Kiros Muratovos kinas – anarchija kreivų veidrodžių karalystėje

„Šiai planetai aš rašyčiau nulį“, – sako Ofa, režisierės Kiros Muratovos filmo „Trys istorijos“ („Tri istoriji“, 1997) personažė. Manieringosios Renatos Litvinovos kuriama Ofelija specifiniu, ištęsiančiu skiemenis balsu taria: „Aš nemyliu vyrų, aš nemyliu moterų, nemyliu vaikų, man nepatinka žmonės“. Atrodo, kad per „Asteninį sindromą“ („Asteničeskij sindrom“, 1990) buvo atskleista paslaptis apie žmones tarp žmonių, kurią suvokus, lieka arba į gyvenimą žvelgti rimtai ir žengti antikinės tragedijos monumentalios kančios keliu, arba atsiriboti ir piktai juoktis. K. Muratovos filmai renkasi pastarąjį variantą – jie šaiposi iš žmogaus, pasaulio, savęs paties ir žiūrovo. Sąmoningai personifikuoju filmus, nes rašyti: „K. Muratova renkasi“ – nesąžininga, tai būtų bandymas apsimesti, kad režisierė yra perprasta, kad jos filmai ir asmenybė sudaro sistemą, kurią galima pažinti, – taip nėra. „Muratova nekuria iš savo biografijos asmenybės mito“, – pabrėžia jos kūrybos tyrinėtoja Zara Abdulajeva: „[ji] atstumia visas „piaro“ technikas ir visus, netgi „padorius“, savęs reprezentacijos būdus“.

K. Muratova gimė 1934 m., jos rusas tėvas ir žydė motina buvo komunistai, tėvas žuvo Antrojo pasaulinio karo metu, o dukra su motina gyveno Bukarešte, – į Rumuniją šeima persikėlė dar prieš karą. Sklando K. Muratovos žodžiai: „Man nepatinka, kad mane atidarinėtų kaip konservų skardinę ir žiūrėtų, kas viduje“, verčiantys susitelkti tik į autorės kūrybą. Z. Abdulajeva akcentuoja režisierės susvetimėjimą su asmenine biografija – jos atmintis yra atsiribojimas nuo praeities. K. Muratova VGIK‘ą baigė 1959 m., 7 deš. pradėjo dirbti kine, Odesos kino studijoje. Savarankiškas debiutinis filmas „Trumpi susitikimai“ („Korotkije vstreči“) pasirodė 1967 m., kol kas režisierė yra sukūrusi penkiolika pilno metro filmų ir tris trumpametražius.

Anot Hanso Joachimo Šlegelio, „kiekvienas jos [K. Muratovos] filmas, palyginus su prieš tai buvusiu, yra visiškai kitoks. <...> Ji visada pradeda nuo nulio“ , – todėl aprėpti režisierės kūrybos visumą nėra šio rašinio tikslas. H.J. Šlegeliui režisieriaus braižą apibūdina filmų ritmo išskirtinumas, gretindamas K. Muratovą su Sergejumi Eizenšteinu, kinotyrininkas mano, kad „pasąmoniniai procesai, visa, ką mes atstumiame nuo savęs ar slepiame, yra pagrindinė jos filmų tema“. K. Muratovos filmai atpažįstami iš personažų, iš pirmo žvilgsnio, tai – keisti žmonės, keliantys daug triukšmo, reikalaujantys dėmesio, kartojantys frazes po keletą kartų, – jie apsėsti individualių idee fixe. 1994 m. sukurtame filme „Susižavėjimai“ („Uvlečenija“) kiekvienas personažas yra apimtas asmeninės aistros, kuri susijusi su žirgais, lenktynėmis, jojimu ar cirko menu. „Susižavėjimuose“ veikėjai nuolatos kalba, bet tarp jų nėra dialogo, kiekvienas čia įrodinėja savo tiesą, kiekvienas yra savo srities profesionalas ir kitas jam reikalingas tik kaip besižavintis publikos narys ar naudingas partneris. Kiekvienas yra aktorius, siekiantis apžavėti žiūrovą, – visi nori vaidinti, sakyti monologus, niekas nenori klausytis. „Kiekvienas gimęs žmogus, nors ir negražus, per savo amžių išgyvena grožio piką, nors pusę valandos, nors keletą akimirkų, bet jis būna nuostabus“, – taria R. Litvinovos seselė Lelija – Marilyn Monroe ir Gretos Garbo hibridas, kalbantis keistus monologus, kurių autorė yra pati R. Litvinova, ji – ne tik aktorė, bet ir scenaristė, bendradarbiausianti su K. Muratova vėlesniuose jos filmuose.

Monologai – būdingas K. Muratovos filmų bruožas, pavyzdžiui, „Asteniniame sindrome“ psichiatrijos ligoninės pacientai tiesiai iš lovų sako monologus, nesvarbu, kad niekas jų, išskyrus kamerą, nesiklauso, režisierės personažai tikrovę suvokia kaip pasirodymų erdvę. K. Muratovos filmuose aidi balsų polifonija, kurią sukuria, jei ne ištisi personažų monologai, tai bent jų nuotrupos – sakiniai ar frazės, kartojamos keletą kartų, nes tikrų dialogų režisierės filmuose nedaug. Net pirmosiose K. Muratovos juostose, kurios skiriasi nuo vėlesnių autorės darbų, personažams būdingas nesusišnekėjimas, nenoras klausyti. Kamerinės motinos ir sūnaus santykių dramos „Ilgos palydos“ („Dolgije provody“, 1971) pradžioje vyksta vyro ir dviejų florisčių pokalbis apie gėlių laistymą, kuriam būdingas vienas kito pertraukinėjimas ir mechaninis pritariamų frazių kartojimas. Debiutinis filmas „Trumpi susitikimai“ (Korotkije vstreči“, 1967) prasideda pagrindinės veikėjos Valentinos, kurią suvaidino pati K. Muratova, monologu, kurio tema – „plauti ar neplauti indus“, – tai bene vienintelis tikrasis pokalbis su savimi, vėlesnių filmų personažai nesikuklins kalbėti viešai. Vladimiro Vysockio kuriamas Valentinos vyras – geologas-keliautojas Maksimas – pirmasis veikėjas, kuris, norėdamas išvengti dialogo, stveria gitarą, atsiriboja ir atlieka savotišką zongą. Jeigu pirmieji režisierės filmai bylojo apie intymių žmonių santykių sudėtingumą, negalėjimą suprasti kito, apie dialogą keičiančią manipuliaciją, vėlesnės K. Muratovos kūrybos personažai net neturės ambicijų bendrauti; svarbu taps arba pasinaudoti kitu asmeniniams tikslams, arba išsikovoti sceninę akimirką idėjų ekshibicionizmui, beje, kūno ekshibicionistai taip pat pasirodo režisierės darbuose, pavyzdžiui, filmuose „Antrarūšiai žmonės“ („Vtorostepennyje liudi“, 2001) bei minėto novelių filmo „Trys istorijos“ pirmoje dalyje – „Katilinė Nr.6“ („Kotelnaja No. 6“, 1997).

Ne tik „Susižavėjimuose“ personažai gyvena mugės vaidinimo ar karnavalo ritmu, daugelis K. Muratovos filmų personažų maivosi, yra kaprizingi, dažnai primena įnoringus vaikus, kurie nuolatos zyzia. K. Muratovos filmuose veikia ne tik specifiniai personažai, bet ir originalūs aktoriai bei neprofesionalai. Tokie aktoriai kaip Renata Litvinova, Natalija Buzko, Žanas Danielis, Uta Kilter ir kt. keliauja iš vieno filmo į kitą, tai – aktoriai-asmenybės, išsiskiriantys savita kūno plastika ir kalbos maniera. Aktoriai kuria personažus, kurie vaidina save, todėl kelių lygių teatrališkumo susidūrimas sukuria išskirtinį artistiškumą, kuris skiriasi nuo kinui būdingos „nevaidybos“. Filmo „Antrarūšiai žmonės“ („Vtorostepennyje liudi“, 2001) pagrindinėje siužetinėje linijoje veikia moteris, bandanti atsikratyti lavono, tačiau šiame kūrinyje už įvykius įdomesni personažai – jų reakcijos, išvaizda, pasakojimai. Ryškūs šiame filme brechtiški dainų ir šokių epizodai. Personažas gali staiga sustoti ir leisti sau atsiriboti nuo gyvenimo, t.y. vykstančio veiksmo, kuriame jis yra priverstas dalyvauti, tai – jo teisė į laisvę. Anot K. Muratovos, „Menas – tai laisvės karalystė... ten gali išeiti, ten nėra nei eismo taisyklių, nei moralės, nieko <...> aš iš tiesų nustojau mylėti gyvenimą. Man atrodė, kad aš myliu gyvenimą, bet aš nustojau jį mylėjusi, dėl to, kad jis skiriasi nuo meno savo nelaisve. <...> Menas – tai suaugusiųjų žaidimai. Tu gali būti laisvas, nes tai yra žaidimas“. Tačiau nepaisant žaidybiškumo, balaganiškumo, teatrališkumo, grotesko ir absurdo – formaliųjų K. Muratovos kino stiliaus elementų, jos filmai nėra grynoji fantazija. Ypač perestroikos metais kurtame „Asteniniame sindrome“ atsiskleidžia, kad režisierė stebi gyvenimą ir laiką, jos filmuose, net tuose, kurie galėtų būti apibūdinti kaip kriminalinio žanro žaidimai, atsispindi tai, kas žmogiška. Net didžiausias absurdas K. Muratovos filmuose gimsta iš hiperbolizuotos tikrovės banalybės. 

 Vėlesniuose K. Muratovos filmuose, pavyzdžiui, „Čechoviški motyvai“ (Čechovskije motivy“, 2002) ir „Du viename“ („Dva v odnom“, 2007), spektaklio ir teatro motyvai tampa temos ir formos pagrindu. Režisierės kūrybai būdingu metakonstrukcijos principu filme „Du viename“ vyksta spektaklis spektaklyje: pirmajame – „teatro užkulisių vaidinime“ – atsiskleidžia vidinės teatro darbuotojų peripetijos, išryškėjusios pasikorus aktoriui, antrajame – tikrajame spektaklyje – tėvo ir dukros froidiški santykiai. Filmo „Čechoviški motyvai“ (Čechovskije motivy“, 2002) kompoziciją sudaro šeimyninio gyvenimo „spektaklis“ ir tradicinė vestuvių ceremonija cerkvėje. „Kada jūs baigsit šituos spektaklius, tie mūsų bendri pietūs kažkoks anachronizmas <...>, tuščia forma, netekusi turinio“, – skundžiasi vyriausiojo sūnaus personažas. Kinotyrininkė Maja Turovskaja, mąstydama apie sudėtingą K. Muratovos filmų santykį su publika, rašo: „Per „Čechoviškus motyvus“ man taip norėjosi juos visus užmušti, kad užsičiauptų. <...> Kira – matadoras. <...> ji mojuoja raudonu audeklu. Jeigu ji neįsiutina buliaus – savo žiūrovo – jai neįdomu“. Reikia pripažinti, kad K. Muratovos filmai erzina, veda iš kantrybės, jų personažai nėra mieli, jaukūs keistuoliai, kuriais galima žavėtis, jie kupini prieštaravimų, jie chaotiški, kaip ir visa režisierės filmuose yra persmelkti kontrasto ir dvilypumo. „Asteniniame sindrome“ yra titras, kuris skelbia: „Į tai nemėgsta žiūrėti. Apie tai nemėgsta galvoti. Tai neturi būti susieta su kalbomis apie gėrį ir blogį“. K. Muratovos filmai kelia įtampą, kuri virsta neapykanta, panašią būseną sukelia važiavimas viešuoju transportu piko valandą. Tik gyvenime stengiamasi elgtis civilizuotai, o K. Muratovos filmų personažai išstumdo juos kliudžiusius praeivius, garsiai monologu keikiasi metro, nuodija tuos, kurie varžo jų laisvę, – įgyvendina užslėptus troškimus. Apskritai K. Muratovos kino personažai dažnai specialiai erzina vieni kitus, provokuoja, stengiasi pašiepti. Kaip pastebi M. Turovskaja, panašiai su žiūrovu elgiasi ir režisierė: „<...> kad su jumis bendrautų, ji turi susprogdinti jūsų vidinį pasaulį. Ji bendrauja sprogusios granatos lygmenyje. Ir kol jūs nesprogote, jūs nesate Kiros Muratovos žiūrovas“.  Koncentruota K. Muratovos filmų dozė pavojinga, kaip ir R. Litvinovos Ofelija, kuri kaip rusai sako yra: „сама себе на уме“, – ji nenuspėjama ir nepriklausoma kaip ir Kiros Muratovos kinas.