Vyrų metai
Filmai, kuriuose imituojama tikrovė – išgalvoti įvykiai perteikiami dokumentine maniera, – tokį menamosios dokumentikos (mockumentary) apibrėžimą galima rasti žodyne; būtent taip apibūdinamas filmas „Velnio metai“ (Rok ďábla, Čekija, 2002). Kodėl čekų režisieriui Petrui Zelenkai prireikia imituoti tikrovę? Nes su draugais (kaip pabrėžiama titruose) nori pasijuokti iš savęs pačių – toks ir yra menamosios dokumentikos tikslas – parodija. Kas yra Zelenka? Režisierius. Kas yra Zelenkos draugai? Muzikantai. Kas pajuokiama „Velnio metuose“? Visa, kas išvardinta prieš tai, – dokumentininkai, dokumentiniai filmai apie muzikos žvaigždes, legendos ir patys čekai.
Kokios istorijos dažniausia pasakojamos filmuose apie muzikos legendas? Naujesnis pavyzdys – dokumentinis filmas „Amy“ (Jungtinė Karalystė, JAV, 2015, rež. Asif Kapadia) – tai pasakojimas apie britų dainininkę Amy Winehouse, jos sėkmės ir susinaikinimo istorija. Filmas ne tik apie Amy ir jos muziką, bet ir apie priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio. Kelioms muzikos įžymybėms pavyko to išvengti? Apsvaigusios Amy koncertuose vis dažniau dainų žodžius keičia melodingas niūniavimas, – ne veltui, Zelenkos „Velnio metuose“ įžymusis čekų bardas Jaromiras Nohavica pamiršta dainos tekstą ir atsiduria Amy apdainuotoje „rehab“ – reabilitacijos klinikoje. Deja, Amy neturėjo draugų, kurie būtų galėję ją išvaduoti nuo priklausomybių, tačiau Jaromiras Nohavica jų turi, – Petro Zelenkos filme bičiuliai pakaitomis gelbėja vieni kitus.
Asifas Kapadia režisuodamas filmą apie Amy Winehouse, sukūrė filmą ir apie narkomaniją bei alkoholizmą. Zelenkos „Velnio metų“ personažui, dokumentininkui Janui Holmanui, pavyksta atvirkščiai – atvyksta olandas į Čekiją kurti filmo apie alkoholizmą ir jo gydymą, o sukuria apie Jaromirą Nohavicą ir jo draugus. Būtent per Jano Holmano personažą – vienintelį fiktyvų, kurį vaidina Janas Prentas (visi kiti veikėjai vaidina save pačius), – „Velnio metai“ tampa „filmu filme“. Janas Holmanas – užsienietis Čekijoje, žmogus su kino kamera, „kuris ieškojo Dievo“, bet stebėdamas Nohavicą atrado angelą.
Kaip minima epigrafe, „Velnio metuose“ fantastiniai įvykiai tampa natūralia filmo tikrovės dalimi – jau pradžios dokumentinio stiliaus kadruose įvairių kraštų žmonės pasakoja apie prieš jų akis staiga dingusius – sudegusius iš vidaus – giminaičius. Ateityje taip mirti bus lemta ir vienam filmo herojui, kaip kitam – matyti vaiduoklius, o trečiam – gydyti žmones, bet pradžioje visiems lemta susitikti.
Čekų folklorinio ansamblio „Čechomor“ nariai filme vaidina mažai žinomus vestuvių ir laidotuvių muzikantus, nors už filmo tikrovės ribų grupė yra populiari – mėgstama rašytojo ir tuometinio Čekijos prezidento Vaclovo Havelo. „Čechomor“ lyderiai – Františekas Černy ir Karelas Holas – gauna du netikėtus pasiūlymus: koncertuoti su bardu Jeromiru Nohavica (čekų Vytautu Kernagiu) arba groti su Čekijos simfoniniu orkestru diriguojamu Jazo Colemano – britų post-punk grupės „Killing Joke“ lyderiu bei klasikinės muzikos kompozitoriumi. Nohavica su Františeku Černy pirmą kartą susitinka transvestitų kabarete, kuriame pastarasis dirba durininku, tačiau lemtingąjį vakarą Černy pavaduoja sunegalavusį atlikėją – moteriškais rūbais pasidabinęs dainuoja būtent Nohavicos dainą, – dviejų vyrų žvilgsniai lemtingai susitinka, – tai negalėtų įvykti tikrame dokumentiniame filme. Lemties ir angelo sargo vaidmenį „Velnio metuose“ kuria liaudies ir džiazo muzikos atlikėjas Karelas Plihalas – Nohavicos draugas, ne tik nuvedęs jį į reabilitacijos kliniką, bet ir atradęs „Čechomor“ ansamblį, kurio nariai, žinoma, apsisprendžia groti kartu su žymiuoju bardu.
Rankinė kamera, judantis vaizdas, natūralus apšvietimas, interviu epizodai – „Velnio metų“ stilius byloja apie dokumentiką – tarsi ekrane matytume tai, ką savo kamera fiksuoja Janas Holmanas, tačiau jis pats dažnai matomas kadre, – tad kas filmuoja jį? „Velnio metų“ operatorius Miro Gaboras, kurio kamera, kaip ir Holmano, seka Nohavicos ir „Čechomor“ kelionę – koncertinį turą, kuriame daug muzikos, legendinių dainų, kuriozų ir, žinoma, tik vyrų kompanija. „Velnio metuose“ moterys pasirodo retai ir dažniausia tik kaip muzikantų gerbėjos, tačiau Zelenka nepamiršta parodyti, jog sąmoningai kuria pasaulį be moterų. Per spaudos konferenciją žurnalistė-feministė klausia „Čechomor“ narių apie Nohavicos požiūrį į moteris, sutrikę muzikantai murmteli: „kad lyg ir neturi tokios“.
Filmo veikėjai rimtais veidais ne tik pasakoja apie mistiškus įvykius, bet ir juokauja. Be moterų temos, svarbiausiu spaudos konferencijoje tampa klausimas apie Nohavicos apatinių kelnaičių tipą. „Čechomor“ nariai, išsisukę nuo atsakymo per konferenciją, likę vieni, aktyviai diskutuoja apie Nohavicos apatinį trikotažą, kol padaro lemtingą išvadą – nors groja kartu, jie iš tiesų nieko nežino apie Nohavicą. Taip paliečiama ir svarbi dokumentikos problema: kiek įmanoma priartėti prie stebimo herojaus? „Velnio metuose“ Zelenka su humoru parodo, kaip pasitelkus filmuotą dokumentinę medžiagą yra kuriamos legendinės asmenybės ir kaip lengvai – klaidinančios sensacijos.
„Velnio metų“ veikėjai ironiškai šaiposi iš savo sceninių įvaizdžių – ryškiausiai tai daro Jazas Colemanas, kai vadovauja šamaniškam ritualui dykumoje, mėgindamas sustiprinti „Čechomor“ kolektyvinę dvasią. Ironizuojama filme ir pati kūryba – kai kurie menininkai sakosi, kad tik kūryba gelbsti juos nuo savidestrukcijos. Muzika turi padėti Nohavicai pasveikti, kaip ir filmo kūrimas turi padėti Janui Holmanui atsikratyti priklausomybės, tačiau ar per daug susitapatinęs su stebimuoju Nohavica, ar nusivylęs juo, Holmanas pabaigoje grįžta į išeities tašką. Zelenkos scenarijaus principu viskas pasikartoja bent du kartus, jei pradžioje kas nors sprogsta, kažkas sudegs ir pabaigoje, jei dykumos peizažas pasirodė ekrane, šmėkštelės jis ir dar kartą. Tad Holmanas grįžta į gydyklą, kuri tik angeliškajam Karelui Plihalui atrodo saugi vieta slėptis nuo pasaulio, bet deja, jis ne alkoholikas, ir draugai jį išneša iš ligoninės su visa kėdute (antrą kartą).
Ne tik Plihalas, kuriam tenka sudėtingiausios aktorinės užduotys, bet ir visi muzikantai puikiai vaidina save pačius Zelenkos sugalvotose „kas būtų, jeigu būtų“ situacijose. Nohavica, Plihalas, „Čechomor“ bei Jazas Colemanas tampa ne tik „Velnio metų“ aktoriais ir herojais, bet ir kompozitoriais filmo, kuriame muzika yra ne mažiau iškalbinga už vaizdus.