Šerkšnas
Papjauta motyvacija
Papjauta motyvacija
Režisierius Šarūnas Bartas
Scenarijaus autoriai Šarūnas Bartas, Anna Cohen-Yanay
Operatorius Eitvydas Doškus
Montažas Dounia Sichov
Vaidina Mantas Jančiauskas, Lyja Maknavičiūtė, Andrzej Chyra, Vanessa Paradis
2017, vaidybinis, Lietuva, Lenkija, Prancūzija, Ukraina, 132 min.
„Arte Co nova“, „Donten & Lacroix Film“, „KinoElektron“, „Studio Kinema“, „Tato Film“
Pirma scena. Du draugai susitinka gatvėje. Vienas paprašo paslaugos – nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį į neramumų kamuojamą Ukrainą. Jis negali, nes turi būti Lietuvoje. Kitas – pagrindinis filmo veikėjas Rokas (Mantas Jančiauskas) – dvejoja lygiai 8 sekundes. Tiek praeina laiko nuo Roko abejonės „nu nežinau, staigiai tu mane čia užklupai“ iki apsisprendimo „nu tai gerai, davai, varau“. Per tas 8 sekundes nieko neįvyksta, draugas tiesiog pakartoja, kad pats to padaryti negali.
Antra scena. Rokas grįžta namo ir klausia merginos: „Važiuojam į Ukrainą?“ Mergina turi tik vieną klausimą: „Ar tu juokauji?“ Netrukus pora išvažiuoja.
Tai yra režisūrinė apgaulė. Ar po to įmanoma patikėti bent vienu personažų veiksmu? Kaip nors su jais susitapatinti, suprasti jų kelią, jį eiti kartu ir taip suvokti ką nors apie žmoų, karo siaubą, abejingumą ir smalsumą? Bet ką.
Prisiminkime, kokia stipri buvo ankstesnių Šarūno Barto filmų personažų motyvacija – judėti juos vertė baimė būti pagautiems, laisvės troškimas, į esamąjį laiką besikėsinanti praeitis, pinigai. Žiūrint „Šerkšną“ susidaro įspūdis, kad vienintelė priežastis porelei važiuoti į Ukrainą – režisieriaus nurodymas.
Padarius motyvacijos abortą, filme negimsta ir nesivysto joks personažas. Visą filmą Rokas ne tik iš esmės lieka toks pat kaip pirmą filmo minutę – su tapybiškai neblėstančiu ir kone prikišamu abejingumu leidžiasi į avantiūras, – bet ir žiūrovas nesužino apie jį nieko daugiau.
Kas atsitiktų filmo struktūrai, pasakojimo ašims ir artikuliuojamoms mintims, jeigu filme apskritai nebūtų Ingos personažo? Ar mažiau sužinotume apie Ukrainą, režisieriaus požiūrį į problematiką? Kaip tai keistų Roko elgesį, sprendimus, jo santykį su pasauliu? Niekaip.
Bet galbūt tai filmas ne apie žmones, o pasaulį, situaciją? Priešingai nei Šarūnui Bartui būdinga, „Šerkšne“ kamera statoma ne metaforinėje bevardėje erdvėje, o konkrečioje vietoje konkrečiomis aplinkybėmis – kariaujančioje Ukrainoje. Juk tuomet absoliutus veikėjų abejingumas būtų tik įrankis autoriaus požiūriui į konfliktą atskleisti, dėl kažko perspėti, kažką pastebėti.
Tačiau režisierius šią konkrečią situaciją fiksuoja taip, kaip visuomet – lyg filmuotų žmogų tam tikroje erdvėje tik norėdamas pabrėžti jo vidinę kelionę, o ne papasakoti apie situaciją. Stambūs planai, tyla, keliolika sekundžių trunkančios dialogo pauzės, mąslus žiūrėjimas, lėtos, tarsi bereikšmės personažų klajonės scenos – režisieriui tarptautinę sėkmę užtikrinę kino kalbos elementai – čia tarnauja pretenzijai ar įpročiui, bet ne istorijai. Šie režisūriniai sprendimai nieko neatskleidžia: jie nepadeda žiūrovui suprasti nei pagrindinių personažų žvilgsnio į karą Ukrainoje (ir karą apskritai), nei jų vidinio virsmo ar besikeičiančio suvokimo.
Taigi Šarūnas Bartas pasirenka ankstesniuose savo filmuose išbandytą režisūros strategiją ir, žiūrint „Šerkšną“, tai regisi kaip bandymas šakute valgyti sriubą – nieko nepavyksta užgriebti. Po peržiūros sunku (jei išvis įmanoma) įvardyti, ką autorius šiuo savo kūriniu sako, kokias mintis dėsto ar kokiais jausmais su mumis dalijasi. Ir ne dėl to, kad žiūrovui nepavyksta išgliaudyti gilių metaforų. Priešingai, pagrindinės tezės išsakomos tokiu didaktikos persunktu ir tiesioginiu būdu, jog net sunku patikėti, kad joms išdėstyti pasirinktas būdas yra būtent kinas.
Kadangi filmo personažai (ne aktoriai) Ukrainoje lankosi ne dėl kokių nors kitokių priežasčių, o dėl to, kad paprašė režisierius, jų domėjimasis konfliktu yra iš esmės formalus. Roko giliai skambantys klausimai kareiviams (o koks yra lavono kvapas?) tariami per prievartą, tarsi kažkas būtų pakuždėjęs – reikia poetiškai skambančio klausimo, vedančio į filosofinį monologą. Tad ir kareivių atsakymai (tėvynė yra ir motina, ir tėvas) ar retoriniai klausimai (kas svarbiau – pareigos jausmas ar šeima?) skamba ne įtaigiai ar jautriai, o lyg reklaminiai šūkiai.
Tie žodžiai turėtų žiūrovą sujaudinti, bet tiesiog pakyla kaip vėliava ir paplevėsavę lozungų vėjyje nusileidžia. Ką jau kalbėti apie tarsi iš „Ramybė mūs sapnuose“ į šį filmą atkeliavusią išmintį: Meilė ir liūdesys yra greta, Meilė skausminga, bet meilė gali būti graži. Nuo to vėjo net supurto.
Filmo ašimi turėję tapti Roko ir kareivių pašnekesiai primena masuotės personažų mirtis veiksmo filmuose – nors žiūrovas mato baisius dalykus, tai jo nejaudina. Taip yra dėl to, kad režisierius tarp žiūrovo ir mirštančiųjų nemezga (tikslingai) jokio ryšio. Tarp Roko (o kartu ir žiūrovo) bei Ukrainos konflikto Šarūnas Bartas taip pat nesukuria jokio intymaus ryšio, tad tiesiog neįmanoma patikėti, jog Rokas nuoširdžiai užduoda savo klausimus ir apskritai geba juos suformuluoti, o ukrainiečių pasakojamos istorijos ir įžvalgos telieka skambiai perrašyta publicistika.
Paprastai sakoma, kad geri filmai kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Galbūt taip ir yra. Bet tikrai ne visuomet. Po „Šerkšno“ kyla daugybė klausimų, tačiau ne tokių, kokių tikėjaisi prieš peržiūrą. Pavyzdžiui, kodėl Rokas susitinka su lenku Andžėjumi tik tam, kad šis pasakytų, kad kertant sieną reikia laikytis dešinės? Neužteko paskambinti? Arba kodėl žiūrovas priverstas žiūrėti, kaip pasienyje muitininkė keletą minučių tikrina veikėjų pasus (nesukurta įtampa, kad sienos jiems kirsti gali nepavykti). Arba kodėl krovinį gabenantys savanoriai apgyvendinami prabangiame viešbutyje kartu su Vakarų žurnalistais? Arba kodėl režisierius mums vieną labai ilgą minutę rodo, kaip pro važiuojančio automobilio langą atrodo sniegas ir medžiai? Arba kodėl jaunas ukrainiečių kareivis, nuolat visiems aiškinantis, kaip fronte pavojinga, kelias sekundes patyli ir Roko nu tai gerai, davai stiliumi (taigi visiškai nemotyvuotai) tiesiog sutinka eiti į ugnį dėl kito žmogaus smalsumo?
Tik dėl to, kad tai Šarūno Barto filmas ir mes apie tai galvojame. Galvojame, kad tai negali būti nebaigta formuluotė, bereikšmiškai prastumtas kameros laikas, o rimtai susimąstome – ką TAI reiškia? Juk niekas – jokia scena, žodis, režisūrinis sprendimas, scenarijaus dalis – nesuteikia šiam filmui daugiau svorio, reikšmės ir prasmių nei pati režisieriaus figūra. Faktas, kad tai Barto filmas, verčia auditoriją labiau įsigilinti, ieškoti ne režisūros ar scenarijaus klaidų, o nesuprastos metaforos. Nors ten jos nėra. Nors ji galbūt signalizuoja tik kūrėjo istoriją, aurą, pozą, pasisakymus po filmo premjeros.
Bet juk kiekvienas filmas – tai lyg perspėjimas, kad vilkas pjauna avis. Gali būti, kad kai filmas iš tiesų slėps tai, ko verta ieškoti, niekas tuo nebepatikės.
