Atbulinė kryptis

Kristijonas Vildžiūnas – kino autorius, nes yra atpažįstamas kiekviename savo vaidybiniame filme. Režisieriaus kūryboje kartojasi teminiai ir vizualūs motyvai. Vienas jų – transporto priemonė: automobilis ar keista, paties veikėjo sukonstruota važiuoklė, kuria jis juda keliu, o mintimis keliasi į praeitį. Vildžiūno filmai „Nuomos sutartis“ (2002), „Aš esi tu“ (2006), „Kai apkabinsiu tave“ (2010) ir „Senekos diena“ (2016) yra skirtingų veikėjų kelionių į save tetralogija, kurios herojai negyvena „čia ir dabar“, nes klaidžioja praeityje. Jos ir jie yra susimąstę, reflektuojantys save vienišiai. Režisieriaus filmų ritmas panardina į pagrindinio veikėjo melancholijos būseną – ramų atsiskyrėlio liūdesį, kuris yra savotiškai malonus, nes leidžia pailsėti nuo varginančiai sparčios vaizdų, garsų bei informacijos kaitos.

Kiekviename Kristijono Vildžiūno filme yra sapniškas epizodas, pabrėžiantis ribinę herojaus būseną, kurioje susipina praeities iliuzijos, patirtos traumos ir nestabili dabartis. Režisierius kuria herojus, kurie egzistuoja pereinamoje fazėje: tarp atsiskyrimo nuo kitų ir grįžimo į bendruomenę. Vildžiūno filmuose atsiskleidžia vidinė veikėjų transformacija, o pagrindinis konfliktas vyksta tarp praeities ir dabarties, jį galima pavadinti neišsipildžiusių iliuzijų drama. Joje išgyvenama dėl barokinės prarajos tarp svajos ir realybės. Neatsitiktinai naujausiame režisieriaus filme „Senekos diena“ pagrindinis veikėjas Simonas lankosi Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje, kurios barokiniame interjere plevena animacinės oranžinė ir mėlyna švieselės (animatorius Jaagupas Metsalu), simbolizuojančios prarastas herojaus iliuzijas. Simonas, kaip ir ankstesnių režisieriaus filmų veikėjai (moteris, architektas ir dukra su tėvu), yra pasinėręs į savo gyvenimo permąstymą – neišsipildžiusių idealų ir santykių tyrinėjimą. Dėmesį sau ir praeičiai pabrėžia detalės – veidrodžių ir nuotraukų motyvai.

Filmo „Senekos diena“ pasakojimas skaidomas į tris dalis – praeitį, dabartį ir šių dviejų jungtį. Kiekvieną dalį apibendrina filosofo Senekos mintis. Pagrindinį veikėją Simoną kuria du aktoriai: jaunuolį – Marijus Mažūnas, vyrą po dvidešimt penkerių metų – Dainius Gavenonis. Pastarojo būseną žodžiais geriausiai išreiškia antrosios dalies citata: „Nė vienas nesisielojame vien dėl dabarties“. Kaip rašė Seneka penktame laiške Lucilijui, „Žvėrys bėga tik nuo akivaizdžių pavojų; pabėgę vėl esti ramūs. O mus kamuoja ir praeitis, ir ateitis. Mums kenkia daugybė gerų dalykų: atmintis sugrąžina prie išgyventų baimės kančių, o įžvalgumas iš anksto numato būsimas. Niekas nesijaučia esąs nelaimingas tik dėl šiandienos.“ Atmintis ir susidūrimas su mirtimi sugrąžina Gavenonio Simoną prie iširusios draugystės ir neišsipildžiusios jaunystės meilės. Į 1988–1989 metus, Sąjūdžio ir Baltijos kelio laiką – pokyčių ir vilties metą, kai aštuoniolikmetis Simonas kūrė muziką, lipo su draugais į kalnus ir buvo susižavėjęs Vakare.

Režisierius pasakoja vaizdais, o ne žodžiais, todėl Vakarę, kurią vaidina Ina Marija Bartaitė, sieja su ugnies motyvu. Pirmą kartą Simonas pamato merginos veidą, apšviestą degtuko liepsnos, siekiant pridegti cigaretę. Prisimindamas mylimąją, veikėjas uždega degtuką net praėjus keliems dešimtmečiams nuo pažinties akimirkos. Paslaptinga ir tyli Bartaitės Vakarė ruošiasi studijuoti keramiką. Ji dėvi mėlyną paltą ir blausiai oranžinį šaliką – šios spalvos tampa herojų jausmų motyvu ir atsispindi animacijos technika sukurtose pasakos švieselėse. Simono žmona Asta pirmą kartą kadre pasirodo išlipanti iš dviviečio orlaivio, todėl Elžbietos Latėnaitės kuriama herojė siejama su lėktuvo motyvu. Jo sklendimą danguje filmo finale stebi Gavenonio Simonas. Veikėjo vidinės kelionės pabaigos motyvas atskleidžia jo pasirinkimą gyventi dabartyje, mylint tuos, kurie yra šalia.

„Senekos dienoje“, labiau nei ankstesniuose režisieriaus kūriniuose, praeitis įgyja autonomiją, tampa lygiaverte dabarčiai, nes jai skiriama pusė pasakojimo laiko. Marijaus Mažūno Simonas filmo pradžioje vaizduojamas „susiliejęs“ su gamta: pilkšva jo striukė išnyksta tarp uolų statiškame bendrame plane, kuriame išsisklaidžius rūkui tarp akmenų galima atpažinti žmogaus figūrą. Filme dominuoja išraiškingų kompozicijų kadrai, bendri ir stambūs planai, verčiantys įsižiūrėti į veikėjų veidus ir juos supančią aplinką, o operatoriaus Audriaus Kemežio kamera sujuda tik būtiniausiais momentais, kad sektų pagrindinį herojų. Filmo montažas kuria meditatyvų ritmą kaip ir garsas, kuriame iš pradžių dera tyla, žingsnių paliestos kalnų uolos ir vėjas. Harmoningo žmogaus ir gamtos santykio ilgesį Vildžiūnas pabrėžė ir ankstesniame filme „Aš esi tu“, kuriame Andriaus Bialobžeskio architektas statė namelį medyje.

„Senekos dienoje“ trys draugai: Simonas, Juozapas (Augustinas Pietaris) ir Povilas (Pranciškus Brazdžiūnas), keliaudami Chibinų kalnuose, iškelia trispalvę ir pasižada, anot Senekos dvylikto laiško Lucilijui, „kiekvieną dieną (...) praleisti taip, tarsi ji nutrauktų dienų virtinę ir įkūnytų bei užbaigtų visą gyvenimą“. Simonui taip gyventi pavyko tik kalnuose, suaugus dalyvauti dabartyje jam trukdo praeitis. Panašiai kaip ir „Nuomos sutarties“ Larisos Kalpokaitės herojei, tik jos atsiminimai buvo mažiau nutolę laike. Režisierius savo filmais kuria meninį tęstinumą, todėl kai kurie aktoriai keliauja iš vieno kūrinio į kitą, – neatsitiktinai „Senekos dienoje“ televizijos ekrane akimirkai pasirodo ir Kalpokaitė. „Ekrano ekrane“ ir „kino kine“ motyvai pastebimi režisieriaus kūryboje: Simonas jaunystėje per televizorių stebi dokumentinius kadrus iš Baltijos kelio, pats rankine kamera filmuoja Vakarės veidą.

Mažūno Simonas gyvena kūrybingoje aplinkoje: jis kuria ir atlieka dainas, kurias savo jaunystėje sukūrė Kristijonas Vildžiūnas kartu su Zigmantu Butaučiu grupėje „Šiaurės kryptis“. Garso takelyje skambanti „Šiaurės krypties“ muzika ir dainų tekstai daro filmo atmosferą specifinę, perteikiančią jauno žmogaus „vakarinės depresijos“ būseną. Simonas ne tik muzikuoja, filmuoja, studijuoja, bet ir piešia, nes jo kambarys nuklotas eskizais, kuriuos mindo juodas pudelis. Šuns veislė taip pat nurodo laiką, nes šiuolaikiniame Vilniuje gracingas pudelis tarp Jorkšyro terjerų ir Sibiro haskių atrodytų beveik kaip anachronizmas. Laiką atspindi ir išnykusios Vilniaus vietos, pavyzdžiui, kavinė „Rotonda“, kurioje, anot mamos, „Simonas bimbinėja su draugais“. Vaikinas gyvena kartu su mama (Vesta Rasa Grabštaitė), o trumpus motinos ir sūnaus santykių epizodus persmelkia subtili ironija. Filmo emocinį paveikumą taip pat praplečia ir komiškas epizodas su kaimynu (Arūnas Storpirštis) lifte.

 „Senekos dienoje“ yra tik kelios situacijos, kurios reikalauja iš aktorių dramatiškų emocijų raiškos, todėl svarbiausia – organiškai būti prieš kamerą, nes personažus taip pat apibūdina ir jų aplinka (dailininkas Galius Kličius) bei aprangos detalės (kost. dail. Agnė Rimkutė). Standartinį sovietinį Simono jaunystės butą pakeičia erdvus kelių aukštų būstas, kuriame skraido prijaukinti balandžiai, o vyro darbo stalą juosia madingai sukonstruota knygų pertvara. Pasikeitė ne tik veikėjo aplinka, bet ir draugai, su kuriais (Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Arūnas Sakalauskas, Renata Vėberytė-Loman, Ričardas Vitkaitis) jis susitinka tik per šventes. Simonas tampa „šeimos ramsčiu“, jis gyvena su žmona ir įsūniu Leonu (Lukas Naudžius), tikrina jo namų darbus, seka pasakas. Gavenonio vaidinamas personažas atrodo nepatenkintas kasdienybe ir santykiais su žmona, todėl praeities ilgesys nustelbia dabartį. Tačiau galima nuspėti, kad Simonas vis dar kuria muziką, nes ieško kadro albumo viršeliui. Jis pasirenka švyturį Ruhnu saloje (Estija), Vakarės tėvas taip pat yra estas, todėl dalis Simono prisiminimų perkeliama į Estiją. Šie scenarijaus elementai, kaip ir Baltijos kelio epizodai, ne tik žymi laiką, kai šalis vienijo nepriklausomybės siekis, bet taip pat atspindi, kad „Senekos diena“ yra trijų Baltijos šalių bendros gamybos filmas.

Kristijono Vildžiūno filme „Kai apkabinsiu tave“ susipynė istorinis įvykis – Berlyno sienos statyba – ir individuali dukters bei tėvo drama. „Senekos dienoje“ Simono išgyvenimų pasakojimas taip pat plėtojamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykių fone. Filme atsiskleidžia per dvidešimt penkerius metus įvykęs ne tik pagrindinio veikėjo, bet ir visuomenės pasikeitimas, jį atspindi spalvų ryškumas, miesto panorama ir kitoks veikėjų gyvenimo būdas. „Prabėgusius mūsų metus pasiglemžia mirtis“, kaip ir maksimalistinius Senekos draugijos idealus ir intensyvius jaunystės jausmus, kai „laukinis vėjas dūsauja po megztiniu“ („Šiaurės kryptis“).