Vienos šypsenos metamorfozės

Tarp Vyslos upės ir Vavelio pilies driekiasi kino žvaigždžių takas, viena jų priklauso aktoriui Bogusławui Lindai, kuris Krokuvoje baigė Teatro mokyklą ir kurį laiką dirbo Senajame miesto teatre. Kita šlovės alėja, kurioje Linda paliko savo parašą, yra Torunėje, kur 1952 m. gimė būsimas aktorius. Gal tik atsitiktinumas, tačiau gimtadienį birželio 27 dieną Bogusławas Linda švenčia kartu su režisieriumi Krzysztofu Kieślowskiu bei jų sukurtu personažu Viteku. Pagrindinis „Atsitiktinumo“ („Przypadek“, 1981) herojus filme išgyvena tris skirtingas savo gyvenimo versijas, o Linda kine susidūrė daugiau nei su devyniasdešimčia įvairių personažų likimų. Jeigu skaičiuosiu ir vaidmenis teatre, kur Linda dar jaunystėje suvaidino, pavyzdžiui, Hamletą, aktoriaus sukurtų personažų kiekis viršys šimtą. Bogusławas Linda – prieštaringas kino aktorius: jis vaidino ir autoriniame, ir populiariame žanriniame lenkų kine, įkūnijo ir mąstančius jaunuolius, keliančius gyvenimui klausimus, ir „kietus“ vyrukus-žudikus, kurie turi vieną atsakymą į visus klausimus – šūvių seriją. Jeigu ne paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas „Povaizdis“ („Powidoki“, 2016), galima būtų vertinti, jog geriausius vaidmenis Linda sukūrė karjeros pradžioje (1980 – 1992), o vėliau vis kartojosi žengdamas tobulėjimo laiptais žemyn.

 

Nerimas ir antrojo plano šypsena

 

Pradėjęs filmuotis, nedidelį, bet pirmąjį svarbų, vaidmenį Linda gavo Agnieszkos Holland filme „Karštinė“ („Gorączka“, 1980). Miško take prasilenkia vežimas ir sulaikytų asmenų virtinė. Vežime sėdi XX a. pradžios lenkų revoliucionierius, kovojantis prieš caro valdžią, o suimtųjų eilėje eina anarchistas Grizekas. Pastarąjį kuria Linda ir trumpo epizodo metu, kol Grizekas paprašo nepažįstamojo vežime cigaretės, atkreipia į save dėmesį. Lindos Grizekas įsimena neadekvačia situacijai laikysena: nepaisant kalinio padėties – jis žaismingas, nors anarchisto rankos surakintos – jis šypsosi ir elgiasi kaip laisvas žmogus. Antrą kartą filme Lindos personažas pasirodo tik po valandos, jau beveik finale, ir per trumpą laiką aktorius sukuria neigiamą, bet žavų veikėją. Kalėjimo kameroje Grizeko manieros primena gražuolio dendžio – jo kaklą puošia raudona skarelė, galvą – garbanos, veidą – akinanti šypsena. Lindos Grizekas jaunas ir pakylėtas, jo akys dega kaip įsimylėjėlio, o iš tiesų jis užantyje slepia bombą – laisvės idėja jam svarbesnė už gyvybę. Linda kuria patenkintą savimi fanatiką-teroristą, kurio žavesys slypi vaikiškame žinojime, kad tuoj iškrės žiaurų pokštą.

Po metų Agnieszka Holland paskiria Bogusławui Lindai pagrindinį vyro vaidmenį filme „Vieniša moteris“ („Kobieta samotna“, 1981). Luošys Jacekas išsiskiria iš Lindos vaidmenų, ypač vėlesnių aktoriaus personažų – „kietų“ veiksmo filmų vyrukų, kurie pasižymi fiziniu pranašumu, seksualumu, pasitikėjimu savimi ir turtinga patirtimi. Kurdamas Jaceką, Linda pasikeičia fiziškai – atkuria luošo žmogaus kūno laikyseną ir eiseną. Nepaisant fizinės Jaceko negalios, pradžioje Linda jį vaizduoja kaip geranorišką ir optimistiškai nusiteikusį personažą, oponuojantį pagrindinei veikėjai Irenai (Maria Chwalibóg) – paštininkei, vienišai ir skurdžiai gyvenančiai moteriai, auginančiai sūnų. Jacekas, tapęs invalidu per nelaimingą atsitikimą fabrike, gauna menką pensiją ir gyvena atsiskyręs, todėl Linda personažui suteikia kompleksuoto, drovaus žmogaus bruožų. Jaunas ir nepatyręs Jacekas įsimyli Ireną – pirmąją moterį, su kuria suartėjo. Lindos Jacekas nekantrus ir nervingas, tačiau didžiojoje filmo dalyje aktorius net užuominomis „neišduoda“ savo personažo būsimų veiksmų, todėl finale veikėjo elgesys nustebina.

Holland negailestingai niūriai vaizduoja 9-ojo deš. pradžios Lenkiją, nors šalyje jau pradėjo veikti „Solidarumo“ judėjimas, filmas „Vieniša moteris“ – netikėjimo pokyčiais ir ateitimi liudijimas, už socialinę kritiką sovietinės cenzūros „užkeltas ant lentynos“ šešeriems metams. Ilgų eilių prie maisto produktų, ilgų darbo valandų, skurdo ir kovos už gyvenamąjį plotą iškankintųjų psichologinė savijauta – nuolatinis nuovargis, senkanti energija, didėjanti apatija ir neryžtingumas – atsispindi Irenos personaže,  o Jacekas dar turi svajonių. Yra šalių, kuriose nėra ateities, tokia yra ir Lenkija, todėl Jacekas nori emigruoti, bet yra žmonių, kurių svajonės neišsipildo, ir kurie pavargsta gyventi anksčiau laiko. Linda sukuria svarbų savojo laiko (vėlyvojo sovietmečio periodo) tragišką herojų, kuris „įvarytas į kampą“, neįžvelgdamas ateities perspektyvų, kaip išeitį renkasi nusikaltimą.

 Tą patį istorinį laiką kitaip atspindinčiame Andrzejaus Wajdos filme „Žmogus iš geležies“ („Człowiek z żelaza“, 1981) Bogusławui Lindai tenka antraplanis pagrindinio maištininko draugo vaidmuo. Lindos kuriamas Dzidekas – optimistiškas jaunuolis, palaikantis „Solidarumo“ judėjimą. Aktorius personažui suteikia atviro, nuoširdaus, draugiško ir pozityviai į gyvenimą žvelgiančio žmogaus bruožų, todėl Dzidekas lengvai papasakoja žurnalistui viską, ką žino apie studijų draugą Macieką (Jerzy Radziwiłowicz) – Gdansko laivų statyklos darbuotojų streikų lyderį. Wajdos filmo pasakojimas konstruojamas kaip žurnalistinis tyrimas, kurį atlieką radijo reporteris Vinkelis (Marian Opania), gavęs užsakymą sukurti kompromituojančią laidą apie Macieką. Pagrindinio herojaus portretas kuriamas iš skirtingų pasakojimų, todėl filme gausu sugrįžimų į praeitį. Dzideko ir Macieko epizoduose iš studijų laikų ir pirmųjų protestų atsiskleidžia pagrindinio herojaus kategoriškumas ir jautri psichika, nes Linda atvirkščiai draugo personažą kuria kaip ramesnio būdo asmenį – nelinkusį į kraštutinumus ir į situacijas reaguojantį santūriau.

            Linda sukuria ir kitokį pagrindinio personažo „draugo“ vaidmenį Wajdos režisuotoje istorinėje dramoje „Dantonas“ („Danton“, 1983), kurioje, remiantis Stanisławos Przybyszewskos istorine pjese „Dantono byla" (1929), atkuriami paskutiniaisiais Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais tarp jakobinų vykę vidiniai konfliktai. Šalia pagrindinių Gérardo Depardieu ir Wojciecho Pszoniako sukurtų Dantono ir Robespjero personažų, Lindos antraplanis vaidmuo nublanksta. Dvi pagrindinės filmo asmenybės, įkūnytos stiprių aktorių, yra skirtingos, bet abi vienodai prieštaringos ir ryškios. Lindos sukurtas Robespjero šalininkas ir patarėjas Antuanas de Sen Žiustas – neįsimenantis ir vienplanis personažas. Ilgi garbanoti plaukai, auskaras ausyje ir ryžtinga kalbėjimo maniera – pagrindiniai teroro šalininko Antuano bruožai. Kai Lindos personažas stengiasi įtikinti, aktorius energingai mosikuoja atkištu smiliumi – šis gestas netikėtai „iškrenta“ iš filme sukurtų XVIII a. pabaigos elgesio manierų konteksto.

            Revoliucija ryja savo vaikus, Wajda kritikuoja bet kokią diktatūrą ir politinį susidorojimą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai atskleidžia subtilius žmogaus, susidūrusio su valdžia, išgyvenimus. Dantono ir Robespjero laikysenos – tarsi du skirtingi keliai, užėmus galios poziciją, kurios aštrų „skonį“ yra patyręs kiekvienas bent kartą pasijutęs stipresniu prieš silpnesnį. Depardieu ir Pszoniakas vaidina psichologiškai tiksliai ir niuansuotai, tačiau likęs šešėlyje Lindos antraplanis vaidmuo, galbūt ir yra vertas pagyrimo už tai, kad netrukdė atsiskleisti pagrindiniams personažams.

            Nereikšmingų vaidmenų nėra, bet yra pagrindiniai. Vienas svarbiausių personažų Lindos profesiniame kelyje – Vitekas iš Krzysztofo Kieślowskio filmo „Atsitiktinumas“ („Przypadek“, 1981). Filmas ypatingas, nes rodo tris skirtingas pagrindinio personažo gyvenimo istorijas, todėl aktoriui tenka suvaidinti tą patį veikėją įvairiose situacijose, o kiekvieną kartą pasikeitus aplinkybėms, herojus tampa kitokiu. Tėvo mirtis ir jo paskutiniai žodžiai: „Tu nieko neprivalai“, – sukrečia Viteką – jis išgyvena krizę: suabejoja gyvenimo kelio pasirinkimu, praranda tikslą ir prasmės pojūtį. Linda įtikinamai vaidina medicinos studentą – sąžiningą jaunuolį, kuris ieško prasmės ir siekia pasielgti teisingai. Trijose gyvenimo atkarpos versijose Viteko atsitiktinai sutikti skirtingi žmonės (vyresni vyrai – „tėvo figūros“, merginos, draugai) nulemia jo veiklos pasirinkimą: pirmoje – jis įsitraukia į politiką (partijos veiklą), antroje – dirba pogrindinėje leidyboje ir įtiki Dievu, trečioje – baigia medicinos studijas, tampa gydytoju ir sukuria šeimą. Tik nuo Bogusławo Lindos talento perteikti personažo vidines būsenas aiškėja, kuriai gyvenimo versijai simpatizuoja Kieślowskis.

            Pirmuose Viteko likimo variantuose Linda išryškina personažą kankinančio moralinio nerimo bruožus: abejojimą, neužtikrintumą, vienatvės ir apleistumo pojūtį bei nepasitenkinimą, kylantį dėl suvaržytos asmeninės nepriklausomybės. Aktoriui tenka įsigyventi į situacijas, kuriose jo personažas susiduria su neteisybe ir skaudžiai patiria iliuzijų ir idealų žlugimą. Lindai pavyksta perteikti nevilties, pykčio ir savęs gailesčio apimto personažo emocijų proveržius. Trečioje istorijoje Vitekas kitoks – jis žaismingas, jo veidas „švyti“ (tai itin gerai moka suvaidinti Linda), o toks „spindesys“ būdingas tik žmogui, kuris tvirtai tiki, kad yra „savo vietoje“ ir juda teisingu gyvenimo keliu.   

            Kieślowskis skiria Lindai vaidmenį ir septintoje „Dekalogo“ dalyje („Dekalog VII“, 1988). Aktorius kuria personažą Voiteką, į kurio sodo namelio duris staiga „pasibeldžia“ praeitis – šešerių metų dukra ir jos motina. Linda taip kuria Anios tėvą, kad filmo eigoje žiūrovo požiūris į veikėją pasikeičia. Pradžioje Voitekas nekelia pasitikėjimo – nušviesinti, atgal sušukuoti, prilaižyti plaukai, šaltas, nepatiklus žvilgsnis – „įtartinas tipas“. Biografijos faktai taip pat liudija prieš: buvęs literatūros mokytojas, suviliojęs šešiolikametę mokinę, kurią „apvaisinęs nusiplovė“, dabar siuva pliušinius meškučius. Palengva Linda atveria kitokią savo personažo pusę: aiškėja, jog išorinis atžagarumas tėra Voiteko gynybinė reakcija į atvertos praeities žaizdos skausmą. Susipažindamas su dukra, Voitekas keičiasi – vėl atsiveria jausmams, pradeda rūpintis vaiko gerove. Vaidindamas Linda stengiasi atskleisti personažo praeityje slypinčią traumą – Voitekas nėra šaltakraujis niekšas, jis – meilės įskaudintas ir praradimų patyręs žmogus.

 

Laikant pirštą ant mauzerio gaiduko dera paslaptingai šypsotis

 

            10 deš. pradžioje Linda sukuria Franco Maurerio vaidmenį, kuris pakeičia jo karjerą. Aktorius, vaidinęs mąslius lenkų „moralinio nerimo kino“ herojus, nuo šiol ekrane laksto su šautuvu rankose ir tampa „vyriškumo“ simboliu. Władysławas Pasikowskis filme „Šunys“ („Psy“, 1992) buvusį sovietų saugumo (KGB) pareigūną, lenkiškai vadinama „ubeku“, vaizduoja kaip teigiamą herojų. Tik subyrėjus SSRS, toks saugumiečio portretas buvo neįprastas ir drąsus, tačiau, anot Ewos Mazierskos, režisierius, pasirinkdamas aktorių pagrindiniam vaidmeniui, užsitikrino žiūrovų simpatiją pagrindiniam herojui, – tuo metu Linda dar buvo siejamas su lenkų „moralinio nerimo kino“ veikėjais. Lindos įkūnytas Francas – vienas lauke karys: stiprus, nepriklausomas, nepasitikintis valdžia, tačiau principingas ir pasiryžęs vykdyti teisingumą.

Filmo pradžioje raudonų sienų fone, apsuptas dūmų debesies sėdi vienišas Francas prieš teismo komisijos narių eilę, kuri arba leis jam tapti nepriklausomos Lenkijos policijos pareigūnu, arba paliks bedarbiu. Linda nuo pradžių kuria savo personažą kaip asmenį, su distancija žvelgiantį į visa, kas vyksta, – jis rūko, sėdi užsimetęs koją ant kelio, neriši kaklaraiščio, jo veido išraiška atsaini – jis cinikas, kurio jokie politiniai pokyčiai negali nustebinti. Stambiu planu operatoriaus Paweło Edelmano filmuojamas Lindos Francas tik karčiai šypteli, kai mylimoji telefonu praneša išdavusi jį su bendražygiu „ubeku“ Olo. Francas yra pasiruošęs būti išduotas – jis nepasitiki moterimis (jį paliko žmona), netiki politika, Dievu, – jis žino, kad gali pasikliauti tik savimi ir savo principais, dėl kurių finale iš Kalašnikovo automato paleidžia šūvių seriją.

            Bogusławas Linda „Šunis“ vertina kaip vieną svarbiausių 10 deš. Lenkijoje sukurtų filmų, kuris gali būti gretinamas su lenkų „moralinio nerimo kinu“. Nors „Šunys“ sukurti pagal filmų apie gangsterius ir „film noir“ žanro taisykles, tai nėra vien tik stilinga žaismė kinu. Anot Małgorzatos Fiejdasz, filmas atspindėjo 10 deš. pradžios Lenkijos problemas – politinių perversmų metu šalyje įsigalėjusių gaujų nusikalstamumą, su kuriuo nepajėgė susidoroti valstybės organai. Filme pasirodęs naujo tipo veikėjas Francas virsta lenkų kino „superherojumi“ ir kartu su Linda įsilieja į masinę kultūrą – tampa vyriškumo idealu ir sektinu pavyzdžiu jaunajai kartai. „Ubekas“ Francas pakeičia aktoriaus Zbigniewo Cybulskio sukurtą jaunąjį nonkomformistą, romantinio herojaus bruožų turintį, kovotoją prieš komunistus Macieką iš filmo „Pelenai ir deimantas“ („Popiół i diament“, 1958, rež. Andrzejus Wajda). Wajda, komentuodamas „Šunis“, skeptiškai užsiminė, jog matyt, prarado ryšį su publika, nes Pasikowskis žino apie lenkų žiūrovus kažką tokio, apie ką Wajda net nenutuokė.

Edelmanas stambiu planu taip filmuoja Lindos veidą, jog sulėtintas aktoriaus blakstienų virptelėjimas ir geidžiamą moterį sekantis žvilgsnis nepalieka abejingų žiūrovių ir žiūrovų. Lindos vyriškas žavesys artimas amerikiečių aktorių Harrisono Fordo, Mickey Rourke'o ar Kevino Costnerio patrauklumui. Anot Ewos Mazierskos, Franco charizmą papildo ir vakarietiški bruožai – jis rūko „Camel“, geria viskį, dėvi odinę striukę, džinsus – šie atributai pabrėžia Franco laisvės siekį. Taip pat užtikrina, jog herojaus veiksmai, nesusiję su materialių vertybių troškimu ar išskaičiuotu kolaboravimu su valdžia. Francas tiesiog trokšta iššūkių ir nuotykių, kur galėtų pasireikšti jo nežabotas „vyriškumas“ ir poreikis kovoti prieš blogį.

Linda vaidina Francą Maurerį ir dar pelningesniame filmo tęsinyje „Šunys 2: paskutinis kraujas“ („Psy 2. Ostatnia krew“, 1994, rež. Pasikowskis). Pradžioje Edelmano kamera seka nuogą, tvirtą, ritmiškai besikilnojantį vyrišką torsą, – Lindos Francas kalėjime daro atsispaudimus, kad išleistas galėtų susirasti naujų nuotykių, pavyzdžiui, sustabdyti ginklų kontrabandą į Balkanų regioną. Abi „Šunų“ dalis persmelkia nostalgijos atmosfera: naktinis miestas, melancholiškas džiazas, pagrindinis herojus, kalbantis būtuoju laiku. Suvaidinęs Francą, Linda įgyja „vyro su ginklu“ amplua, kurį sėkmingai tiražuoja filmuodamasis veiksmo filmuose ar viskio reklamose.

2001 m. Linda sukuria samdomo žudiko Alekso personažą filme „Reichas“ („Reich“, rež. Pasikowskis). Kičiniame veiksmo trileryje (kur naktį lyjantis lietus slopina prabangių automobilių žibintų šviesas) kolegos Aleksas ir Andre (Mirosławas Baka) arba žudo, arba lytiškai santykiauja su merginomis. Lindos Aleksas – sentimentalus cinikas, kuris saugo save nuo meilės, bet silpnumo akimirkomis pasiduoda pagundai gulėti merginai ant kelių, žiūrėti į žvaigždėtą dangų ir kalbėti apie jausmus. Nepaisant personažo profesijos (žudikas) „Reiche“ Linda sukuria patrauklų veikėją, tačiau naujausias aktoriaus vaidmuo žanriniame kine išskirtinai neigiamas.

Filme „Pitbulis. Nauja tvarka“ („Pitbull. Nowe porządki“, 2016, rež. Patrykas Vega) Linda įkūnija reketininką, žudiką, nusikalstamos gaujos vadą, pravarde „Bobutė“. Šiuolaikinių Varšuvos gangsterių žiaurumas nugali net Lindos kuriamą apgaulingą išorinį „Bobutės“ žavesį ir ištikimiausi aktoriaus gerbėjai šį kartą turėtų palaikyti policininko Dariušo („Majamio“) personažą. Pastarasis ne tik šauna į „Bobutę“, bet ir pasmerkia mirčiai ilgametį Lindos įkūnytą vyriškumo idealą. Panašu, jog policininko Dariušo-Majamio personažas su madingai stilizuota pankiška skiautere pretenduoja tapti nauju kultiniu lenkų kino herojumi, o aktorius Piotras Stramowskis – pakeisti Lindą populiarumo estafetėje.

 

Pirmojo mūsų eros amžiaus šypsena

 

Linda ekrane puikiai atrodo ne tik su juodu kostiumu, odine striuke ar džinsais, bet ir su romėniška toga. Aktorius sukūrė imperatoriaus Nerono laikų patricijaus, rašytojo Petronijaus vaidmenį Jerzy Kawalerowicziaus filme „Quo vadis“ (2001). Henryko Sienkiewicziaus romano ekranizacijoje – supaprastintoje istorinėje melodramoje – tarp tipizuotų personažų Linda kuria prieštaringiausią veikėją. Filmo pradžioje mulatės vergės pirštai sminga į aliejumi tepamą šviesią Petronijaus odą. Su balta toga, aukštai suvarstomais sandalais, puotaudamas pusiau gulomis Linda, palyginus su kitais aktoriais, atrodo tarsi atgijusi senovės romėnų skulptūra ir vaidina įtaigiai. Lindos patricijus – intelektualus hedonistas, jo protas ir iškalba leidžia jam tuo pat metu pataikauti imperatoriui Neronui ir ironiškai pašiepti jo kvailybę. Aktorius Michałas Bajoras Nerono personažą parodijuoja – vaidina pabrėžtinai teatrališkai ir komiškai, o Lindos vaidyba artimesnė subtiliai kino organikai. Nors aktorius išlaiko ironišką distanciją su personažu, ji natūraliai dera prie Petronijaus būdo, kuris į save ir aplinką žvelgia tarsi „iš šalies“.

 

Nauja pradžia ir gulbės giesmė

 

Linda dėsto privačioje Varšuvos kino mokykloje (kurią ir įkūrė), retkarčiais režisuoja kine ir teatre, tačiau svariausia jo kūrybinės biografijos dalis – sukurti personažai. Naujausiu dailininko Władysławo Strzemińskio vaidmeniu paskutiniame Andrzejaus Wajdos filme „Povaizdis“ („Powidoki“, 2016) aktorius įrodė profesinę meistrystę. Vasara, pleneras, profesorius Strzemińskis, apsikabinęs ramentus, rieda nuo kalvos pasitikti atvykusios studentės. Operatorius Edelmanas, ne sykį filmavęs Lindą, žino, koks rakursas aktoriaus veidui tinka geriausiai. Iš pirmo žvilgsnio studentė Hania susižavi profesoriumi, nuo pirmojo stambaus plano Lindos Strzemińskis nepalieka abejingų – valiūkiška šypsena, šviesių akių spindesys – pirmas ir paskutinis kartas, kai dailininkas atrodo laimingas.

Wajda filme vaizduoja paskutiniuosius dailininko avangardisto, teoretiko ir meno istorijos dėstytojo Władysławo Strzemińskio (1893 – 1952) gyvenimo metus. Linda ne pirmą kartą vaidina luošą žmogų – Strzemińskis Pirmojo pasaulinio karo metu neteko kojos ir rankos, tačiau kūno negalia jam netrukdo tapyti – kurti ir gyventi jam neleidžia stalinistinis režimas. Pasiruošusio tapyti dailininko drobę staiga užlieja raudonis ir tai – ne „siurrealistinis efektas“, o realybė – prie pastato tvirtinamas milžiniškas plakatas su Stalino portretu raudoname fone uždengia  Strzemińskio buto langą. Atsisakęs kurti pagal socrealizmo stiliaus reikalavimus, Strzemińskis kaip dailininkas ir žmogus sunaikinamas per kelis metus, anot partijos, „su visais „formalizmais“ ir „avangardais“, jo „unizmais“ ir „povaizdžiais“ socializmo nepastatysi“, – tad geriau jau jis pakliūtų po tramvajumi, bet yra numarinamas badu. Išvaromas iš visų įstaigų ir organizacijų – be dailininkų sąjungos bilieto Strzemińskis negali susirasti darbo, o netrukus – ir nusipirkti maisto ar dažų.

Linda žinojo, kad Wajdos „Povaizdžio“ scenarijus turi trūkumų, o filmo stiprioji pusė – pagrindinis personažas, kurį režisierius „padovanojo“ aktoriui. Lindos Strzemińskis – orus žmogus, kurio veide palaipsniui atsispindi liūdesys. Linda dailininką vaizduoja kaip nepažeidžiamą asmenybę, kuri į kiekvieną pažeminimą atsako susitvardymu. Aktorius pabrėžia, kad personažo stiprybė slypi jo santūrume. Strzemińskis drąsus, bet neįžūlus, jis – ne maištininkas, o meno ir menininko nepriklausomybės gynėjas. „Meilėje ir mene gali duoti tik tai, ką turi“, – Lindos balsu ištaria dailininkas, o kurti galima tik „būnant harmonijoje su savimi“. Lindos Strzemińskis įrodo, kad pastaroji būsena pasiekiama ne prisitaikant prie politinės sistemos diktuojamų sąlygų, bet susitaikant su praradimais, kurie yra neišvengiami kovoje už vertybes. Šiandien Lenkijoje radikalių dešiniųjų valdžiai bandant kontroliuoti meno sferą, Strzemińskio pozicija apie meno ir politikos santykį ypač aktuali. Bogusławas Linda dar kartą suvaidina svarbų savojo laiko herojų, kuris, kaip ir kiti aktoriaus personažai, kuria lenkų kino istoriją.