Be Vidurio ir Rytų Europos
74-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis
74-asis tarptautinis Venecijos kino festivalis
Pagrindinėje konkursinėje programoje buvo daug amerikietiškų filmų, kurie metų pabaigoje ar pradžioje turėtų pasirodyti kino teatrų repertuare. George’o Clooney’o „Suburbikonas“ („Suburbicon“), Alexanderio Payne’o „Sumažinimas“ („Downsizing“), Paulo Schraderio „Pirmiausia pakeisti“ („First Reformed“) ir Guillermo del Toro „Vandens forma“ („The Shape of the Water“), kuris ir laimėjo pagrindinį prizą. Taip pat parodytas ir Fredericko Wisemano naujas filmas „Ex Libris – Niujorko biblioteka“ („Ex Libris – The New York Public Library“), kur viešoji biblioteka tampa tarsi maža visata, leidžiančia iš istorinių ir dabarties perspektyvų pažvelgti į meną, socialinę tikrovę, politiką.
Stipriausią įspūdį paliko Martino McDonagh filmas „Trys iškabos Ebinge, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“). Dialogai pilni aštraus humoro, o išbaigta dramaturgija bei nepriekaištinga vaidyba šį filmą išskyrė iš daugelio kitų, ne veltui jam atiteko apdovanojimas už geriausią scenarijų. Filme pasakojama apie dukters netekusios motinos Mildred (Frances McDormand) pastangas atkreipti visuomenės dėmesį į neįvykdytą teisingumą. Moteris užsako tris dideles reklamines iškabas, kurios abejoja vietinės policijos darbu tiriant jos dukros išprievartavimo ir nužudymo bylą. Ryškiai raudonos iškabos išprovokuoja virtinę konfliktų ir po truputį atsiskleidžia kiekvieno veikėjo užgniaužta širdgėla. Nors filme kartais gali apsiašaroti iš juoko, išlaikoma pagrindinių personažų būsenoms atskleisti reikalinga rimtis. Net vulgaraus ir agresyvaus policininko charakteriui nepašykštėta antro dugno.
To pasakyti negalima apie Darreno Aronofsky filmą „motina!“ („mother!“), kuriame, regis, išvis nėra veikėjų – tik iš kambario į kambarį lakstančios hologramos. Filmas primena košmarą arba blogą haliucinogeninių narkotikų kliedesį. Tik jei toks būtų buvęs režisieriaus sumanymas, gal bent truputį pavyktų pateisinti scenarijaus nepagrįstumą ir lėkštas metaforas. Poetas (Javier Bardem) ir jo mūza (Jennifer Lawrence) įsikelia į senus vyro šeimos namus. Kol jis skendi frustracijoje, nesugebėdamas parašyti naujo eilėraščio, žavioji žmona triūsia, bandydama suteikti namams jaukumo. Jų tariamą idilę sugriauna netikėtai pasirodžiusi poeto gerbėjų pora. Čia ir prasideda lavina kadrų, kuriuose staiga viskas griūva ir vėl atsikuria – suprask, amžinas gyvybės ratas, visatos paslapties epas, kuriame ego (vyras) ir namai (moteris) turi sudaryti amžiną ir tobulą vienį. Laimė, kad nedaugeliui vyrų režisierių toks moters vaidmens apibrėžimas atrodo priimtinas.
Kinų režisierės Vivian Qu filme „Angelai, apsirengę baltai“ („Angel Wear White“) pasakojama apie dvi mergaites, kurias išnaudoja aukštas pareigas užimantis pareigūnas. Viską mačiusi administratorė, bijodama prarasti darbą, vengia papasakoti, kas iš tiesų nutiko. Baimė greitai tampa svarbiausia filmo tema, užsidedamos abejingumo kaukės, užkertančios kelią teisingumui. Korupcija ir Kinijos visuomenės hierarchija dažnai atsiduria kinų režisierių dėmesio centre. Vivian Qu nedidaktiškai, bet labai vaizdžiai ir nuoširdžiai filme sudeda akcentus ir dar kartą klausia, kodėl valdančioji klasė daro tiesioginę įtaką teisingumui? Taiklioms režisierės įžvalgoms padėjo ir įsiminti mergaičių vaidmenys – vien akimis jos perteikia nuovargį, baimę, nusivylimą.
Džiugino ir kiti stiprūs moterų vaidmenys: be jau minėtos Frances McDormand, aktorinę meistrystę dar kartą pademonstravo Charlotte Rampling, suvaidinusi Haną to paties pavadinimo filme (rež. Andrea Pallaoro) ir įvertinta žiuri apdovanojimu už geriausią moters vaidmenį. Tiksliai apgalvotuose, dažnai nepatogiais rakursais filmuotuose kadruose stebimas lėtas moters kelias į atskirtį ir vienatvę. Hanos vyras uždaromas į kalėjimą už nepadorų elgesį su savo vaikais, tad aplinkiniai netrunka atstumti ir jo žmonos. Informacija filme pateikiama saikingai, apie įvykius sužinoti galima tik skaitant tarp eilučių. Vengiama sensacingumo, šeimos drama perteikiama nedaugžodžiaujant, lėtu tempu, stambiais planais bei aktorės gestais ir išraiškomis.
Visai kitokio tempo, bet lygiai taip pat preciziškai papasakota ir kita šeimos drama filme „Sūnaus globa“ („Jusqu’à la garde“, rež. Xavier Legrand). Antuanas (Denis Ménochet) ir Miriam (Léa Drucker) išsiskiria, tačiau tėvas, manipuliuodamas teisėju ir visais aplinkiniais, išsikovoja teisę matytis su sūnumi. Filmo struktūra nesudėtinga – palaipsniui žiūrovui parodomi tikrieji Antuano ketinimai ir ryškėja skyrybų priežastis. Režisierius Xavier Legrand’as už šį politiškai angažuotą ir išbaigtą kūrinį pelnė geriausio konkursinės programos režisieriaus vardą, taip pat ir specialų prizą už geriausią debiutą.
Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas australų vesternas „Puiki šalis“ („Sweet Country“, rež. Warwick Thornton) iš naujo pasižiūri į vergovę Australijoje. Įsimintina šiame filme teismo scena, kurioje ryškiai matyti dviejų skirtingų kultūrų susidūrimas. Režisierius vesterno žanrui suteikia daugiau subtilumo, sulėtina įprastai greitą tempą ir išryškina psichologinę veikėjų motyvaciją.
Du filmai, kurie nesulaukė žiuri dėmesio, įsiminė dėl savo tikrumo ar bent jau tikrojo žmogiškumo paieškų. Abdellatifas Kechiche’as pakvietė į nesibaigiančių atostogų pirmąją dalį filme „Mektub, mano meile: pirma dalis“ („Mektoub, My Love: Canto Uno“). Ekraną uzurpuoja įdegę kūnai, alkoholis ir pagirios. Ilgose scenose neprofesionalūs aktoriai palaipsniui vis labiau įtraukia į savo kasdienes dramas. Poilsiautojų ir vietinių jaunuolių bei jų šeimų santykiai taip pat po truputį įgauna aiškesnius kontūrus. Pagrindinis veikėjas Aminas (Shaïn Boumedine) tampa vedliu, įkaitusioje aplinkoje besistengiančiu užčiuopti kažką tikra, kas išsilaikytų ilgiau nei akimirką.
Talentingo britų režisieriaus Andrew Haigh’o filme „Patikimas Pitas“ („Lean on Pete“) sukurtas vienas įsimintiniausių paauglio personažų – jį įkūnijęs aktorius Charlie’is Plummeris apdovanotas Marcello Mastroianni prizu. Paauglys Čarlis daugiausiai laiko leidžia vienas. Nors gyvena kartu su tėvu, šio dažniausiai nebūna namie, tačiau jų santykiai šilti ir tvirti. Čarlis susižavi arkliais ir įsiprašo padirbėti pas vietinį lenktyninių arklių prekeivį. Čia ir prasideda paauglio kelionė, kupina sudėtingų patirčių. Filmo pabaigoje neabejoji Čarlio tikrumu – su juo ką tik paaugai ir sustiprėjai.
„Horizontų“ programoje labiausiai įsiminė debiutuojančios Sofios Djamos filmas „Palaimintieji“ („Les bienheureux“), kuriame režisierė klausia: kaip išsaugoti vertybes ir šeimą, pasibaigus vertybes paneigusiam išsivadavimo karui Alžyre – moterims įvesti draudimai apsunkina daugelio vakarietiškų šeimų likimus. Režisierė labai įtaigiai perteikė link ribinės situacijos artėjančios šeimos likimą. O štai geriausiu filmu išrinktame „Nico, 1988“ (rež. Sasanna Nicchiarelli) pasakojama apie paskutinius Nico vadintos „The Velvet Underground“ grupės vokalistės Christos Päffgen metus, bet pašykštėta gyvumo ir energijos. Filme yra keletas stiprių scenų, tačiau iš esmės tai butaforiška stiprios asmenybės iškamša.
Seniausio kino festivalio programa šiemet pasirodė silpnoka. Labiausiai džiugino drąsūs ir atviri debiutai. Programoje beveik nebuvo Rytų ar Vidurio Europos filmų. Užtat džiugu, kad į „Horizontų“ programos trumpų filmų konkursą atrinktas naujausias Lauryno Bareišos filmas „Pirtis“, išsiskyręs iš kitų konkurso dalyvių autentiška, bet nepretenzinga kino kalba.
