Apie žmones iš daugiabučių
Su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi kalbasi Ieva Kotryna Skirmantaitė
Su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi kalbasi Ieva Kotryna Skirmantaitė
Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.
Ar rašydamas scenarijų įsivaizdavai, kad filmas bus toks?
Taip, beveik viskas yra taip, kaip įsivaizdavau. Aišku, galbūt porą scenų pakeisčiau, bet iš esmės esu patenkintas. Jau rašydamas žinojau, kad pagrindinį vaidmenį atliks Marius Repšys, taip pat gana anksti pakvietėme Gelminę Glemžaitę ir Indrę Patkauskaitę, gerai žinojau filmavimo vietas, nesunku buvo įsivaizduoti, kaip galiausiai atrodys filmas.
Kodėl filme kalbi apie 2008 m. krizę? Atrodo, tai jau taip seniai buvo. Gal šiuo metu esam panašioje padėtyje, kad vyrauja panašios nuotaikos?
Taip, man atrodo, kad pirmiausia Europa, o ir visas Vakarų pasaulis yra didžiulėje krizėje. Manau, kad visa tai, kas vyksta dabar, yra labai smarkiai paveikta būtent 2008 m. krizės. Europiečiai per ją labai pavargo. Jau ne viename festivalyje, kur rodėme filmą, žmonės tai pastebi ir įžvelgia panašumų su nūdiena. Atrodo, netyčia palietėm aktualijas. Manau, prieš trejus ar ketverius metus tokio poveikio gal nebūtų buvę, o dabar viskas „susišaukia“. Tačiau filmas nėra vien apie ekonominę krizę: manau, kad Europoje žmonės dabar jaučiasi panašiai kaip pagrindinis filmo personažas Vytas.
Filme gana ryškus religijos momentas. Kodėl toks svarbus tampa „Youtube“ pamatytas vaikino pasakojimas apie jam pasirodžiusį Kristų?
Kai kalbi apie gyvenimo, vertybių krizę, galiausiai vis tiek palieti tikėjimo klausimą. Vienas ryškiausių kino istorijos momentų man yra scena iš Federico Fellini filmo „Saldus gyvenimas“ (1960), kai vaikai pasakoja matę Švč. Mergelę: kyla didžiulis sąmyšis, suvažiuoja žurnalistai. Aišku, tai Roma, ir religija ten užima ypatingą vietą, bet aš manau, kad dabar kas nors panašaus nesulauktų jokio dėmesio. Vienintelė vieta, kur galima išsakyti savo nuomonę ir išreikšti emocijas, šiuo metu yra „Facebook“ ir „Youtube“. Būtent taip ir elgiasi tas personažas. Kai su Tekle ir Marija Kavtaradzėmis rašėme scenarijų, Marija rado panašų videosiužetą, kuris buvo peržiūrėtas gal tik porą kartų. Šis videofilmas filme yra tarsi nuotykis, kuris suvienija personažus: iš neturėjimo ką veikti jie pradeda ieškoti to vaikino. Vytas, kuris iš pradžių tam visiškai abejingas, bet vėliau įsitraukia, galiausiai tampa vienu iš tų, kuris ilgiausiai žiūri į sieną, prie kurios vaikinukas iš „Youtube“ pamatė Jėzų, nes galbūt jam reikia kažkokios vilties. Tikėjimo linija filme gana ryški. Vytas mato, kaip jo draugas Petras priperka bažnyčiai akcinio vyno, kaip kažkas atmestinai dažo Marijos statulėlę, visa tai tarsi kelia abejonių: religija lyg ir galėtų suteikti kažkokią viltį, tačiau ją trivializuoja aplinkinė buitis.
Kai ieškojome bažnyčios filmavimams, Vilniaus vyskupija neleido filmuoti jai priklausančioje bažnyčioje būtent dėl to, kad bažnyčiai perkamas akcinis vynas. Nors iš tiesų aš specialiai tuo pasidomėjau, vynas bažnyčiai paprasčiausiai perkamas parduotuvėje.
Visi personažai filme labai tikri. Iš kur tu juos taip gerai pažįsti?
Tai man labai artima aplinka, nes ir mano giminės yra iš miestelių. Prisimenu, kai buvome kino institute Lenkijoje, vienas iš tarybos narių man prikišo, neva aš vaizduoju silpnesnius taip, lyg juos žeminčiau. Bet aš nemanau, kad rodau silpnesnius ar žemesnio socialinio sluoksnio žmones. Tai yra paprasti žmonės, kurie uždirba vidutinį ar net minimalų uždarbį kaip turbūt visa mano šeima. Aišku, jei neiškiši nosies iš senamiesčio, tai gal atrodo, kad viskas aplink gražu, bet taip nėra.
Filme vaizduojama šeima, kurioje viskuo rūpinasi žmona, vyras nieko nedaro, bet jos mama labiau palaiko žentą, nes jis šeimos galva, – ką tu manai apie tokią situaciją?
Įdomu, kad Triesto festivalio direktorė filmą pavadino feministiniu. Ji teigė, kad nors pagrindinis personažas yra vyras, moterys aplink jį gerokai stipresnės ir įdomesnės. Man pačiam buvo svarbus kitoks vyriškumo temos aspektas. Pas mus iš tiesų vis dar vyrauja patriarchalinė mąstysena, tą gerai parodo nesena mirtinai sumušto vaiko tragedija. Vyras jį nuolatos mušdavo, o motina nieko nedarė, nes jai reikėjo vyro šeimoje. Vyrams tarsi leidžiama daugiau. Tai man labai nepatinka ir iš dalies norėjau parodyti, kad tokia situacija vyrauja.
Visuomenėje vyraujančias nuotaikas savo filme tu sieji su labai žmogiškais išgyvenimais. Ar savo ateities projektuose stengsiesi tęsti šią liniją?
Žinoma, tokių planų turiu. Bet žinai, kai pamačiau, kaip viskas vyksta festivaliuose, atsirado daug nusivylimo. Supratau, kad mūsų ir Vakarų pasaulis iš tiesų labai skiriasi. Skiriasi net filmo suvokimas. Vakariečiai jį priima gerai, bet mato visai kitus dalykus. Visų pirma, jie labiau pastebi ir išryškina socialines problemas, o žmogiškosios problemos jiems tarsi antrame plane, taip pat jie visai kitaip supranta humorą. Nesinori būti pesimistu, tačiau situacija yra tikrai sudėtinga. Visas filmų madas diktuoja Vakarų Europos festivaliai, visi pagrindiniai pirkėjai ir platintojai yra ten, o Rytuose mes taip pat galvojam apie jau įsigalėjusius vakarietiškus standartus. Man susidarė įspūdis, kad realistinį kiną gali kurti tik rumunai ir prancūzai, gal dar britai su Kenu Loachu priešaky, o iš kitų Rytų Europos šalių laukiama, kad kažkuo nustebintų. Kaip, pavyzdžiui, Ivano Tverdovskio filme „Zoologija“, kuriame susipina realizmas ir fantastika. Kad pasirodytum jiems įdomus, turi pateikti filmą blizgiu paviršiumi.
Kokia tada išeitis?
Nežinau, bet reikia daryti tai, kas tau įdomu. Ilgą laiką buvau įkvėptas Almos Bružaitės istorijos, tai būtų labai niūrus filmas, bet nesiryžtu jo imtis, nes Lietuvoje tokių filmų nenorima, taip pat ir Kino taryboje. Bet turiu ir kitą sumanymą. Norėčiau, kad kito mano filmo pagrindinė veikėja būtų moteris, manau, filmo struktūra būtų panaši į „Šventojo“, bet ir vėl pradėjau baimintis, ar nebus per mažai blizgesio. Pasirodo, apie tai reikia galvoti...
O tau niekada nesinorėjo eksperimentuoti forma?
Tiesą pasakius, apie tai negalvojau. Man tik būtų labai įdomu išbandyti vadinamąjį partizaninį filmavimą, be biudžeto, su nedidele grupe žmonių. Tokie apribojimai gali būti labai naudingi, tada atsiranda daugiau kūrybiškumo.
Vis dėlto kyla klausimas: kodėl visuose tavo filmuose realybė gana niūri, ir daugiabučių rajonų aplinka, ir pačiu koloritu?
Mane nuo seno labai nervindavo tai, kad lietuviškų filmų personažai gyvena, tarkim, senamiestyje, nors paauglystėje aš nepažinojau nė vieno, kuris ten gyventų. Niekada nebuvo rodoma aplinka, kurioje gyvenu aš, pavyzdžiui, Žirmūnų rajonas. Todėl pirmoji priežastis ir buvo rodyti savo aplinką, kurioje gyvena didžioji Lietuvos dalis – blokinius daugiabučius. O pilkuma – nes aš taip matau Lietuvą dabar...
Taigi tau atrodo, kad bendra šiuo metu vyraujanti atmosfera yra prasta?
Taip, labai. Tai, kas dabar yra valdžioje... Emigracija, nepaisant politikų pažadų, tik didėja. Šalis nyksta ir tai yra juntama. Žinoma, yra daug gražių dalykų, bet, manau, jeigu tu rašai ar darai filmus, turi atkreipti dėmesį į vyraujančias problemas ir atmosferą, nes tai kartu tarsi epochos dokumentas. Man atrodo, pas mus yra įsišaknijęs nenoras matyti problemų. Bet toks eskapizmas yra labai nesveika ir ilgainiui gali išvirsti patologija: bėgi nuo problemų, o galiausiai viskas sprogsta. Tačiau, kalbant apie mūsų filmą, jame vis dėlto yra humoro, ir viskas ne taip jau niūriai baigiasi.
Tavo tiesa, filme tikrai yra ne viena vieta, kuri kelia juoką, ir tas labai džiugina, nes, manau, mūsų kinui dažnai trūksta būtent šio natūralaus skirtingų nuotaikų susipynimo. Gal tai ir padaro filmą gyvą?
Man atrodo, kad humoras nėra būtinai reikalingas. ,,Šventojo“ atveju patys personažai ir istorija diktavo juokingų vietų atsiradimą. Manau, šiam filmui tai tiko. Jis yra gyvenimiškas, gyvenime juokas ir ašaros natūraliai yra šalia. O dėl gyvumo atsakysiu labai banaliai – aktoriai. Manau, kad aktoriai kine gali išgelbėti net leisgyvį scenarijų. Labai tikiu aktoriais.