Filmas „Erratum“ – klaida ištaisyta

Debiutinio pilnametražio lenkų režisieriaus Mareko Lechki vaidybinio filmo „Erratum“ (2010) siužeto pagrindu tampa tėvo ir sūnaus konfliktas, atskleidžiamas iš sūnaus pozicijos. Aktoriaus Tomaszo Koto kuriamam pagrindiniam veikėjui, 34 metų didmiestyje gyvenančiam, finansininkui Michalui, komandiruotė į gimtąjį Ščeciną tampa lemtinga kelione į praeitį. Filme naudojami pasikartojantys motyvai virsta kūrinio idėjas perteikiančiais simboliais.

Nuo pirmojo kadro vanduo tampa pagrindiniu filmo leitmotyvu, įgaunančiu apsivalymo nuo kalčių ir atleidimo bei susitaikymo prasmes. Pirmoji netyčinė Michalo klaida – lotyniškai erratum – įvyksta jam vykdant boso užduotį: gabendamas pastarajam automobilį, jis numuša į kelią išėjusį benamį žmogų, kurio tapatybės paieškos pagrindiniam veikėjui tampa ir savosios atradimu. Buitiniais veiksmais: kraujo nuo marškinių skalbimu, rankų plovimu, prausimusi po dušu, – kaltės „nenuplausi“, tačiau tai vidinių veikėjo veiksmų atspindžiai. Michalas, norėdamas tinkamai palaidoti žuvusįjį bei rasti jo artimuosius ir privalėdamas sutaisyti boso automobilį, yra priverstas ilgiau likti Ščecine, kuriame jo laukia neišvengiamas susitikimas su tėvu (Ryszardas Kotysas).

Žodis erratum yra tapęs tarptautiniu spaudos klaidos terminu. Dauguma filmo kadrų yra, nelyginant, „filmavimo klaidos“: vyraujančiuose stambaus ir vidutinio plano kadruose žmonių veidai ir kūnai yra „nukertami“ ir netelpantys kadre arba užimantys neproporcingai mažą kompozicinę dalį. Pirmojo Michalo susitikimo su tėvu šaltumas pabrėžiamas ne tik skurdaus dialogo pagalba ir ilgomis, įtampos kupinomis, pauzėmis, bet ir kino raiškos priemonėmis. Režisierius mizanscenuoja kadrą taip, kad didžiąją jo dalį užima ne veikėjai, o tarp jų įsiterpusi virtuvės erdvė, pabrėžianti tėvo ir sūnaus nutolimą. Veikėjų izoliaciją ir reflektyvią būseną akcentuoja ir tolimo nuotolio objektyvu pritraukiami veikėjų veidai, išryškėjantys nefokusuotoje aplinkoje.

Filme pasikartojantis vandens motyvas tampa ir didžiojo konflikto, atskleidžiančio įtampos tarp tėvo ir sūnaus priežastis, pranašu: vanduo grėsmingai apsemia vonios grindis. Psichologinės dramos įtampą kuria veikėjų praeities klaidos ir kaltės, kurių apsimestinis ignoravimas neleidžia tėvui ir sūnui užmegzti tikrojo ryšio.

Veikėjų praeities faktai filme atskleidžiami per dialogus, kadangi nėra naudojami sugrįžimai į praeitį, dar vienu svarbiu filmo leitmotyvu tampa veikėjus apibūdinantys daiktai. Keli benamio daiktai Michalui padeda surasti jo artimuosius. Benamio sūnui, seniai nutraukusiam ryšį su tėvu, žinia, kad šis nešiojosi su savimi jo vaikystės nuotrauką, tampa paskatinimu atleisti ir susitaikyti aplankant tėvo kapą. Vienoje jautriausių Michalo ir jo tėvo santykių įtampą atskleidžiančioje scenoje daiktai tampa pagrindiniu motyvu: sūnus netikėtai sutinka tėvą, prekiaujantį sendaikčių turguje jo vaikystės žaislais.

Ne mažiau svarbiu įvykiu Michalui tampa susitikimas su jaunystės draugu Zbyszieku (Tomasz Radawiec), apsilankymas jo grupės koncerte, pagrindiniam veikėjui sukelia skaudžius prisiminimus apie neįgyvendintą gyvenimo kelio svajonę. Michalas, kadaise grojęs trimitu, įkūręs grupę, norėjęs studijuoti muzikos akademijoje, dirba finansų firmoje. Muzikos tema yra dar vienas filmo leitmotyvas, pirmą kartą įvedamas policijos viršininko nuovadoje: skambant iš radijo sklindančiai F.Liszto simfoninei muzikai, Michalas pripažįstamas nekaltu.

Michalas su Zbyszieku aplanko jaunystės susitikimų vietą: upės įlankos krante esantį medinį stebėjimo postą, kurį antrą kartą lankydami draugai netyčia padega. Įspūdingai liepsnų naikinamo karkaso griūtis tampa ir Michalo išsilaisvinimo iš praeities simboliu. Michalo motinos kapo lankymas, benamio laidotuvės taip pat įprasmina praeities ir netekties erdves. Kelionė į gimtąjį miestą Michalui tampa grįžimu į prisiminimų erdvę bei savirefleksijos laiku.

Stiprioji filmo „Erratum“ ypatybė – ryškūs ir charizmatiški antraplaniai vaidmenys. Nestereotipiniai policininkas (Januszas Michalowskis), automechanikas (Jerzy Rogalskis) ir miškinis (Jerzy Matula) – neeilinės asmenybės, susitikimai su kiekviena jų Michalui padeda atrasti save. Nors Michalas didmiestyje gyvena su mylima žmona ir sūnumi, tačiau konfliktas su tėvu ir nekenčiamas darbas stabdo Michalo asmenybės tobulėjimą.

Gimtajame mieste Michalą persekioja pasiklydęs šuo – dar vienas filmo leitmotyvas, – jį prisijaukinęs, veikėjas prisijaukina ir savo praeitį, suvokia klaidas. Susitaikymas ir atleidimas – pagrindinės filmo idėjos, kurias įprasminantis vandens leitmotyvas finale virsta Michalo apsivalymo ašara.