Šventasis
Šventasis ar šventoji?
Šventasis ar šventoji?
Režisierius Andrius Blaževičius
Scenarijaus autoriai Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė, Teklė Kavtaradzė Operatorius Linas Dabriška
Montažas Silvija Vilkaitė
Kompozitorius Vytas Rasimavičius
2016, vaidybinis, Lietuva, Lenkija, 96 min.
„Čiobreliai“, „No Sugar Films“
Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?
Kelios pirmos scenos akivaizdžiai skirtos nurodyti veiksmo laiką, vietą, pagrindinius veikėjus ir įvykį. Einant tokiu klasikiniu ir racionaliu keliu, kyla pavojus suerzinti žiūrovą aiškumu ir nuo jo atsitverti. Vis dėlto šiame filme, nors konstrukcija ir aiški, visas siūles paslepia natūraliai krentančios klostės – nepriekaištingi dialogai, įtikinama vaidyba, subtili ir nepretenzinga kameros akis. Ir visa kita – dailininko darbas, šviesa, garsas – taip tobulai nekrenta į akis (ir ausis), kad sukuria vientisą išbaigtą pasaulį, kuris tik padeda skleistis istorijai. Aiškumas ir subtilumas nuramina, istorija įtraukia ir palieka daug erdvės susitapatinti, analizuoti, ieškoti savo paties atitikmens.
2008 metai, miestelis Lietuvoje, žinių reportažai apie krizę – tiems, kurie jau dabar pamiršo pagrindinę ano laikotarpio temą. Vytui (Marius Repšys) praradus darbą ir išgyvenant bejėgiškumą, susvyruoja jo susikurtas pasaulis. Personažas, atrodo, pats neįdomiausias, koks tik gali būti – be vizijos (neįsivaizduoja, ką dar galėtų veikti, jei ne dirbti mechaniku), be veiklos (tik sofa ir mankšta), be gilesnio mąstymo (parneša žmonai tą patį šampano butelį, kurį prieš tai atsikimšo su kita mergina). Tačiau jis sukurtas ir suvaidintas taip, kad neįmanoma atitraukti akių, ir išlieka atminty kaip senas pažįstamas.
Tolesnis veiksmas rutuliojasi vedamas trijų motyvų, kurie atsiranda sugriuvus pragmatiškai kasdienybei (darbas–namai–šeima).
Pirmasis – draugo parodytas, neaišku, tikras ar išgalvotas vaizdo įrašas „Youtube“ apie Jėzaus pasirodymą / apsireiškimą. Petrui (Valentinas Krulikovskis) pavyksta ir mane įtikinti, kad jiems reikia ieškoti to bičo, kuris nusišneka apie Jėzų.
Antrasis – nerangi pažintis su nuo realybės atitrūkusia mergina: ji nežino nei kur yra, nei ką veikia. Ir apskritai, kokia kirpėja kerpa plaukus, pasistačiusi kėdę ant kilimo? Marija (Gelminė Glemžaitė) priverčia kartu su ja nejaukiai jaustis, ore tvyrant neįvardytiems ar nesuvoktiems troškimams.
Trečiasis motyvas – naujo darbo paieška, kuri užima visą Vyto laiką. Tariamai. Užima tik mintis, kol iš tikrųjų bimbinėjama. O kas atsitinka su filmu kaskart, kai atsiranda darbo motyvas?.. Gal, skirtingai nei kitos temos, ši teritorija nepažįstama scenarijaus bendraautorėms (Marija Kavtaradzė, Teklė Kavtaradzė) ir režisieriui (gal priežastys kitos), mat pasirodžius darbo paieškų konsultantei, o vėliau ir darbdaviui, jutau norą susigūžti ir išlaukti, kol tokie epizodai pasibaigs. Gal reikėjo apsispręsti šaržuoti taip, kaip niekas dar to nedarė, ar atvirkščiai, ieškoti autentiškumo, kaip ir kitų filmo personažų? Bet – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“ – net ir šie epizodai turi šiokios tokios prasmės, nes atsiranda ryšys tarp žiūrovo ir dar vienos nepaminėtos veikėjos – žmonos.
Visą pagrindinio herojaus blaškymosi laiką žmonos personažas lieka nepajudinamas – argi ne šventoji? Net palūžusi ji laikosi savo – tiki susikurta šeima, grįžta ir ieško atsakymų, nusiraminimo. Galiausiai tiesiai klausia: „Ką tu darai?“ Šitą jos klausimą ir toną perima ir sustiprina kamera, stebinti Vytą, besikraunantį daiktus. Geriausia tai, kad šis kantrybe grindžiamas personažas pasitelkiamas uždaryti sprendimų ratą ir žiūrovas nepaliekamas nežinioje. Skatinamas gilintis į esminius klausimus: elgesio motyvus, slaptus troškimus, sprendimų ir veiksmų pasekmes.
Ir nors filmo subtilumas kartais linksta prie nedrąsos, o šaržai šauna pro šalį, jam pasibaigus lieka jausmas kaip po gero pokalbio su draugu. Akivaizdu, jog kūrėjai turi pakankamai įžvalgos ir nuojautos.
