Dovanoju širdį (Réparer les vivants)

Stambūs veidų planai, kelio motyvas, nakties prieblandos kadrai, ryškios spalvos (mėlyna, alyvinė), veikėjų jausmų stebėjimas jungia tris Katell Quillévéré režisuotus ilgametražius vaidybinius filmus. „Kaip vaizduoti laiką kine?“, – klausimas, dominantis prancūzų režisierę. Pilnametražio debiuto „Meilė kaip nuodai“ („Un poison violent“, 2010) pasakojimo laikas apima keturiolikmetės Anos ir jos šeimos kelių vasaros mėnesių atkarpą. Nors Ana (Clara Augarde) yra pagrindinė herojė, ją supantys personažai taip pat ryškūs ir kruopščiai kuriami, nes skirtingų veikėjų fragmentiškos istorijos sudaro į išbaigtą filmo visumą. Šiuo principu remiasi ir trečiasis Quillévéré filmas „Dovanoju širdį“, kuriame nėra pagrindinės herojės, – pasakojime susilieja mažiausiai penkiolikos skirtingų personažų gyvenimai, o veiksmas (be grįžimų į praeitį) apima parą. Kitaip nei antrajame režisierės filme „Suzana“ („Suzanne“, 2013), kuriame veiksmas tęsiasi dvidešimt penkerius metus: pirmuosiuose kadruose Suzana su kitomis mergaitėmis užkulisiuose ruošiasi šokio pasirodymui, filmo pabaigoje ji susitinka su paaugliu sūnumi. Iki šiol pati rašiusi scenarijus, kurdama „Dovanoju širdį“ režisierė ekranizavo Maylis de Kerangal romaną.

Skirtingų lyčių, amžiaus, socialinės padėties Katell Quillévéré filmų veikėjus sieja prisirišimas prie artimųjų. Ryšys su mylimais žmonėmis yra nestabilus personažų gyvenimo pagrindas. Režisierės filmuose svarbi akistata su išsiskyrimu ir mirtimi: Ana negyvena kartu su tėvu, miršta jos senelis; Suzana lanko motinos kapą, išsiskiria su artimaisiais. Filme „Dovanoju širdį“ mirtis keičia personažus ir jų tarpusavio santykius. Tik gydytojams ji yra darbo dalis, todėl neprovokuoja dramatiškų reakcijų. Šešis skirtingus medikus jungia pareiga, profesinis įkarštis, įtampa ir nuovargis – išraiškingai atsispindintys seselės, kurią vaidina Monia Chokri, žvilgsnyje.

Katell Quillévéré mini, kad „kuria filmus apie meilę žmonėms“. Režisierės ir operatoriaus Tomo Harari žavėjimąsi žmogumi perteikia kameros akis, atidžiai ir pagarbiai stebinti herojus bei jų aplinkos grožį. Net trumpai filme „Dovanoju širdį“ pasirodę veikėjai verčia susimąstyti apie jų gyvenimą, o personažams pradingus už kadro ribos toliau tęsti jų istorijas vaizduotėje. Simonas (Gabin Verdet) iššoka pro mylimosios kambario langą, dviračiu lekia Havro gatvėmis, plaukia banglente. Tėvų pora, kurią vaidina Emmanuelle Seigner ir Koolas Shenas, išgyvena praradimo skausmą ir susitaikymo rimtį. Teatro durininkas neša Anne Dorval Klerę laiptais į koncertų salę, kad ji galėtų pasiklausyti muzikos. Moteris, laukdama širdies persodinimo, leidžia laiką kartu su sunerimusiais sūnumis (Finnegan Old eld ir Théo Cholbi) ir susitaiko su mylimąja (Alice Taglioni). Kiekvieno veikėjo jausmai yra suprantami, tačiau susitapatinti su konkrečiu personažu neužtenka laiko, todėl tarsi jūroje kūnu pasitinkant skirtingo dydžio bangas belieka pajusti veikėjų ir situacijų kaitos ritmą ir bendrą filmo vaizdų atmosferą, lydimą jausmingos kompozitoriaus Alexandre’o Desplat pianino melodijos.

Jau pirmuosiuose Katell Quillévéré filmuose skambant muzikai veikėjai vaikštinėja ar važiuoja automobilyje, kur langas įrėmina jų veidus ir pabrėžia žvilgsnį. Anot režisierės, filmo „Dovanoju širdį“ estetikos DNR yra judėjimas. Dviračiu naktinio miesto gatve leidžiasi Simonas, jį pasitinka draugas su riedlente. Vaikinai banglentėmis skrodžia bangas, o kamera kartu su veikėjais panyra į jūrą, kurdama abstrakčius mėlynų atspalvių judančius paveikslus, kurie atskleidžia vandens grėsmę ir grožį. Veikėjai važiuoja automobiliais, keičiasi jų vidines būsenas atspindintys aplinkos peizažai. Gydytojai eina ilgais ligoninės koridoriais, leidžiasi liftu ar kyla lėktuvu. Judėjimas neturi pabaigos.