Tai tik pasaulio pabaiga

Filmo pagrindas – Jeano-Luco Lagarce’o pjesė. Ir tai jaučiasi. Filmas artimas teatrui, atrodo, galėtų tilpti ne tik kadre, bet ir scenoje. Tai akivaizdu ne vien iš medžiagos, bet ir iš aktorių vaidybos. Ji – labai išraiškinga, vietomis perspausta, regis, tiek, kad ir paskutinėje eilėje sėdintys (teatro) žiūrovai teisingai perskaitytų emociją. Taip tikriausiai yra dėl to, kad būtent emocijos ir yra viso filmo pagrindas bei konstrukcijos pastoliai. Viskas, ką matome – tai pulsuojančiai besikeičiantis visų personažų supratimas, kad jų brolis, sūnus, giminaitis miršta. Niekas negali to tiksliai įvardyti, niekas negeba to tiesiai artikuliuoti, bet visų vidus sprogsta nuo minčių, reakcijų, prisiminimų, meilės.

Ir vien dėl to, kad kone visi vaidmenys filme yra vienodai svarbūs bei ryškūs, Dolanui pavyko į vieną kambarį sukišti visą Prancūzijos aktorių žvaigždyną – Vincent’ą Casselį, Nathalie Baye, Marion Cotillard, Léa Seydox. Skamba kaip neabejotinos sėkmės garantija, tačiau būtent tai ir blaško žiūrovą. Tokia sudėtis per stipri kameriniam, jautriam ir mažam filmui; spalvinga žvaigždžių istorija trukdo užmegzti su jais taip reikalingą intymų santykį.

Todėl nepaisant to, kad atskiros filmo scenos kartais artėja prie genialumo, o savo energija bei dinamika geba susprogdinti ne tik ekraną, bet ir žiūrovų širdis, vertinant filmą kaip visumą negalima nepastebėti, kad režisierius paprasčiausiai sumontavo skirtingas įvairių žmonių isterijas, regis, nesuteikdamas tam jokios gilesnės prasmės.