Pradink!

Jis nuėjo miegoti, o aš, pasišviesdamas staline lempa, toliau rašiau kursinį. Bet vieną akimirką mano akys pakilo ir užstrigo už ramybėje paskendusio jo veido. Nesusilaikiau: pritipenau, pasilenkiau ir sušnibždėjau jam į ausį: everyone will suffer. Ką ir besakyti – jis šoko iš lovos ir pradėjo rėkti. Iš pradži – tiesiog, paskui – ant manęs.

Dar tą patį vakarą sutarėme, kad už šią išdaigą aš privalėsiu peržiūrėti „Skambutį“. Jis žinojo, kad man net „Svetimas“ garantavo ramaus gyvenimo laidotuves, bet vis tiek spaudė. Iš keršto. Sutikau tik dėl to, kad jis nueitų miegoti, spiriamas kaltės jausmo. Pasigailėjau.

Peržiūros metu patyriau visą skalę jausmų – nuo beribio pasitikėjimo savimi iki akimirksnio siaubo, pasišlykštėjimo ir kone paniškos baimės. Buvo nemalonu sėdėti fotelyje ir patirti kone chirurginę manipuliaciją. Filmo žiūrėti nebaigiau, o jis nebaigė žiūrėti į mane ir kėlė nemigą bei atsimerkti priverčiančius vaizdinius. Daug metų nežiūrėjau jokio siaubo filmo.

O tada pasirodė „Pradink!“. Ir jau reklamoje matėsi, kad ten žmogus sėdi fotelyje pastėrusiomis akimis. Tik per mano lavoną, galvojau. Bet viena po kitos į mane kreipėsi recenzijos, kabindamos filmui žvaigždes bei epitetus. Tad, nors vis dar buvau gyvas, pažiūrėjau šį filmą.

Pirma – „Pradink!“ nėra joks siaubo filmas, nes aš nė karto neužsidengiau akių. O antra – tai labai ironiškas, cool ir net šiek tiek hipsteriškas dalykas, kuriame siaubo elementai gal ir nejuokingi, tačiau stilizuoti ir suaštrinti tiek, kad vaizduotę švelniai ir nepastebimai perpjautų, o ne traumuojančiai sužalotų.

Šalia to, režisierius savitai ir įdomiai gvildena rasizmo temą, ir itin paprastais būdais perteikia mėgavimosi juodaodžiais, kaip sportininkais, problematiką. Aš, pavyzdžiui, net susimąsčiau apie visą krepšinio industriją, Kobe’į Bryantą, Lebroną Jamesą ir iš esmės jų visų – grynai kaip kūnų – glorifikaciją. Apie tai dar reikės pagalvoti.