Pakeliui į Ozo kino salę
Su trumpametražio dokumentinio filmo „Holivudas pasiūlė per mažai“ režisieriumi Rimantu Oičenka kalbasi Dovilė Grigaliūnaitė
Su trumpametražio dokumentinio filmo „Holivudas pasiūlė per mažai“ režisieriumi Rimantu Oičenka kalbasi Dovilė Grigaliūnaitė
Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.
Kada pirmą kartą apsilankei Ozo kino salėje?
Atvažiavau į Vilnių studijuoti 2006 m. ir tada kinu dar visiškai nesidomėjau. Augau kaime ir atrodė, kad kinas apsiriboja filmais, rodomais per televizorių. Kartą, visiškai atsitiktinai, pietaudamas universiteto valgykloje, išgirdau bendrakursių pokalbį apie Andrejų Tarkovskį, Bernardo Bertolucci, Federico Fellini. Jie pasakė, kad šių režisierių filmų galiu pasižiūrėti Ozo kino salėje, tad vieną dieną paprašiau bendrakursės mane ten nusivesti. Kino seanse buvome tik dviese. Žiūrėjome Luchino Visconti „Mirtį Venecijoje“. Mažai ką supratau, bet fimas taip stipriai paveikė, jog atrodė, kad iš salės išėjau tapęs nauju žmogumi. Paveikė ne tik filmas, bet ir Valdemaras, ir pristatymas. Viskas buvo netradiciška. Valdemaras labai įdomiai pasakojo apie režisierių, prisiminė visokių keisčiausių faktų apie patį filmą. Nuo tos dienos visus ketverius studijų metus beveik kasdien eidavau ten žiūrėti filmų.
Kaip užsimezgė ryšys su Valdemaru?
Taip dažnai ateidavau į Ozo kino salę, kad ilgainiui ėmėme bendrauti. Nuolat palaikėm ryšį, net kai ėmiau vis rečiau ten lankytis. Bet matomės dažnai. Eidamas pro mano namus, jis vis pabeldžia į langą ir atneša „7 meno dienas“ bei „Kiną“ dar prieš jiems pasirodant spaudos kioskuose.
Kodėl dabar ten nueini retai?
Iš esmės todėl, kad pasikeitė programa. Kai ten eidavau, kiekvieną dieną rodydavo po vieną kino klasikos filmą. Tuomet filmų rodymo reglamentai nebuvo tokie griežti kaip dabar. Kino salė rodė geriausius kino klasikos kūrinius: nuo Chaplino iki Bertolucci. Dabar ten nueinu dažniau ne dėl filmo, o aplankyti Valdemaro.
Nestudijavai kino ir iki tol neturėjai jokios praktikos. Kaip sugalvojai kurti filmą?
Jau gana seniai svajojau nufilmuoti unikalius Valdemaro filmų pristatymus. Neturėjau minties kurti filmo, tiesiog norėjosi tai užfiksuoti. Apie filmą pradėjau galvoti susipažinęs su Jurga Dikčiuviene, režisieriaus Šarūno Barto prodiusere. Aš jai vis pasakodavau apie Valdemarą. O ji vis sakydavo – tai filmuok, pabandyk, gal išeis filmas. Ilgai nesiryžau. Atrodė, kad nieko nemoku ir nesugebėsiu. Juk yra pilna kino studentų ir profesionalų, kurie tai galėtų padaryti kur kas geriau už mane. Lūžis, privertęs pamiršti nepasitikėjimą ir ko nors imtis, įvyko maždaug prieš dvejus su puse metų, liepos mėnesį. Pasklido gandas, kad kino salė uždaroma ir liko trys darbo dienos. Paskutinės trys liepos mėnesio dienos. Sužinojau tai iš vakaro ir nebebuvo kur trauktis, tiesiog reikėjo daryti. Pasiskolinau iš draugės kamerą, iš pažįstamų mikrofonus. Visiškai nemokėjau elgtis su ta technika. Dviese su draugu Romanu Muravjovu iš ryto nuvažiavome prie Valdemaro namų ir tris dienas jį persekiojome.
Kaip į lmavimą reagavo Valdemaras?
Jis yra vienišius. Iš pradžių nekreipė dėmesio. Tarsi tai būtų pokštas. Bet trečią dieną mūsų nuolatinė draugija jam taip įkyrėjo, kad ėmė slapstytis. Nebekėlė telefono ragelio, iš namų išėjo anksčiau, nei buvo sutarta susitikti. Ieškojome jo mieste. Gerai, kad puikiai žinojome jo maršrutą ir vietas, į kurias jis mėgsta užsukti pakeliui į darbą. Trečią dieną jau buvo akivaizdu, kad tai yra daugiausia, kiek jis gali leistis filmuojamas.
Ar galėtum pristatyti Valdemarą žmonėms, kurie pirmą kartą apie jį išgirs tik pamatę šį filmą?
Apsėstas kino jis yra nuo penkerių. Nuo tada, kai mama pirmą kartą nusivedė pasižiūrėti filmo apie Tarzaną. Kažkada Valdemaras yra sakęs, kad kai suklykė Tarzanas, tai ir prasidėjo... Valdemaro klasės draugas, kino operatorius Algimantas Mikutėnas pasakojo, kad ir jį, ir metais jaunesnį režisierių Algimantą Puipą būtent Valdemaras sudomino kinu. Po aštuonių klasių metęs mokyklą, jis pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje. Ozo kino salėje, tiksliau, įstaigoje, kuri tuomet vadinosi kitaip, Valdemaras įsidarbino 21-erių. Dabar jam 68-eri ir jis vis dar ten dirba. Man atrodo, kad Valdemaras yra vaikščiojanti kino enciklopedija. Jis neskirsto filmų į holivudinius ar arthauzinius. Žiūri ir „Patersoną“, ir „Geležinį žmogų“ („Iron Man“). Net masinei auditorijai skirtame siaubo filme gali įžvelgti talentingą aktorę, kuri ateityje taps pasauline žvaigžde.
Filme matome Valdemaro dieną nuo ryto iki vakaro. Ar toks ir buvo filmo sumanymas?
Taip, ir stengiausi jo laikytis, nors nemažai žmonių patarė neprisirišti prie šios minties ir neapsiriboti viena diena. Visgi man patinka Davido Lyncho posakis: „Negalima išduoti savo pamatinės idėjos.“ Taip sugalvojau todėl, kad kiekviena Valdemaro diena jau daugybę metų yra praktiškai tokia pati. Jis važiuoja tuo pačiu maršrutu, lankosi ten pat ir daro tą patį. Užsuka į „Forum Cinemas Vingis“, šalia esančią kavinę, tada į „Skalvijos“ kino centrą aptarti naujienų, o tada jau vyksta į darbą. Norėjau tai užfiksuoti.
Filmavai tris dienas, bet Ozo kino salė neužsidarė. Ką darei toliau?
Jokio finansavimo projektui nepavyko gauti, taigi viską reikėjo daryti patiems. Pradėjau montuoti savarankiškai, to nemokėdamas. Taip žaidžiau ir eksperimentavau dvejus metus. Techniniu požiūriu medžiaga gana prasta, nes, kaip minėjau, filmuodami ir įrašinėdami garsą nemokėjome tinkamai naudotis įranga. Daug kadrų buvo nesufokusuoti, todėl bandėme filmuoti įvairias detales techniniam brokui užkamšyti. Taip pat norėjome papasakoti apie Valdemaro vaikystę ir jaunystę, todėl nufilmavome ne vieną interviu su žmonėmis, kuriems jis padarė tam tikrą įtaką. Galų gale ne visą šią medžiagą panaudojau.
Naujas filmo variantas smarkiai skiriasi nuo pirmojo, kurį man teko matyti daugiau nei prieš metus. Jame buvo daug kino klasikos filmų ištraukų, atspindinčių Valdemaro nuotaiką ir pasakojimus. Paskutinėje filmo versijoje liko tik vieno filmo ištrauka. Kodėl?
Neatskleisiu, koks tai filmas, bet, kiek žinau, tai vienas Valdemaro mėgstamiausių. Kai ši juosta buvo rodoma „Kino pavasaryje“ dar „Lietuvos“ kino teatre, jis nepraleido nė vieno seanso. Filmas iki šiol jam labai svarbus ir tai buvo viena iš juostų, kurią jis rodė kino salėje tas tris filmavimo dienas.
Akylas žiūrovas filme gali įžiūrėti nuotraukų krūvoje užverstą fotografiją, ant kurios parašyta „Holivudas pasiūlė per mažai“. Iš čia ir tavo filmo pavadinimas. Smalsu, kas toje nuotraukoje.
Gal pasakysiu tik tiek, kad frazę ant tos nuotraukos Valdemaras užrašė dar būdamas paauglys. Nėra svarbu, kokia tai nuotrauka. Palieku laisvę žiūrovo vaizduotei ir interpretacijoms. Kai radau šią nuotrauką, filmo pavadinimas nebekėlė abejonių.
„Kino pavasario“ metu „Skalvijos“ kavinėje bus eksponuojamas fotofilmas. Gal gali papasakoti daugiau?
Renkant medžiagą apie Valdemarą, Algis Mikutėnas užsiminė, kad jie abu paauglystėje kūrė fotografines istorijas, eksperimentinius filmukus, tačiau niekas iki šių dienų neišliko. Įkalbinėjau Valdemarą paieškoti savo namuose, gal ką ras. Vieną dieną jis paskambino ir sako: „Ateik, kažką radau.“ Tai buvo pats pirmas jo ir Mikutėno darbas – fotofilmas, pavadintas „Siena“. Siužetą įkvėpė Michelangelo Antonioni filmai. Šios 1966 metais padarytos nuotraukos dar niekada nebuvo viešai eksponuotos.
