauna padugnių grupelę gelbėdamas savo limuziną, filmas pakrypsta absoliučiai standartine kryptimi: piktas prasigėręs savanaudis Hugh Jackmano personažas palaipsniui iš naujo tampa tikru herojumi. Filmo struktūra, kai vyresnio ir jau nurašyto žmogaus gyvenime pasirodęs vaikas įkvepia pagrindinį veikėją tapti geresnį ar stipresnį, matyta ir panaudota tūkstančius kartų. Net lietuviai jau tokį filmą yra sukūrę, o tai – tikriausias ženklas, kad formulė galutinai išsikvėpė.

Kai pagrindinio herojaus arka tampa nuspėjama vos jai pradėjus kilti į viršų, žiūrovas priverstas įsikibti į kitus filmo elementus. Šiuo atveju – veiksmą. Tačiau ir čia nieko naujo ir įtraukiančio nesukurta. Atrodo, kad režisierius vietomis bandė sukurti kažką panašaus į naujausią „Pašėlusį Maksą“, tačiau net nepriartėjo prie George’o Millerio vizijos energijos ir estetikos.

„Loganas“ bando persikelti iš pasakų ir fantazijos pasaulio į gerokai šiurkštesnę ir realistiškesnę aplinką, tačiau lieka pastebimai infantilus. Nolanas pajėgus įtikinti žiūrovą, kad Betmenas buvo ir yra žmogus, o legenda priartėja per žingsnį nuo tikrovės. Žiūrint „Betmenas: pradžia“ susidaro įspūdis, kad matome pasaulį su pasakos motyvais, o šiame filme į pasakos pasaulį matome dirbtinai įkompiliuotus tikro gyvenimo atspindžius. Tai sugriauna atmosferą ir taip ištampytas filmas paverčiamas blogiausiu, koks tik gali būti, – jokiu.