Seni lapinai

Jūs galite pagalvoti – o ko gi iš šio filmo tikėtis? Negi negana tiesiog įsitaisyti ant patogios IKEA sofutės ir praleisti vakarą (rytą) su trimis Holivudo legendomis, žarstančiomis juokelius apie save ir savo amžių? Ko gi dar reikia, juk ši pusantros valandos skirta pramogai, atsipalaidavimui, vadinamajam relaksui? Priminsiu, kad narkotikai ir prostitutės taip pat sugalvoti tam pačiam relaksui.

Žinoma, blogas čia palyginimas, nes narkotikai tikriausiai veikia kur kas geriau nei „Seni lapinai“. Tokie filmai nekelia jokių, net dirbtinių jausmų, o tik kvailą klegesį (ne juoką). Jie skatina išsidrėbti ant tos sofutės ir saujomis valgyti bulvių traškučius (prisipažįstu – toks buvo mano paskutinis šio filmo trečdalis). Dykas buvimas pačia blogiausia šio žodžio prasme.

Ir taip yra dėl to, kad „Seni lapinai“ – kokybiškas filmas. Jame viskas taip sudėliota, kad tave smagintų ir dramaturgiškai kutentų, kad būtų malonu, lengva ir tvarkinga, be skylių, truputį nuspėjama, šiek tiek sentimentalu, vietomis vulgaroka, vietomis – jautru. Net atrodo, kad viskas matematiškai apskaičiuota: tiek procentų turi būti skirta meilei, tiek – draugystei, tiek – juokams ir t. t. Ir visa tai tam, kad po filmo būtų galima ištarti magišką frazę – „gerai praleidau laiką“.