Pasakotojo faktorius kine
Kai bandome atsakyti į klausimą, kas yra pasakotojas – vaizduotėje ši figūra iškyla kaip archajinis išminčius, pasakojantis istorijas gentainiams prie laužo, arba lygiai taip pat pasakotojas galėtų būti mama su knyga rankose, skaitanti savo vaikui prieš miegą. Tradiciškai pasakotoją kine suprantame kaip tą balsą, kuris tiesiogiai narrate’ina žiūrovams, bet tai tėra pasakotojas kūrinio viduje, o kas pasakoja patį kūrinį yra žymiai svarbesnis momentas, į kurį verta atkreipti dėmesį. Lyginant tolimą praeitį su dabartimi, reikia pripažinti, kad senovės mitų pasakojimai savo esme iš tiesų labai mažai kuo skiriasi nuo šiuolaikinės kino medijos. Abiejuose pasakotojas vaidina pagrindinę rolę ir jo reikšmės kartais tinkamai nepamatuojame. Ar jis yra lengvai pakeičiama sudėtinė dalis, kuri pavaldi pasakojamai istorijai, ar jis yra šis tas daugiau? Tam, kad išryškėtų pasakotojo faktorius kine, palyginkime du labai skirtingus 2017- ųjų metų rudenį Lietuvos didžiuosiuose kino teatruose rodytus filmus: tai lietuvių režisieriaus Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ ir amerikiečių režisieriaus Davido Gordono Greeno „Stronger“ (liet. „Dar stipresnis“).
Iš pirmo žvilgsnio tarp šių dviejų filmų matyti vienas didelis siužeto skirtumas. Lietuvių kino juosta pasakoja apie nykų protagonistą, kuriam nieko ypatingo nenutinka, o amerikiečių filmas kalba apie didvyrį, kuriam nutinka kai kas labai neįtikėtino ir sukrečiančio. Vis dėlto paradoksas slypi tame, kad „Šventasis“ pasakoja tą teoriškai neįdomią istoriją labai įdomiai, intriguojančiai ir giliai, tuo tarpu „Stronger“ pilnas nuobodžių klišių, banalybių ir netgi siunčia kvestionuojamą žinutę. Iš vienos pusės galime spekuliuoti, kad toks įspūdis kyla dėl to, kad norisi pirmenybę teikti lietuviškai kūrybai ir taip pat dėl to, kad amerikietiškos produkcijos perteklius jau pakankamai nuvargino. Tačiau gali būti ir atvirkščiai, daugelis žiūrovų yra pernelyg pripratę prie amerikietiško komercinio kino standartų ir todėl skeptiškai žiūri į kitokio pobūdžio kiną. Tokiam žiūrovui, kuris pratęs prie Holivudo standartų, Blaževičiaus kūrinys galbūt pasirodytų nepatrauklus, nurašytų jį kaip nišinį reikalą, skirtą nedidelei grupei žmonių...
Nejau turėtume manyti, kad „Šventasis“ komunikuoja tam tikrą lietuvišką tiesą, kurią tik mes, būdami lietuviais, gebame deramai perprasti? Ne vienas po šio filmo peržiūros linko prie būtent tokios interpretacijos, bet dėl to galima ginčytis. „Šventasis“ nėra vien apie lietuviams suprantamus dalykus, jis nevaizduoja to, ką galėtume sieti vien tik su lietuviais ar lietuviškumu – jo tiesa žymiai platesnė. Nors filmo veiksmas vyksta Lietuvoje, tas pats siužetas galėtų būti pritaikytas statant filmą apie bet kurią kitą šalį ir bet kurią kitą tautą. Blaževičiaus kūrinys bendriausia prasme leidžia mąstyti apie vidutinybę ir anonimišką gyvenimą. Čia labai tiktų prisiminti vokiečių filosofo Martino Heideggerio vidutinybės kaip neautentiško egzistavimo apibrėžimą. Egzistuoti neautentiškai reiškia nekelti klausimų apie save, pasiduoti savaime suprantamybėms ir būti deindividualizuotu. Vidutiniškam žmogui pasaulyje nėra nieko tokio, kas rūpėtų labiau negu kas nors kita. „Šventojo“ pagrindinis veikėjas kaip tik toks. Galima sakyti, kad jis iš esmės įkūnija vidutinybę, todėl filmas sukuria puikias sąlygas mąstyti šia tema. „Šventojo“ protagonistas stokoja savitumo, jis kalba ir veikia iš inercijos: taip, kaip įprasta kalbėti ir veikti bet kuriam kitam žmogui pasaulyje. Jis nekelia klausimų apie savo siekius gyvenime, priima sprendimus per daug nesigilindamas į juos. Šitoks gyvenimas pasroviui primena ne žmogišką laisvę, o automatizuotais pasirinkimais vedamą gyvenimą.
Minėtą principą galima taikyti ne tik analizuojant turinio detales, bet ir vienu lygiu atgal – kūrinio visumai. Žvelgiant į neautentišką kūrinį, jis iš karto atrodo kaip jau matytas. Neoriginalus filmas visada yra saugus produktas kino industrijų atvžilgiu, kadangi jame pasitelkiamos tokios kino konvencijos, kurios nusistovėjusios visame pasaulyje. Taip išvengiama rizikos, kad žiūrovai ko nors nesupras. O žiūrovai suprasti nori – devyniasdešimties minučių investicija turi kažkaip atsipirkti, todėl suprantamas kūrinys visuomet pasiekia platesnę žmonių auditoriją. Tačiau negi visi tie vienodi filmai ilgainiui nepasidaro nuobodūs? Tai priklauso nuo intencijų, kurių vedinas žmogus eina į kiną. Siužeto nuspėjamumas, nuotaiką nuolatos sufleruojantis garso takelis, laimingos pabaigos nuojauta, šleikštulį keliantis patosas ir kiti panašūs elementai yra didžioji dauguma to, ką randame, kai einame pamatyti kino teatruose pasirodančių naujienų. Daugybė filmų susilieja į vieną masę, kurioje sunku pastebėti, kad juos pastatė skirtingos kūrybinės komandos. Aplanko jausmas, kad kine gyvename vis tas pačias istorijas, todėl alternatyvos pasirodymas atgaivina. Nors autentiškas kūrinys įprastų konvencijų nesilaiko ir yra ne taip lengvai pasiduodantis mūsų pastangoms jį suprasti, toks kūrinys turi nepaprastą galią mus įtraukti. Autentiškas kūrinys neprimins kažko iki skausmo pažįstamo. Reikia paminėti, kad amerikiečių „Stronger“ yra tikrais faktais paremtas filmas ir ši aplinkybė visuomet kirba žiūrovo galvoje, tačiau tai nebūtinai padaro filmą įtikinamesniu už bet kurį kitą visiškai fiktyvų pasakojimą. Dažnai fikcija, jei tik ji kuriama autentiškai, leidžia geriau prieiti prie realybės – tai patiriame žiūrėdami „Šventąjį“. Blaževičius apie vidutinybę pasakoja toli gražu ne vidutinišku būdu. Jei tokia tematika filmas būtų statomas standartišku stiliumi, jis būtų visiškai kitoks. Šiuos dalykus lemia kino kalbos ypatumai.
Trumpai tariant, kino kalba apima visa tai, su kuo susiduriame, kai žiūrime filmą ekrane. Tai išties milžiniškas kiekis įvairiausių elementų, kurių daug net ir nepastebime, bet svarbiausia kino kalboje yra pasakojimo išsklaida. Įsivaizduokime du poetus, kurie abu savitai perskaito tą patį eilėraštį. Vienas iš jų gali mus sujaudinti, o kitas visiškai nepaliesti. Taip pat nesunku užčiuopti skirtumą tarp dviejų anekdoto pasakotojų, iš kurių vienas geba neįdomią istoriją pateikti įdomiai, o kitas nemoka net pačios įdomiausios istorijos deramai atskleisti. Tas pats galioja kino srityje, kai režisierius pateikia mums savo viziją. Ekrane žiūrovams rodomas ne tiesioginis objektyvus žvilgsnis į tam tikrą istoriją, o visada būtent tik atitinkamo pasakotojo perspektyva, pasakotojo savotiškas pasakojimas. Kai žiūrime filmą, jo esmė nėra pats pasaulis, kuris prieš mus pastatomas, arba teoriškai („ant popieriaus“) intriguojanti idėja. Dažnai filmų aprašymai ar anonsai mus suklaidina, nes mus sudomina filmo idėja, o išvydę jos galbūt nekokią eksplikaciją, pajuntame, kad sumanymas buvo geras, tačiau liko nerealizuotas. Idėja arba scenarijus yra ne kino esmė, o visuomet tik galimybė, kurią pasakotojas arba režisierius tam tikru būdu aktualizuoja. Todėl geras pasakotojas arba režisierius ėmęsis vidutiniškos istorijos arba scenarijaus gali iš tiesų stipriai nustebinti. Režisierius arba pasakotojas yra tas, kuris manipuliuoja auditorija, sekdamas savo pasaką. Lygiai tą patį ant scenos daro standup atlikėjas. Jis turi užmegzti intymų kontaktą su savo adresatu, stengtis išlaikyti jo dėmesį, bandyti iššaukti tam tikras reakcijas įvairiais savo gestais, netikėtais pasakojimo vingiais, išraiškingomis grimasomis ir t.t. Pasakotojas turi tam tikras priemones, kuriomis naudojasi, kad kuo geriau atskleistų savo pasakojimą. Kai tos priemonės ir technikos neišsišokančios, chrestomatinės (t.y. neautentiškos), tada pasakojimas dažnai išeina toks pat lygus ir nejaudinantis.
Vis dėlto taisyklės čia nėra: standartinis filmas nebūtinai kiekvienu atveju bus ne toks paveikus už mažiau standartinį filmą ir atvirkščiai. Tačiau tiesa ta, kad norint sukurti autentišką kūrinį, būtina išlikti nevaržomam standartų. Akivaizdoje su autentišku filmu patiriame retą jausmą, kai nuobodžioje kasdienybėje išnyra šis tas naujo. Kūrinys išmuša mus iš kasdieniškumo būsenos, išryškindamas skirtumą tarp kasdienybės ir to, kas jai nebūdinga. Menas taip ir turėtų veikti. Meno kūriniai gali priminti kažką kasdieniško, bet kartu jie visada nešasi šį tą daugiau, neapčiuopiamą kokybę, pakylėjančią kūrinį virš susimąstymo nekeliančio buvimo. Savo ruožtu neautentiški kūriniai įsilieja į pilkos kasdienybės srautą ne išardydami, o sutapdami su jos struktūra. Neautentiškumas pasireiškia tuo, kad kūrinys užuot paneigęs kasdienybę, palieka ją nesudrumstą. Be abejo, daug kino žiūrovų, kurie kiną laiko pramoga, mieliau netrukdytų savo kasdienybės, todėl renkasi autentiškumu nepasižyminčius kino kūrinius.
Nepaisant to, ar režisierius imasi statyti darbą remdamasis standartais ar ne, matyti, kad yra tam tikri pasakotojo rolės kine principai. Kino filmas, kaip tam tikra kalba, yra ne apie tai, kas kalbama, bet kaip kalbama. Kai šis kas yra statiška istorija (scenarijus arba, kitaip tariant, popierinis filmo variantas), kurią vizualizuoja kiną kuriantysis kaip (režisierius kelia klausimą, kaip scenarijų paversti filmu, kaip papasakoti tą istoriją), tuomet sinergijos principu gaunamas tam tikru kampu pristatytas naujas kas (vizualus filmo variantas). Šiuo požiūriu kalbėjimo maniera turėtų būti laikoma tikruoju kino kūrinio turiniu, nes ji konstituoja ir užpildo filmo veiksmą, apie kurį eina kalba. Režisieriaus specifinis braižas kine sutelkia į save dėmesį, kuris iš vienos pusės, persmelkia kiekvieną filmo sekundę, iš kitos pusės – jis abstraktus kaip oras. Pasvėrę kas ir kaip santykį bei neautentiškumą ir autentiškumą, gauname galimą atsakymą, kodėl visos romantinės komedijos identiškos; kodėl filmas „Get Out“ (liet. „Pradink“) nesiduoda būti patalpinamas nei po siaubo, nei po komedijos žanru; taip pat tai leidžia suprasti kodėl mus paveikia graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso kūrybos keistumas, kuris lyg ir tiesiogiai neprimena mūsų kasdienio pasaulio, bet tuo pačiu daug apie jį pasako. Kai turime istoriją ir bandome sugalvoti, kaip geriausia būtų ją papasakoti, vieno atsakymo čia nėra. Aišku tik tiek, kad lengviausia būtų ją papasakoti remiantis niekuo neišsiskiriančia, šabloniška kino kalba.
Apskritai, patirdami meno kūrinį, jeigu paklaustume savęs kieno šis filmas, kieno šis spektaklis, kieno ši fotografija ir t.t. – atsakomybę turi pasakotojas, o jis yra tas, kuris esmingai atsakingas už kūrinio autorystę. Nurodyti pasakotoją archajinų mitų laikais neproblematiška – jis nemedijuotas, su juo auditorija turi tiesioginį kontaktą. Mūsų eroje kino pasakotojas nebestovi prieš auditorijos akis, jis virsta audiovizualiniu turiniu. Vietoj to, kad vertintume atskiras turinio dalis, reikėtų vertinti visumą ir jos šaltinį, t.y. pasakotoją arba režisierių. Visi populiaraus kino mėgėjai turi savo mėgstamų aktorių dešimtukus, o režisieriai, kadangi filmo metu ekrane nepasirodo, dažnai prasprūsta nepastebėti, nors nieko kito kine privilegijuoti neturėtume. Galiausiai, lieka klausimas apie pasakotojo pabaigą. Ar kūrinys visada turi turėti savo pasakotoją, ar galėtume įsivaizduoti kūrinių, kur pasakotojas ištirpsta ar tampa nereikalingas? Šis klausimas reikalauja apibrėžti, ką vadiname meno kūriniu. Kai kuriems kompiuterio generuojami paveikslai ir muzika, ar tokie gamtos reiškiniai, kaip paukščių migracija, atrodo verti meno kūrinio pavadinimo. Šiaip ar taip privalome sutikti, kad tik žmogus gali turėti intenciją sukurti meno kūrinį ar pavadinti kažką meno kūriniu – tai automatiškai paverčia jį ir pasakotoju.