Emocinė kleptomanija, arba Niujorkas pagal brolius Safdie
Prieš gerą dešimtmetį gan artimai pažinau asmenį, kuris savo neprognozuojamu elgesiu aplinkinius ir baugino, ir žavėjo. Būnant greta atrodė, kad jo kuprinėje tiksi bomba: neaišku, kada ir ką jis iškrės. Kartais būdavo nejauku, kartais linksma, o kartais ir gėda. Leidžiantiems laiką drauge jis atrodė lyg įelektrintas – paliesi ir nutrenks. Kad ir kaip būtų keista, jaučiama lengva įtampa žmones traukia ir iki šiol. Bet tos pažintys ilgai netrukdavo, nes jo nenuspėjamas, neapgalvotas elgesys, impulsyvumas, unikalus gebėjimas prisišaukti įvairias nelaimes pradėdavo erzinti ir varginti. Ne iš karto žiūrėdama niujorkiečių Josho ir Benny Safdie, vadinamų tiesiog broliais Safdie, filmus supratau, ką primena jų veikėjai.
Urbanistinis sentimentalumas
Joshas ir Benny Safdie gimė 8-ajame dešimtmetyje Niujorke, žydų šeimoje. Mažamečiai broliai buvo priversti stebėti chaotiškus tėvų santykius ir išgyventi jų skyrybas, kas vėliau atsispindės jų kūryboje. Tėvo aistra filmams persidavė sūnums dar vaikystėje. Baigę mokyklą, Safdie Bostono universitete studijavo komunikacijos mokslus, kur su bendraminčiais įkūrė „Red Bucket Films“. Slėpdamiesi po šiuo pavadinimu jie filmuodavo gerai pažįstamas Manhatano ir Kvinsio gatves, klaustrofobiškas laiptines ir jų butus, disfunkcišku, amoraliu elgesiu stebinančius tikrus ir fiktyvius veikėjus, kuriuos patys ir suvaidindavo.
Mažo biudžeto, siurrealistiniai trumpametražiai filmai po penkerių metų peraugo į pilnametražį debiutą „Malonumas būti apvogtam“ („A Pleasure of Being Robbed“, 2008), kurį drauge su tuomete savo širdies drauge Eleonore Hendricks sukūrė Joshas Safdie. Benny prodiusuotą filmą kūrėjai vadino eksperimentu, kuris baigėsi tuo, kad „Malonumas būti apvogtam“ tapo 2008 m. Kanų festivalio paralelinės programos „Dvi režisierių savaitės“ uždarymo filmu. Eleonora jame sukūrė pagrindinį jaunos vienišos niujorkietės kleptomanės vaidmenį. Jos veikėja vogtu automobiliu sutinka pavėžėti į Bostoną atsitiktinai gatvėje sutiktą pažįstamą (Josh Safdie). Ši kelionė atvėrė duris į kino pasaulį. Prancūzų koprodiuseriams broliai įsipareigojo kitų metų Kanų festivaliui sukurti naują filmą. Finansinę paramą garantavo iš pažiūros komercinės lengvos komedijos anonsas. Taip broliai pirmą kartą drauge ėmėsi režisuoti pilnametražį filmą „Daddy Longlegs“. Pirminiu pavadinimu, pateikiamu festivaliams skliausteliuose, – „Parneški rozmarinų“ („Go Get Some Rosemary“, 2009), jis buvo rodytas ir Kauno kino festivalyje. Į Kauną pristatyti filmo tąkart atvyko ir patys, dar nelabai žinomi dvidešimtmečiai režisieriai.
Antrą kartą pasirodę „Dviejų režisierių savaičių“ programoje, kitą pilnametražį filmą broliai sukūrė tik po ketverių metų ir ne itin sėkmingą. Šį kartą jie savo kamerą nukreipė į perspektyvaus krepšininko Lenny Cooke’o tragiškai pasibaigusią karjerą. Dokumentiniu filmu pernelyg nesusidomėjo nei festivaliai, nei sporto entuziastai.
Tuos ketverius metus broliai toliau filmavo trumpametražius filmus. Vienas jų – „Džono nebėra“ („John’s Gone“) – 2011 m. rodytas Venecijos kino festivalio „Geriausio trumpametražio filmo“ konkursinėje programoje. Jame pagrindinį vaidmenį sukūrė Benny Safdie. Tais pačiais metais Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje buvo parodytas jų vienu kadru nufilmuotas trumpametražis 7 minučių filmas „Spūstis“ („Straight Hustle“), kuriame užfiksuota sukčių porelė, bandanti išvilioti iš praeivių pinigus. 2012 m. Sandanso kino festivalio žiuri prizas atiteko brolių mistiškai istorijai apie antropomorfinio baliono ,,Black Balloon“ kelionę po Niujorką. Tais pat metais drauge su aplinkosaugininkų organizacijomis jie įsigavo į stambaus kontrabandininko, prekiaujančio laukiniais gyvūnais, namus. Iš filmuotos medžiagos buvo sukurtas stebinantis 4 minučių dokumentinis filmas „Trofėjų medžiotojas“ („The Trophy Hunter“).
2014 m. broliai Safdie grįžo į kino festivalius ir žiniasklaidos puslapius su vaidybiniu pilnametražiu filmu „Dangus žino“ („Heaven Knows What“). Tai gatvėje gyvenančios, nuo heroino priklausomos jaunos merginos atsiminimais pagrįstas pasakojimas, kuris buvo sukurtas, jų paties teigimu, be jokio biudžeto, tačiau jau signalizavo apie „Gerą laiką“.
Ir štai 2017 m. Kanuose režisieriai ant raudonojo kilimo pasirodė su garsiu aktoriumi Robertu Pattinsonu, kuris drauge su Benny Safdie sukūrė pagrindinius vaidmenis naujausiame brolių filme „Geras laikas“ („Good Time“). Jis neseniai buvo rodytas ir Lietuvos kino teatruose. Tai – pirmas Safdie filmas, pretendavęs į „Auksinę palmės šakelę“, po kurio galbūt režisierių niekas nebevadins nepriklausomo Amerikos kino atstovais.
„Žmogiškumas gali būti visoks, kiekvienas skirtingai išreiškiame tas pačias jausenas, emocijas. Vieni iš liūdesio ir vienatvės vagia, kiti ima vartoti narkotikus; vieni meilę artimajam supranta kaip atsakomybę, kiti kaip savinimąsi; vieni sugeba teisingai nuspręsti, o kiti dėl klaidingo pasirinkimo kenčia visą gyvenimą Mums svarbu parodyti, kad nereikia skubėti smerkti, kad labai dažnai tam tikras elgesys, poelgis yra nulemtas aplinkybių, veikėjo istorijos, pavyzdžiui, jo gyvenimo tokiame dideliame susvetimėjusiame mieste kaip Niujorkas“, – apie savo filmus kalba dabar jau visame pasaulyje garsūs, kostiumais per interviu vilkintys broliai Safdie.
Skaitant gausybę interviu, klausantis brolių pokalbių su žurnalistais ryškėja, kaip keičiasi jų požiūris į finansinę priklausomybę. Po pirmojo filmo „Malonumas būti apvogtam“ Safdie tvirtino atsisakę pasiūlymų iš Amerikos studijų prodiuserių kurti filmus, kurie gali uždirbti 12 milijonų dolerių. Tada jiems buvo svarbu išlaikyti kūrybinę nepriklausomybę, kuri lemia jų išskirtinį, daugeliui tiesiog netvarkingai atrodantį stilių. Po dešimtmečio pasirodę ant raudonojo Kanų kilimo broliai kalba, kad bendradarbiavimas su kino gigantais yra iššūkis ir galimybė išmokti kurti tikrą kiną, kad jie neturi ko prarasti: jei žlugs, grįš ten, kur buvo, ir žinos, kaip sukurti filmą nuo nulio. Toks pasikeitęs požiūris perteikia šiandieninės kino industrijos modelį ir finansinę įtaką nepriklausomų kūrėjų filmams, kas nebūtinai turi būti neigiama. Žinoma, tikslesnes išvadas bus įdomu padaryti po kito Safdie projekto – jau keletą metų apie Niujorko kvartalą „Diamond District“ vystomo trilerio „Uncut Gem“ („Neapdirbtas brangakmenis“), kurio vykdomasis prodiuseris bus pats Martinas Scorsese, labai gerai atsiliepęs apie „Gerą laiką“.
Visus filmus, kuriuos sukūrė vos trisdešimtmetį perkopę režisieriai, jungia, kaip minėta, drauge su sumanymu atėję personažai. Kaip tai atrodo?
Kai visų pasaulio rankinių turinys priklauso tau
Nuo pirmojo Josho Safdie filmo „Letargas“ („Letarghy“), kurto drauge su režisieriumi Davidu Gelbu („Jiro sapnai apie sušį“), praėjo 15 metų, o pirmasis bendras brolių trumpo metražo filmas „Sleiterio draugo nuotykiai“ („The Adventures of Slaters’s Friend“) pasirodė 2005-aisiais. Šiandien jie sako, kad jų kūryboje įvyko pokytis – dėmesį nuo personažų jie perkėlė į istoriją ir jos vystymą. Tačiau jų pirmųjų keturių filmų, ypač „Malonumas būti apvogtam“ ir „Parneški rozmarinų“, centre – filmo veikėjai: jie yra ir scenarijaus ašis, ir filmų paveikumui didžiausią įtaką turintis komponentas.
Filmo „Malonumas būti apvogtam“ mintis buvo „pavogta“ iš vėliau nuolatiniu kūrybiniu partneriu tapusio verslininko Andy Spade’o. Susipažinęs su Joshu Safdie, jis paprašė sukurti reklaminį klipą jo žmonos rankinių prekės ženklui „Kate Spade“. Tą kartą Safdie su bičiuliais išsisuko gan lengvai. Jie nufilmavo mados savaitėje stumdomą ištirpusių ledų vežimėlį, ant kurio buvo užklijuotas „Kate Spade“ logotipas. Reklama Spade’ui patiko.
Taigi Joshas iš Andy Spade’o gavo antrą pasiūlymą – nufilmuoti reklamą apie merginą, kuri vagia rankines ir taip tarsi pasisavina moterų asmenybes. Joshas ir Eleonora susižavėjo šiuo sumanymu ir savaip išplėtojo Spade’o pasiūlytą siužetą, kuriame, beje, jau atsirado ir visiškai siurrealus apsilankymas zoologijos sode bei maudynės su baltuoju lokiu. Pagrindinė filmo veikėja vagia rankines. Vienu iš nukentėjusiųjų tampa Spade’o suvaidintas turtuolis, kurio nugvelbtame krepšyje ji randa šunį. Kitoje rankinėje Eleonora (veikėjos vardas toks pat kaip aktorės Eleonore Hendricks) aptinka mašinos raktelius. Stovėjimo aikštelėje pagal signalizacijos garsą bandydama rasti automobilį, ji sutinka pažįstamą vaikiną (Josh Safdie) ir pavėžėja jį iki Bostono – vogtu automobiliu, be teisių, pirmą kartą gyvenime sėdusi už vairo. Nonsenso šiame filme netrūksta, bet jis labai dera prie aktorių vaidybos, jų reakcijų į situacijas.
Daug kas rašė, kad filme sukurtas labai nelaimingos, vienišos, empatijos ir moralės neturinčios merginos personažas. O broliai Safdie sako, kad Žemutinį Manhataną jie norėjo perteikti tokį, kokį mato nuo vaikystės kasdien. Megapolis, jų teigimu, turi įtakos personažų pasaulėvokai, jų abejingumui aplinkai. Eleonora tiesiog savinasi kitų daiktus, nes nesupranta, kad tai ne jos daiktai. Ji norėtų dalintis, tačiau nieko neturi. Kleptomanija Safdie tapo būdu perteikti vienišo žmogaus būseną didžiuliame mieste: jei negali turėti artimo draugo, gali turėti bent jo daiktus.
Tas filmas gal ir būtų pradingęs po kelių parodymų draugams, jei ne Andy Spade’as. Jis nė kiek nepyko dėl pasisavintos filmo idėjos. Atvirkščiai, metė darbą mados industrijoje ir pasinėrė į filmų kūrimą. Tai, kad jis investavo į „Malonumą būti apvogtam“, įpareigojo Joshą ir Eleonorą sutikti, kad jų filmas bus parodytas Ostino kino festivalyje „South by Southwest“ (SXSW). Tuomet juos ir pasiekė žinia, kad Kanai renkasi jų debiutą paralelinės festivalio programos „Dvi režisierių savaitės“ uždarymui. „Malonumas būti apvogtam“ tąkart buvo parodytas drauge su „Vienišo Džono pažįstamais“ („The Acquaintances of a Lonely John“). Tai buvo vieninteliai programos filmai iš JAV.
Tuometinis programos „Dvi režisierių savaitės“ meno vadovas Olivier Père’as iki šiol prisimena, kokį didelį įspūdį jam paliko Josho Safdie darbas: „Labai poetiškas, nuoširdus ir laisvas. Niujorkas šiame filme taip pat svarbus veikėjas – laukinis ir bohemiškas, toks, kokį jį matydavai 7-ojo dešimtmečio Amerikos pogrindžio kine.“
Po šio filmo vienai prancūzų televizijai duotame interviu Eleonore paklausė Josho, ar jie dar kada nors galės sukurti filmą. Joshas tvirtai atsakė: „Ne, nemanau.“
Pasitikint atsitiktinumais
Minėtame festivalyje SXSW 2006 m. buvo parodytas Josho Safdie filmas „Keliaujame į zoologijos sodą“ („We’re Going to the Zoo“). Tais metais Žiuri prizą laimėjo Ronaldo Bronsteino filmas „Frownland“. Taip Joshas sutiko savo tėvo prototipą, būsimų filmų bendraautorį ir „Parneški rozmarinų“ pagrindinį aktorių. Tuomet jis nusiuntė broliui Bronsteino nuotrauką su žinute: „Reikėtų su juo ką nors sukurti.“ Iki šiol Benny kas mėnesį gauna tą patį kadaise rašytą laišką, kuriame jis oficialiai kreipiasi į tada dar nepažįstamą Bronsteiną su pasiūlymu kartu padirbėti prie kokio nors filmo. „Labai keista, kad kaskart gaunu iš jo savo paties seniai rašytą laišką, tarsi ne aš ir ne tam žmogui rašiau. Ta distancija su dabar jau puikiai pažįstamu asmeniu atsispindi ir mūsų filmuose“, – apie keistoką bendravimą su režisieriumi, aktoriumi, scenaristu Bronsteinu pasakojo Benny.
Taigi Ronaldas Bronsteinas, kaip sako broliai, savo pamišimu, patiklumu, lengvabūdiškumu, draugiškumu ir ne visada sėkmingu bandymu būti atsakingam įkvėpė prabilti apie vaikystės patirtis, augant su išsiskyrusiais tėvais.
„Parneški rozmarinų“ – autobiografinis brolių filmas, kurio scenarijų jie rašė remdamiesi savo atsiminimais, filmavo vietose, kuriose lankėsi su tėvu, filme rodomi net jų piešiniai. Brolių tėvo prototipą Lenį suvaidinusiam Bronsteinui buvo leidžiama improvizuoti. Tad Safdie tėvas tampa dar komplikuotesne asmenybe nei buvo iš tikro.
Broliai Safdie atsimena tas dvi metų savaites, kurias praleisdavo pas tėvą, tą chaosą, kurį sukeldavo suaugęs žmogus, bandydamas ir rūpintis vaikais, ir juos palinksminti. Smagūs nuotykiai dažnai baigdavosi išgąsčiu berniukų akyse.
Lenis išsiunčia vaikus į pavojingas Niujorko gatves parnešti rozmarinų, nes nori juos apsaugoti nuo streso, kurį jie patirs likę namuose. Lenis dirba operatoriumi kino teatre ir vieną naktį, neturėdamas kam palikti vaikų, sugirdo jiems raminamųjų, kurie, jo išgąsčiui, užmigdo sūnus kelioms dienoms. Per komiškas situacijas režisieriai atskleidžia, kokia plona riba tarp nebrandaus žmogaus atsakingumo ir beprotybę primenančių poelgių.
Unikalumo filmui suteikia ne tik įtampą, nerimą kelianti Lenio gūra, bet ir dvi prieštaringos perspektyvos: viskas rodoma tarsi Lenio akimis, tačiau kartu išsakomas suaugusiais tapusių vaikų požiūris. „Iki šiol ant savo tėvo pykstame, o kartu jo gailimės ir juo žavimės. Būtent jis mus supažindino su kinu, užkrėtė juo, bet ir įnešė į mūsų gyvenimą daug sumaišties, nesaugumo“, – sako Safdie. Žiūrint filmą, šokinėjimas nuo meilės prie neapykantos labai paveikus. Rodos, Lenio kišenėje tiksi bomba, kuri tuoj tuoj gali sprogti. Pirmomis pažinties su Leniu minutėmis girdisi šūviai – Lenio tėvystė, apskritai gebėjimas funkcionuoti standartinėje visuomenėje panašus į karo lauką.
Šis filmas broliams buvo ne tik išpažintis, jie kalbėjo apie skyrybas, kurias išgyvena 50 proc. Niujorko šeimų. Safdie neslepia, kad šį kartą jie tikėjosi sukurti žiūrovišką filmą. „Parneški rozmarinų“ Sandanso festivalyje apdovanotas Johno Cassaveteso prizu.
Didžiausios aistros – kinas ir krepšinis
Po filmo „Parneški rozmarinų“ broliai sulaukė nemažai dėmesio, bet pajuto, kad nelabai įsivaizduoja, kokį kiną jie norėtų kurti toliau, tad padarė kelerių metų pertrauką. Per tą laiką pasirodė penki trumpametražiai filmai, vienas įspūdingesnių – „Juodas balionas“. Pasakojama apie ateivio – juodo baliono – nuotykius Niujorke, jam priartėjant prie įvairiausio plauko personažų, linkusių, kaip įprasta Safdie, į autodestrukciją. Filmo idėją vėl pasiūlė Andy Spade’as, priminęs broliams Albert’o Lamorisse’o filmą „Raudonas balionas“ („Le Ballon Rouge“, 1956). Ši juosta buvo pats pirmasis jų matytas filmas. Vieną dieną judrioje Niujorko gatvėje Spade’as pamatė tarp žmonių sustingusį balioną ir nusprendė paskambinti broliams.
„Juodas balionas“ nuo kitų Safdie trumpametražių skiriasi tvarkingesne, švaresne stilistika ir operatoriaus darbu, mistifikuojančiu ir kartu personifikuojančiu pagrindinį veikėją – Juodą balioną. Tai buvo pirmasis projektas, kuriame su broliais dirbo operatorius Seanas Price’as Williamsas.
Po ketverių metų tylos pasirodė dokumentinis filmas „Lenny Cooke“ (2013), pasakojantis apie tragiškai susiklosčiusią perspektyvaus krepšininko karjerą. Brolių pažįstamas sporto entuziastas Adamas Shopkornas ėmė filmuoti Brukline gyvenantį jauną vaikiną Lenny.
Norėta užfiksuoti krepšininko kasdienybę siekiant tapti NBA žvaigžde, tačiau nutiko taip, kad jo karjera pradėjo krypti visai kita linkme. Tuomet broliams pasidarė įdomu. „Adamo idėja filmuoti Lenny kelią į NBA aukštumas mums pasirodė primityvi, tipinė amerikietiška sėkmės istorija. Norėjome sukurti personažo studiją, ką darėme ir savo pilnametražiuose filmuose. Todėl Lenny nuopuolis mums ir pasirodė įdomus“, – sakė filmavimą iš Shopkorno perėmę broliai.
Filmas nesusilaukė didesnio dėmesio. Visai kaip ir Lenny karjera. Safdie sukūrė antiherojaus portretą, pasak jų pačių, perteikiantį amerikietiškosios svajonės kainą. Kurdami filmą broliai įžvelgė paralelių ir priešpriešų tarp Lenny ir savęs: Lenny augo Brukline, juodaodžių kvartale, broliai – Kvinse, žydų bendruomenėje, tačiau nepaisant socialinių skirtumų jie brendo tuo pačiu laiku, su tomis pačiomis žmogaus, kaip herojaus, formavimosi taisyklėmis. Pasak brolių, vienintelis esminis skirtumas tas, kad jie, kitaip nei Lenny, nesusižavėjo lengvais pinigais, kuo toliau, tuo labiau juos įtraukė ir kūrybos alkį kėlė kinas, o Lenny, pačiupinėjęs pirmuosius perspektyvaus žaidėjo pinigus (kasdien paauglio kišenėje buvo apie 200–300 dolerių) ir sulaukęs dėmesio, tiesiog pasidavė.
Daug žadantis jaunuolis įpusėjus filmui parodomas beveik po dešimtmečio – ne NBA aikštelėje tarp geriausiųjų, o kaip apkūnus tipas, namuose prižiūrintis vaikus, ruošiantis jiems pietus, akivaizdžiai turintis psichologinių problemų, galbūt ir priklausomybę nuo svaigalų, paniręs į depresiją dėl taip susiklosčiusio gyvenimo. Pabaigos moralui Safdie pasitelkia fikciją: susitinka du Lenny – jaunas ir dabartinis – ir kalbasi apie klaidas bei jų nulemtą ateitį.
Heroino subkultūra
Portalas „Vice“ 2014 m. pasirodžiusį filmą „Dangus žino“ pavadino įspūdingiausiu, įtaigiausiu filmu apie narkomanus. Kai kuriose apžvalgose šis filmas lyginamas su garsiuoju Darreno Aronofsky „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000), tik šis esąs lengvas reginys.
Filmas paremtas Josho gatvėje sutiktos devyniolikmetės narkomanės Arielle Holmes atsiminimais, užrašytais jos nepublikuotoje knygoje „Beprotiška meilė Niujorke“ („Mad Love in New York City“). Pati Arielle sukūrė pagrindinį vaidmenį, aktoriais tapo ir ją supantys nuo heroino priklausomi benamiai. Filmo centre – tragiška dviejų narkomanų Harley ir Ilya smurto bei savęs naikinimo kupina meilės istorija. Dėl neprognozuojamo elgesio tikrasis Ilya negalėjo sukurti pagrindinio vaidmens, todėl pirmą kartą brolių Safdie aikštelėje atsidūrė aktorius Calebas Landry Jonesas. Panašiame amplua jį galima išvysti ir naujajame „Tvin Pykse“ – agresyvų, nuo kokaino apsvaigusį jaunuolį.
Joshas atsitiktinai susipažino su Arielle ir net nenutuokė, kad ji yra benamė narkomanė. Jiems ėmus bendrauti, jis buvo šokiruotas Arriele istorijos. Kaip įprasta tokiais atvejais – ji augo su motina narkomane, anksti pradėjo vartoti narkotines medžiagas ir galiausiai atsidūrė gatvėje, kur susipažino su už ją vyresniu, daug gyvenime mačiusiu Ilya. Joshas paprašė merginą aprašyti ne tik savo išgyvenimus, patirtis, bet ir ją supančius žmones. „Sunkiausia buvo tai, kad ji viską pasakojo be galo niūriai, tirštomis, tamsiomis spalvomis; kurdami filmą daug ką turėjome švelninti, nes žmonėms tai būtų tiesiog neįtikėtina“, – rašymo procesą prisimena broliai.
Svarbus vaidmuo filme turėjo atitekti Buddy Duressui, šis tuo metu buvo teisiamas ir jam grėsė kalėjimas. Vėliau šis aktorius, jau aštuntą kartą paleistas iš įkalinimo įstaigos, suvaidino „Gerame laike“ drauge su Robertu Pattinsonu.
Jonesas filmui pasirinktas dėl jo „natūralaus polinkio į beprotybę“, kurią broliai buvo įžvelgę aktoriui vaidinant filme „Paskutinis egzorcizmas“ („The Last Exorcism“, rež. Daniel Stamm, 2010). Aktorius iš karto priėmė pasiūlymą. Jis, beje, buvo vienintelis aikštelėje gavęs honorarą, nors ir nedidelį. Jonesas panoro susitikti su Ilya ir jie tapo artimais bičiuliais. Ilya dažnai užsukdavo į aikštelę pažiūrėti, kaip aktoriui sekasi jį vaidinti. Dažniausiai, pasak brolių, tai baigdavosi tornado prasiveržimu, tad ilgainiui nuo jo imta slėpti filmavimo vietas.
„Darbas prie šio filmo buvo itin speci nis, reikėjo prisipratinti laukinius, į nihilizmą ir agresiją linkusius asmenis, kurie dažniausiai būdavo apsvaigę nuo heroino arba jiems jo reikėdavo. Tačiau jų istorijos buvo labai reikalingos. Tai buvo plona riba: jei jie būtų pagalvoję, kad mes jais naudojamės kaip medžiaga kinui, iš karto būtų pasiuntę mus velniop. Juos guodė tai, kad mūsų sukurta istorija padės jų padėtyje atsidūrusiems arba rizikuojantiems atsidurti žmonėms“, – atsimena Safdie.
Benny viename videointerviu pasakojo, kad po filmo premjeros Niujorko kino festivalyje sutiktas Jimas Jarmuschas jam pasakė, jog už jo sėdėjęs vaikinas nuolat garsiai komentavo tai, kas rodoma, ir kartojo: „That’s me motherfucker.“ Tai buvo Ilya. Praėjus keliems mėnesiams po premjeros jis buvo rastas negyvas Centriniame parke. Mirties priežastis – perdozavimas. Kūno atpažinti broliai nuvyko drauge su Arielle. Ji su filmu daug keliavo po festivalius, brolių padedama kurį laiką praleido reabilitacijos klinikoje ir iki šiol nevartoja narkotikų, net pradėjo sėkmingą karjerą kine, – po šio filmo jai buvo pasiūlytas vaidmuo garsios režisierės Andrea Arnold filme „Amerikos mylimoji“ („American Honey“, 2016).
Siurreali patirtis ant raudonojo kilimo
Šaiži muzika, blyksinčios šviesos, veikėjų riksmai, nuolatinė destrukcija, smurtas, kurių prisodrintas „Dangus žino“, jau sufleravo apie kitą brolių filmą „Geras laikas“. Jis vadinamas šių dienų kriminalinio žanro klasika, giriamas už Roberto Pattinsono transformaciją, nes anksčiau aktorius buvo siejamas su saldžiais vaidmenimis filmuose paaugliams.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Pattinsonas parašė broliams norintis suvaidinti jų filme. „Nebuvome matę „Saulėlydžio“, bet šį aktorių žinojome. Tai, kad jis yra mūsų gerbėjas ir kad turi minčių naujai istorijai bei norėtų suvaidinti mūsų filme, mums buvo labai malonu. Paaiškinome jam, kad tai nebus komercinis kinas, kokiame jis yra įpratęs dirbti“, – prisimena netikėtą pažintį Joshas.
Filmas pasakoja apie Konį (Robert Pattinson) ir raidos sutrikimų turintį jo brolį Niką (Benny Safdie). Jie apiplėšia banką, Konis pabėga, o Nikas sugaunamas ir uždaromas į kalėjimą. Žiūrovai patys to nesuvokdami ima palaikyti Konį, kuris toli gražu nesielgia kilniai.
Būtent Robertas Pattinsonas priartino Safdie prie jų svajonės sukurti kriminalinį trilerį. Benny nužymėjo paviršutiniškas savo ir Pattinsono personažų charakteristikas ir nusiuntė garsiajam aktoriui. Jiedu ėmė bendrauti laiškais, kuriuos jų personažai rašo vienas kitam – iš kalėjimo ir atgal. Taip kurį laiką buvo kuriamas scenarijus.
Rašydami jie specialiai naudojo tokius siužetinius posūkius, kurie žiūrovams (jau po filmo) neduotų ramybės, keltų klausimus, nebūtinai susijusius su filmo teigiamu vertinimu: „Kodėl policininkai jo tada nesugavo?“, „Kodėl į namus jį įsileido nepažįstama moteris?“ ir taip toliau.
Po devyniolikos mėnesių darbo filmas buvo baigtas ir pateko į Kanų festivalio pagrindinę konkursinę programą. Savo „Facebook“ paskyroje kopimą raudonu kilimu nuklotais Kanų laiptais broliai pavadino siurrealiu įvykiu.
Būsimą savo projektą Safdie apibūdino kaip Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“ (2000) ir šių metų siaubo hito „Pradink“ („Get Out“, rež. Jordan Peele) miksą. Tačiau jie stebisi, kad studija, su kuria pasirašyta sutartis, kišasi į jų darbą. Belieka tikėtis, kad skambus žiniasklaidos epitetas „šiuolaikinio nepriklausomo Amerikos kino viltis“ netaps dar viena šių režisierių kūrybos transformacija.
