Kas labiausiai įsiminė Gdynėje
43-iasis lenkų vaidybinių filmų festivalis
43-iasis lenkų vaidybinių filmų festivalis
Santa Lingevičiūtė
Pirmąkart į Gdynę važiavau ne kaip kino festivalio atstovė, o kaip kritikė, tad leidau sau sulėtinti tempą ir žiūrėdama filmą nesukti galvos, ar Lietuvos auditorija jį „suvirškins“. Visai nenustebino, kad „Auksinius liūtus“ gavo Paweło Pawlikowskio „Šaltasis karas“ – graži kaip paveikslėlis, jautri meilės istorija, nuostabūs aktoriai. Jokios kontroversijos.
Nuėjau pasižiūrėti ir Krzysztofo Zanussio „Eterį“ („Eter“), kad įsitikinčiau, jog šį vieną man žinomiausių moralistų (ir tuo besididžiuojantį) jau galiu „nurašyti“ (numaniau, kad filmo tonas nelabai skirsis nuo lietuviškai šįmet išleistos jo knygos „Gyvenimo strategijos“).
„Kitokio žvilgsnio“ programoje visa galva konkurentus lenkė Jagoda Szelc su filmu „Paminklas“ („Monument“). Tai antras režisierės filmas (pirmasis – „Bokštas. Šviesi diena“ – buvo rodytas „Kino pavasaryje“), jame akivaizdus ne tik noras ieškoti, nebijoti klysti, bet ir gebėjimas kurti apokaliptinę atmosferą (kad ir kiekvieno vidinę).
Tačiau labiausiai norisi pristatyti Wojciecho Smarzowskio „Klerą“ („Kler“). Jau pirmą festivalio dieną sklido kalbos, kad bilietų į jį gauti neįmanoma. Galbūt tai buvo dar vienas „piarinės“ kampanijos žingsnis, nes filmą, manau, pamatė visi, kas tik norėjo ir kas ne. „Kleras“ buvo apdovanotas žurnalistų ir žiūrovų, įvertintas už geriausią scenografiją ir pelnė specialųjį žiuri prizą „už drąsą kalbėti socialiai svarbiomis temomis“. Smarzowskis niekada nesikuklina ir rėžia tiesiai. „Kleras“ – net labai tiesmukas režisieriaus pasisakymas. Per Bažnyčios instituciją pervažiuota lyg tanku per gėlių darželį. Jau pirmose scenose taip spalvingai ir tirštai pristatomi pagrindiniai veikėjai, kad nelieka nė menkiausios abejonės, jog poteksčių nebus.
Surinktas ir lenkų aktorių žvaigždynas: intrigantas, pedofilas, karjeristas kunigas Lisovskis (Jacek Braciak), geros dūšios, pats vaikystėje kunigo seksualiai išnaudotas, vos ant kojų pastovintis, bet paskutinį patepimą suteiksiantis kunigėlis Kukula (Arkadiusz Jakubik), stikliuką ypač mėgstantis skurdžios parapijos klebonas Trybusas (Robert Więckiewicz), kuriam ant pečių dar ir besilaukianti mylimoji (Joanna Kulig), ir visam paradui vadovaujantis arkivyskupas Mordovičius (Janusz Gajos). Tiksliausiai jo potraukį turtams apibūdina frazė: „złote, ale skromne“ („auksinis, bet kuklus“). Atrodo, kad aktoriai ne vaidino, o tiesiog linksminosi, nes sutanomis vilkintys Jakubikas, Gajosas ar Więckiewiczius jau atrodo šventvagiškai.
Taip, personažai supaprastinti ir trūksta gelmės (tik Jakubiko herojus tragiškesnis), tačiau, regis, režisierius ir neteigė kursiantis parabolę. Kaip byloja sena patarlė, „Jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą.“ Jei Bažnyčia tyli, atsiras, kas už ją pakalbės. Ir labai garsiai.
Juk tikrai mažai kas tiki, kad Dievo tarnai geria tik švęstą vyną per mišias... Ir Lietuvoje vienas kunigas sudaužo „Tesla“ automobilį, kitas pagiringas ar girtas pasirodo laidotuvėse, trečias nevažiuoja pas senus parapijiečius, nebepajėgius nueiti iki Dievo namų, nes kelias negrįstas, o batai turbūt „Prada“?.. Vieša paslaptis, kiek Bažnyčia turi nekilnojamojo turto Vilniaus centre ir nuomoja jį alkoholiu prekiaujantiems restoranams.
Tad kodėl prieš režisierių sukelta tokia pykčio banga? Filmas nekalba apie tikėjimą ir nežeidžia tikinčiųjų, juk tai labai individualus ir intymus kiekvieno reikalas. Tačiau kilusi neapykanta tik patvirtina, kad Smarzowskis palietė gyvą nervą, sukiršino Bažnyčią ir davatkas. Kada Lietuvoje atsiras toks žodžio kišenėje neieškantis ir šmaikštus stačiokas?
Živilė Pipinytė
Jano Jakubo Kolskio „Atleidimas“ („Ułaskawienie“, Lenkija, Čekija, Slovakija) prasideda 16 mm juostoje režisieriaus nufilmuotais vaizdais, kuriuos lydi autoriaus komentaras. Kolskis sugrįžta į vaikystės Popieliavus, pasakoja apie savo lengvabūdiškus tėvus, senelius Haną ir Jakubą, pas kuriuos užaugo, prisimena, kaip senelis, dviejų pasaulinių karų dalyvis, žūtbūt norėjo užauginti jį patriotu, tačiau karinės relikvijos jo nepatraukė. Tai – mocumentary, tačiau šie neva namų kino vaizdai iškart užduoda filmo intonaciją. Ji pažįstama iš ankstesnių Kolskio filmų, kuriuose visada skamba ironijos ir magiškojo realizmo gaidos. Ji svarbi ir „Atleidime“, juolab kad pasakodamas šeimos istoriją septyniolikmečio akimis režisierius nesilaiko tikslių faktų ir kuria metaforišką filmą apie tai, kaip svarbu išsaugoti gebėjimą atleisti.
Filmo buklete Kolskis rašo: „Keitėsi santvarkos, su jomis ir perspektyvos, bet niekad nepasikeitė įsitikinimas, kad drąsiausia moteris, kurią kada nors teko sutikti, buvo mano senelė Hania, o drąsiausias vyras – mano senelis Jakubas.“
„Atleidimo“ išeities tašku tapo senelės sūnaus, Armijos Krajovos kareivio ir pokario partizano Wacławo Szewczyko mirtis. Jį išdavė saugumo užverbuotas partizanas. Tačiau palaidotą saugumiečiai jį keliskart iškasė, nes vis norėjo įsitikinti, kad jis tikrai negyvas. Tada Kolskio senelė nusprendė sūnų perlaidoti slapta, kad jis galėtų ramiai ilsėtis.
Filmo herojai Hana (Grażyna Błęcka-Kolska) ir Jakubas (Jan Jankowski) po to, kai sūnaus palaikai triskart buvo atkasti ir fotografuojami, nusprendžia jį palaidoti toli nuo namų – už penkių šimtų kilometrų. „Atleidimas“ – metaforiška kelionė po 1946-ųjų Lenkiją, kur pro plyšį traukinio vagone gali stebėti perone surengtą vaidinimą vaikams, kur siautėja ne tik ukrainiečių gaujos, bet ir savi, kur niekad nežinai, ką sutiksi, kas padės, kas norės tave nužudyti, o vienuolyne, kurį galiausiai pasieks Hana ir Jakubas, laikas atrodo sustojęs. Čia gyvena jų antrasis sūnus, su kuriuo Jakubas taip ir nesusitaikys. Juliano A. Ch. Kernabacho įspūdingai nufilmuoti peizažai suteikia „Atleidimui“ metafizinio grožio. Tačiau ne Hanos ir Jakubo kiekviename žingsnyje tykantys pavojai priverčia žiūrėti filmą įsitempus ir vis gniaužiant kvėpavimą, o abiejų personažų kančia. Keliaudami su irstančiu, ledais apdėtu ir kalkėmis vis barstomu sūnaus kūnu, jie bando kiekvienas savaip susitaikyti su jo žūtimi, kaltės jausmu, atleisti sau ir vienas kitam.
Jakubas vis dar puoselėja patriotinį mitą, kurį simbolizuoja mūšyje prie Ravos jam dovanoti karininko auliniai batai. Jis nori, kad sūnus būtų palaidotas su jais. Jakubas guodžia save, kad sūnus žuvo už tėvynės laisvę. Bet Hanai reikia ne sūnaus didvyrio, o žmogaus, kuris „baigtų studijas ir auklėtų vaiką, kuriuo mes galėtume džiaugtis“. Karininko batai vis keliauja iš rankų į rankas – Jakubas juos atims iš sūnų išdavusio partizano, bet atiduos priklydusiam vokiečių kareiviui Jurgenui (Michał Kaleta), kuris, pastipus arkliui, įsikinkys į vežimą su karstu. Kolskis atsisako bet kokių stereotipinių padalijimų, todėl Jakubas prisimena, kad Aušvice jį pamaitino vokietis, o Haną žiauriai tardė ir sumušė lenkai saugumiečiai.
Vis dėlto „Atleidime“ svarbiausia yra tėvų susitaikymo su sūnaus mirtimi tema. Neįtikėtinai paveikiai Grażynos Błęckos-Kolskos suvaidinta Hana – tragiška herojė. Hanos valia atrodo begalinė. Ji suvokia pastangų beviltiškumą, bet bando įtikinti save, kad teks gyventi toliau. Vieną akimirką, kai Jurgenas groja vargonais tuščioje bažnyčioje, regis, gali stebėti, kaip ji trumpam pamiršta viską stelbiančią kančią. Tada matome jautrią, labai moterišką Haną. Kita vertus, šios moters tvirtumas įrodo, kad juodžiausiais laikais, kai gyvybė ir garbė nuvertinti visiškai, išgyventi ir išsaugoti žmogiškumą gali padėti tik laisvė pačiam rinktis savo kelią. Ši tiesa gal ir paprasta, bet žinant, kad „Atleidimas“ – skausmingas atsisveikinimas su prieš kelerius metus autokatastrofoje žuvusia Kolskių dukra, skamba viltingai.
Ilona Vitkauskaitė
Vis rečiau tenka pamatyti filmų, kurie paliktų vienokių ar kitokių properšų, skylių galvoje, apie kuriuos būtų tiesiog įdomu mąstyti. Ypač kalbant apie debiutuojančius režisierius, neretai labai tvarkingai einančius jau pramintais takeliais arba besiremiančius gana naiviu „filmuoju, ką matau“ principu. Tačiau Gdynės kino festivalio konkursinėje programoje rodytas debiutinis Piotro Subbotko filmas „Skylė galvoje“ („Dziura w głowie“) man tapo nemenku, tačiau maloniu galvos skausmu.
Filmo pradžioje matome keliaujančių aktorių trupę, provincijos kultūros namuose vaidinančią Thomaso Bernhardo „Komediantą“. Pjesėje vaizduojama, kaip į pasaulio užkampį savo „geniaulaus“ spektaklio rodyti atvykęs garsus aktorius Bruskonas plūsta pasaulį, savo nevykusią šeimą, Europą ir žmonių tamsumą. Nuo pat pradžių Subbotko panardina į dviprasmišką theatrum mundi tikrovę: sunku atskirti, kur spektaklis, kuriame Bartłomiejus Topa vaidina, kad vaidina, o kur „tikrasis“ jo personažas – Aktorius. Subbotko taip pat parodo, kad Bernhardo tekstas, prisodrintas savo laiko socialinės kritikos, vis dar gali skambėti aktualiai. Per vieną spektaklį Aktorius net užsipuola paauglį žiūrovą (trukdžiusį vaidinti) Bernhardo žodžiais: „čia nieko nėra, tik kiaulių ūkiai, bažnyčios ir fašistai“, „visur pavydas, tamsumas, neapykanta svetimšaliams, neapykanta menui“, „niekur kitur menas nesusiduria su tokiu kvailumu“.
Susipykęs su kitais trupės nariais, Aktorius po daugelio metų priverstas grįžti į gimtuosius namus prie Baltarusijos sienos, į gūdžią provinciją – tam tikra prasme civilizacijos pakraštį, kurį taip keiksnojo nuo teatro scenos. Apleistuose namuose jis randa mirštančią motiną ir savotišką savo antrininką – nuobodų, abejingą ir nekalbantį, iš psichiatrijos ligoninės motinos paimtą Andžejų (Andrzej Szeremeta). Aktorius bando susigrąžinti savo vietą namuose ir perprasti Andžejaus, su kuriuo pradėjo absurdiškai komišką konkurenciją, tapatybę. Tačiau tai neįmanoma, nes Aktoriaus antagonistas visiškai nereaguoja į provokacijas ir lieka abejingas, nepajudinamas kaip akmuo. Žinoma, tokia konfrontacija gali baigtis tik pralaimėjimu ir nelaime – pats Aktorius galutinai išprotėja.
„Skylė galvoje“ – dviprasmiškas filmas. Tai pabrėžia ir jo stilius – ištarmės dviprasmiškumas kontrastuoja su dokumentiškai filmuojama aplinka. Subbotko kuria ir į beprotystę klimpstančio neįvertinto menininko dramą, taigi galima sakyti, kad režisierius filme imasi klasikinės lenkų moralinio kino temos, analizuojančios intelektualo vietą visuomenėje. Aktoriaus personažą galima suprasti kaip intelektualų, praradusių kontaktą su provincijos tikrove, komentarą. Gal todėl režisierius filme ir taiko savotišką šoko terapiją – siunčia Aktorių į jo blogiausius košmarus, į sustingusį Lenkijos užkampį, kur vyrauja prietarai, abejingumas ir pavargusios gyvenimo dramos. Taip versdamas jį akis į akį susidurti su savo šaknimis, kilme. Kartu filmas gali būti suprastas kaip metafora apie meną ir svarstymas apie jo reikalingumą visuomenei. Tačiau Subbotko filmas nepasiduoda vienareikšmėms interpretacijoms ir, kaip jau minėjau, tikrai palieka skylę galvoje.
