„Visą gyvenimą kūriau kino žurnalą „Seans“ ir man nebuvo svarbu, kiek žmonių jį skaitys, bet man rūpėjo, kad filmą „Antonas čia, šalia“ pamatytų kuo daugiau žmonių“, – su žiūrovais dalinasi dėl gyvenimo aplinkybių režisiere tapusi kinotyrininkė Liubov Arkus. Šiandien jos veiklos sritimi tapo darbas su suaugusiais autistais. Filmas „Antonas čia, šalia“ (Антон тут рядом, Rusija, 2012) Lietuvoje buvo pristatytas 2013 m. per „Kino pavasario“ festivalį, o tų pačių metų rudenį „Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje“ (VDFF) įvyko specialusis seansas, kuriame dalyvavo ir pati L. Arkus. 2013 m. Rusijoje, praėjus keletui dienų po tarptautinės autizmo dienos (balandžio 2-oji), filmas buvo parodytas per Pirmąjį televizijos kanalą laidoje „Zakritij pokaz“ (Закрытый показ), kurios vedėjas Aleksandras Gordonas diskusiją apie „Antoną čia, šalia“ pradėjo nuo to, kad tai „filmas –  poelgis“, suteikdamas ir žiūrovams galimybę veikti: trumpąja žinute aukoti autizmo problemai Rusijoje spręsti. 2012 m. įkurtas fondas „Vychod“ (Išeitis), 2013  m. – padalinys „Vychod v Peterburge“, kurio įsteigėja ir prezidentė yra L. Arkus.

Dokumentinio filmo herojus – jaunas žmogus Antonas Charitonovas, sergantis autizmu, su kuriuo režisierė L. Arkus susipažino 2008 m., perskaičiusi Antono rašinį „Žmonės“. Filmo kurti ji neplanavo, tačiau keistai susiklosčiusios aplinkybės lėmė „Antono čia, šalia“ atsiradimą. Šis filmas tapo poelgiu, nes atskleidė didžiulę socialinę problemą Rusijoje, parodė autizmu sergančių pilnamečių žmonių, praradusių artimuosius, perspektyvas: valstybinių internatų „pragariškas“ gyvenimo sąlygas, psichiatrines klinikas ir vaistais marinamus žmones. L. Arkus filme pabrėžia, kad ji neturi „jokių priekaištų slaugos darbuotojams, visos jos pretenzijos skirtos valdžiai“. Vladimiro Putino portretas – privaloma kiekvieno valstybinio kabineto interjero detalė – nuolat pasikartojanti tampa tikrovės leitmotyvu. Antono poetiniame rašinyje, kuriame jis apibūdina, kokie būna žmonės, įvairiomis formomis kartojasi žodis „kančia“: „žmonės kenčia“, „žmonės nekenčia“, „žmonės iškęs“. Tiems, iš portretų, patogu, kai autistai tyliai kenčia, o visuomenė pakenčia. Tačiau filme nėra kaltinimų, jį norėtųsi vadinti ne socialine, bet poetine dokumentika, kurioje nėra didaktiškumo, nėra grasinančių revoliucingų šūksnių, o tik vienišo kenčiančio žmogaus riksmas, atskleidžiantis daug gilesnes nei socialinės problemas. Tačiau ne visa, kas egzistuoja šalia, yra pastebima, ir visai ne iš piktos valios. „Antonas čia, šalia“ yra būtent tas atvejis, kai kamera tampa įrankiu, galinčiu pakeisti tikrovę, pirmiausia suteikdama progą į ją įsižiūrėti.

Autizmo spektro sutrikimų atvejai pasaulyje fiksuojami vis dažniau, tačiau ne visur jie vienodai pastebimi. Pavyzdžiui, Amerikoje Aspergerio sindromą turintis vaikas tampa vienu iš televizijos serialo „Tėvystė“ (Parenthood, JAV, 2010 – 2015) personažu; kai reiškinys virsta masinės kultūros dalimi, tai liudija apie jo integraciją visuomenėje. Lietuvoje 2006 m. veiklą pradėjo nevyriausybinė organizacija „Kitoks vaikas“, 2013 m. – autizmo asociacija „Lietaus vaikai“. 2014 m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pripažino autizmo diagnozę suaugusiems autistiškiems žmonėms. Filmas iš tiesų aktualizuoja socialinę problemą, tačiau tai ne vienintelė ir ne svarbiausia „Antono čia, šalia“ vertybė.

L. Arkus dokumentiniame filme pavyko perteikti procesą, kai gyvenime netikėtai šalia atsiranda žmogus, su kuriuo susibičiuliauji ir tampi amžinai už jį atsakingas. „Antonas pripažįsta tik meilės kalbą, su kažkuo mažiau jis nesutinka“, – skamba L. Arkus balsas už kadro, todėl bendravimo, išlaikant distanciją, neverta tikėtis. Klausimai apie dokumentininko bei jo herojų santykį: kiek galima priartėti, kaip išlaikyti stebėjimo objektyvumą, L. Arkus neadresuojami, nes tikras žmogiškas ryšys yra šio filmo išskirtinumas, kurį sau leisti gali tik neprofesionalas. Tai filmas ne tik apie Antoną, bet ir apie L. Arkus, jos pozicija atvira: „Tai istorija ne apie tai, kaip vienas žmogus padėjo kitam, bet apie tai kaip vienas žmogus pažino save kitame“. Rizikinga pasakoti per save, jeigu nori papasakoti ne apie save, bet apie atradimą, kuriame nujauti universalios, bendražmogiškos patirties slėpinį ir nori juo pasidalinti, nes tiki, jog kiti irgi patirtų tą žmogų keičiančią praregėjimo laimę ir skausmą. L. Arkus išdrįso ir jai pavyko, ir kuriuos domina atviri susitikimai su savimi, kam nebaisu besti pirštu į vidinę žaizdą, turi galimybę patirti.

Kino kritikė Živilė Pipinytė, analizuodama dokumentinio kino raidą straipsnyje „Tikrovės pavidalai. Tiesa apie pasaulį ir dokumentinis kinas“, akcentuoja, jog: „Paskutiniais dešimtmečiais, kai atsirado naujos technologijos, kino dokumentininko bei jo herojų santykiai tapo kur kas intymesni – režisieriui nebereikia su savimi vedžiotis gausios filmavimo grupės. Naujosios technologijos leidžia fiksuoti intymų žmogaus pasaulį, todėl dokumentiniai filmai vis dažniau tampa asmeniškais dienoraščiais“. 2015 m. festivalyje „Sirenos“ buvo pristatytas Italų režisieriaus ir aktoriaus Pippo Delbono dokumentinis, mobiliuoju telefonu ir maža rankine kamera filmuotas, „Sangue – kraujas“ (Sangue, Italija, 2013). Pastarajame P. Delbono pavyksta įamžinti ryšį su savo motina, kurios kelias į mirtį tampa atsisveikinimu, lėtu išsiskyrimu, artimo praradimo refleksija. Filmo kadrai pateko ir į spektaklį „Orchidėjos“, kuriame P. Delbono balsas nuolatos skamba, kaip ir L. Arkus –„Antone čia, šalia“. P. Delbono po motinos mirties liko vienišas, o Antonas vienas, kurį L. Arkus ir dokumentinio kino dėka atrado tėvas. Beje, P. Delbono trupę sudaro įvairūs žmonės, vienas jų yra sutrikusio vystymosi nebylys Bobò. L. Arkus „Antonas čia, šalia“ ir P. Delbono „Sangue – kraujas“ bei „Orchidėjos“ turi akivaizdų bendrumą – tai asmeninė patirtis, kuri juose tampa ir forma, ir turiniu. Šie kūriniai skirtingi, tačiau balansuoja ant ribos, o iš jų sklindantis atviras nuoširdumas išskirtinai paveikia. Susitikime su žiūrovais P. Delbono atkreipė dėmesį, jog norint, kad asmeninis dienoraštis taptų meno kūriniu reikia atsiriboti ir padaryti taip, „kad Delbono motina virstų motina“.

P. Delbono filmavo pats, o L. Arkus talkino tarptautinį pripažinimą pelnęs operatorius Ališeras Chamidchodžajevas. Jo užfiksuoti Liubovės ir Antono, jo motinos Rinatos, tėvo Vladimiro realybės fragmentai yra medžiaga, kurią įprasmina režisierės scenarijus ir montažas. Tai ir yra toji distancija, paverčianti filmą daugiau nei asmeniniu dienoraščiu. Filmas chronologiškai suskirstytas į keturias dalis, kurias lydi užkadrinis pasakotojos balsas, o vaizdo lygmenyje dominuoja Antonas, gamtos, miesto ar skurdžios buities apsuptyje. Įdomu stebėti, kaip pradžioje herojus bėga nuo jį sekančios kameros, vėliau, Antono žodžiais tariant, „žmogus su juodu fotoaparatu“ jam pradeda patikti ir atsiskleidžia jo „kinogeniškumas“.

Antonas į išgyvenimus reaguoja kūnu. Dokumentinio filmo koncentruotas laikas leidžia matyti, kaip vaikinas stipriai fiziškai keičiasi per ketverius metus. Įvairių gyvenimo tarpsnių Antono jausenos atsispindi jo išorėje, keičiasi ne tik jo žvilgsnis ar šypsena, bet visas kūnas. Kai kurie Antono kasdienybės įpročiai, užfiksuoti kameros, virsta vizualiomis metaforomis. Pavyzdžiui, Antonas moka taip visu kūnu įsisupti į antklodę, kad ekrane matomas uždangalo slepiamas siluetas, perteikia troškimą atsiriboti nuo svetimo pasaulio. Antonui ypač sunku žmonių grupėje, tačiau jam reikia ištikimo draugo, kurio lydimas jis galėtų gyventi su mumis. L. Arkus atskleidžia, kad mes su Antonu esame labiau panašūs, nei skirtingi.