Laiškai iš Berlyno (V)

Pirmiausia, žinoma, gaila, kad nemačiau tavo taip gerai įvertinto „Muziejaus“ („Museo“, rež. Alonso Ruizpalacios), gavusio prizą už geriausią scenarijų. Tikiuosi, kad šis filmas pasieks Lietuvos žiūrovus. Gaila, kad nespėjau pagauti ir Mani Haghighi „Kiaulės“ („Khook“), jo ankstesnis filmas „Drakonas atvyksta“ man labai patiko.

Bet koks keistas pagrindinio prizo laimėtojas! Ankstesniame laiške „Auksiniu lokiu“ apdovanotą „Neliesk manęs“ („Touch Me Not“) pavadinau neužbaigtu eskizu, paliečiančiu labai svarbias temas. Ir iš tiesų, negaliu pasakyti, kad režisierės atvirumas nepalietė, o ir pagrindinių veikėjų istorijos jaudinančios, bet pagrindinis prizas... Pagalvojau, gal skubotai jį nurašiau, bet visą vakarą jį mintyse peržiūriu ir vis dėlto nesu linkusi sutikti su tokiu aukštu įvertinimu. Jei sprendimas politiškas, t. y. skirti prizą filmui, kuris atveria erdvę svarbiam dialogui – tebūnie. Vis tiek manau, kad filmas neišbaigtas, o jo „eksperimentiškumas“ atrodo eksperimentinis tik kitų konkursinės programos filmų atžvilgiu, bet tikrai ne dabartiniame kino kontekste. Turbūt apie jį rašysi jau ne laiške, o savo tekste. O gal kur nors prasilenksim ir pasidalinsi savo įžvalgomis.

„Sidabrinį lokį“ gavęs Malgorzatos Szumowskos „Veidas“ („Twarz“) taip pat labai politiškas. Ankstesnis filmas „Kūnas“ tikrai buvo stipresnis. Szumowskos kritikos strėlė nukreipta į kitoniškumo nesugebančią priimti visuomenę, kurią smarkiai formuoja Bažnyčia. Pasakojama apie žavų įsimylėjusį jaunuolį, miestelio pažibą, kuris po nelaimingo atsitikimo (statydamas didžiausią Kristaus skulptūrą) susižaloja veidą. Po veido transplantacijos pasikeičia ne tik vaikino išvaizda, bet ir visų aplinkinių elgesys su juo.

Gaila, kad Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas „Dovlatovas“ nebuvo apdovanotas svarbiausiais prizais. Žinoma, „Sidabrinis lokys“ už kostiumus ir dizainą Elenai Okopnajai taip pat didelis įvertinimas. Ir nors režisierius dažnai laikomas tik savo tėvo šešėliu, jo filmus žiūrėti man įdomu. Jis turi savitą braižą: ilgi, kruopščiai apskaičiuoti kadrai visuomet įveikia statiškumą, montažo ritmas įpučia jiems papildomos energijos, tad jauti plakant Germano filmų širdį. Toks man ir „Dovlatovas“, pasakojantis apie vieną svarbiausių XX a. rusų rašytojų. Nostalgija inteligentijai, išlaikančiai savo principus ir gyvenančiai savo ritmu, persmelkia visą filmą. „Dovlatovas“ – tarsi juosta iš praeities, kurios labai reikia dabarčiai.

Kiti du portretai – Guso Van Santo „Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“ („Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot“) ir Emily Atef „3 dienos Kuberone“ („3 Tage in Quiberon“) – perdėm pasitikintys medžiagos svoriu. Įdomu matyti šių asmenybių (Johno Callahano ir Romy Schneider) istorijas, sekti jų kelią, tačiau kino kalba abiejuose filmuose tokia monotoniška, kad galiausiai įvykius norisi paskubinti.

Užtat Philipo Gröningo filmo „Mano brolio vardas Robertas ir jis yra idiotas“ („Mein bruder heißt Robert und ist ein Idiot“) niekaip nepavadinsi vidutinišku. Kaip ir tau, jis buvo vienas mano laukiamiausių. Stipriai nenusivyliau, nes vis dėlto tai buvo įsimintina kino patirtis. Formaliai man jis net labai patiko. Ilgai galvojau apie Platono, šv. Augustino, Heideggerio laiko sampratų ir filosofijos citatų naudojimą. Visos jos susiplaka naiviuose brolio ir sesers pokalbiuose ar, veikiau, pokalbių fragmentuose. Beje, visas filmas suskaldytas į fragmentus. Manau, Gröningas užsižaidė filosofinio kino idėja, nors, kita vertus, tai, ką jis kine daro su laiku ir pačia forma, – išties įdomu. Vis dėlto žiūrovus paskatinti mąstyti apie laiko, tikrovės ir kino santykį galima ir be perteklinių filosofų citatų. Režisieriui klausimus puikiai sekasi kelti pasitelkiant vaizdą.

Ilgai galvojau, kas gi tie paaugliai, sesuo ir brolis, kurių trauka vienas kitam akumuliuoja virtinę destruktyvių veiksmų, bet atsakymo nerandu. Kiek laiko jie vaikšto į degalinę, kur matyti jų ūgių pokyčiai? Kas yra Erikas? Kur jų tėvai? Visgi, manau, jie reprezentuoja jaunus žmones, filme tampančius tarsi nykstančia rūšimi, kuria niekas nesirūpina.

Hanekiškas smurtas tiesiogiai susijęs su primityvia ir gaivališka paauglių aistra, kurią bandoma pažaboti abejojant tikrove, kai sesuo, nužudžiusi Eriką, grįžta pas brolį ir sako, kad šautuvas netikras. Gröningas per skirtingas laiko sampratas bando permąstyti tikro ir netikro skirtį. Manau, kad jam, kaip ir Haneke’i, rūpi tikrovės ir kino santykis, kurį užčiuopti ir apmąstyti jis taip pat mėgina per smurtą. Deja, šis mėginimas iki galo nesuveikia.

Maloniai nustebino žiuri įvertintas subtilus ir jautrus filmas iš Paragvajaus „Paveldėtojos“ („Las herederas“, rež. Marcelo Martinessi). Net trys apdovanojimai: Alfredo Bauerio prizas, „Sidabrinis Lokys“ geriausiai aktorei – Anai Brun ir FIPRESCI įvertinimas.

Žinai, kad ir kokie abejotini būtų laureatai, džiaugiuosi, kad Eriko Poppe’s filmas „Utoja – liepos 22-oji“ nebuvo pagerbtas jokiu prizu. Bet labai liūdna, kad mūsų aptartas „Tanzitas“ taip pat liko be prizų. Regis, Tomo Tykwerio vadovaujamai komisijai nė vienas vokiškas filmas nepasirodė vertas paminėjimo. Keistas sutapimas, ar ne? Tikiuosi, kad Lietuvos žiūrovai vis vien turės galimybę pamatyti ir „Tranzitą“, ir „Mano brolio vardas Robertas ir jis yra idiotas“.

Lengvos adaptacijos po festivalinio režimo.

Iki!

Mantė