Nefunkcionuojantys ryšiai ir sterili estetika
,,Kino pavasario“ studentų konkursinė programa
,,Kino pavasario“ studentų konkursinė programa
Kita vertus, nefunkcionalūs santykiai nėra tokia jau nauja tema, jaunųjų kūryboje ji aptinkama gana dažnai. Pagrindiniame „Kino pavasario“ konkurse dalyvavo režisierės Marijos Kavtaradzės debiutinis filmas „Išgyventi vasarą“, vienu iš jo variklių galima pavadinti ryšių stoką, – savo pasaulyje užsidarę personažai ieško tikro ir tvirto santykio, tačiau dėl išgyvenamos būsenos jį atrasti sunku. 2017 m. pasirodžiusiame Andriaus Blaževičiaus filme „Šventasis“ situacija gana panaši – pilkumos persmelktoje atmosferoje pagrindinis herojus bando kabintis į gyvenimą ieškodamas motyvuojančio ryšio, galinčio padėti nuskaidrinti jo niūrią kasdienybę. Ryšio paieškas keičia nefunkcionalių šeimų paveikslai, galintys padėti suprasti, iš kur tas poreikis kyla.
Vienatvę iširus šeimai filme „Konkursas“ interpretuoti imasi režisierė Saulė Bliuvaitė. Istorijos centre – materialiai gerai apsirūpinusios šeimos, susėdusios prie Kūčių stalo, paveikslas. Silvija (Airida Gintautaitė), ką tik išsiskyrusi su vyru, savo vienatvę bando malšinti alkoholiu ir kurdama laimingos moters įvaizdį socialiniuose tinkluose. Ji privalo įamžinti kiekvieną gyvenimo momentą, nesvarbu, kad viskas surežisuota, – ar tai būtų šokis su nauju mylimuoju (Gediminas Rimeika), ar dirbtinėmis šypsenomis papuošti veidai prie Kalėdų eglutės. Jos vaikai (Jovita Jankelaitytė ir Mantas Zemleckas) bando priimti mamos gyvenimo pokyčius, ją suprasti, bet galiausiai pastebi, kad nieko gero iš to neišeina ir mama tik dar giliau klimpsta į prarasto laiko ilgesį.
„Konkursas“ turi tragikomedijos potencialo – bandoma kurti absurdiškai juokingas situacijas, tačiau turbūt dėl itin sterilios estetikos tai nepavyksta – viskas pernelyg dirbtina, švaru, neorganiška. Lyg ir siekiama kontrasto tarp aplinkos, kurioje veikia personažai, bei jų vidinio pasaulio, tačiau stipresnio poveikio tai nepadaro. Atmintyje išlieka šaltumu ir tuštuma alsuojantis didelio namo interjeras bei akimirka, kai išaiškėja, kad naujasis mamos vaikinas, kaip galima suprasti, yra pasamdytas aktorius. Bandydamas perteikti sunkiai pakeliamos vienatvės būseną bei sudėtingus šeiminius santykius „Konkursas“ paveikesnis kaip plakatiška socialiniuose tinkluose bandomo sukurti high maintenance (dėmesio reikalavimo) kritika.
Tragikomedijos žanrą filme „Šeima“ gerai išnaudoja Titas Laucius (pernai tame pačiame konkurse pristatęs filmą „Gyvatė“). Situacija paprasta ir turbūt daugeliui pažįstama – nemaža giminės dalis susirenka pas senelį, kuris ruošiasi išsikraustyti pas vieną iš savo sūnų, ir padeda jam pakuotis daiktus. Tame susibūrime anūkė / duktė (Aistė Zabotkaitė) lyg tarp kitko pristato giminėms savo draugą (Andrius Alešiūnas), kuris, savaime suprantama, papuolęs į tokią aplinką nelabai žino, kaip elgtis.
Titas Laucius nevengia į šeimyniškas, juokingas, bet ir absurdiškai liūdnas situacijas pažvelgti per ironijos prizmę – štai matome brolius, bandančius išsiaiškinti, kuris tėčiui nupirko daugiau daiktų, jų žmonas, vyrams besikapojant lyg niekur nieko atsirinkinėjančias, kur kieno šaukštai, ir vaikus, nežinančius, kur dėtis, darančius viską, ką pasakys vyresnieji. Smagiausia seneliui, šelmišku žvilgsniu stebinčiam visą sumaištį ir, atrodo, ta sumaištimi net besimėgaujančiam, – o kaip kitaip sulauksi tiek dėmesio iš savo vaikų? „Šeimos“ stiprybė – scenarijus ir aktoriai: šalia jaunų, akademijoje dar studijuojančių aktorių, vaidmenis sukūrė Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Aldona Vilutytė, Arūnas Sakalauskas bei Vidas Petkevičius. „Šeima“ suteikia vilčių, kad ateis diena, kai lietuviškame kine atsiras gerų, nebanalių komedijų, kuriose juokas dar slėptų ir probleminį sluoksnį – žiūrėdami „Šeimą“ iš tiesų matome truputį hiperbolizuotą, lengvai atpažįstamą ir savą šeimos veidrodį. Nesusikalbėjimas, atrodo, yra viena varomųjų Tito Lauciaus temų, kuri dar tikrai išliks aktuali.
Absurdo apraiškų yra ir režisierės Kamilės Milašiūtės filme „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“. Dramaturgiškai (scenarijaus autorė Marija Kavtaradzė) tvarkingas ir taisyklingas filmas eksponuoja itin absurdišką situaciją: nacionalinės premijos laureatės vaikai negali patekti į savo namus, nes mama užsirakinusi iš vidaus ir, tikėtina, kuria užsidėjusi ausines. Sėdėdami laiptinėje vaikai išsikviečia seserį, kuri, užuot puoselėjusi savo talentą, dirba bariste, ir diskutuoja apie tai, ką mama šiuo metu galėtų veikti ir kaip su ja būtų įmanoma susisiekti.
„Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ bando gvildenti pamestų vaikų temą – tų, kurių tėvai, užuot skyrę jiems dėmesio, susitelkia į darbą. Tačiau dėl visiško taisyklingumo ir sterilumo atmintyje filmas ilgai neišlieka...
Kitų trijų programos filmų įsprausti į bendrus rėmus neišeina – kiekvienas gyvena savo atskirą gyvenimą. Silvestro Polinausko „Sienoje“ dialogų beveik nėra, tačiau jų ir nereikia – istoriją puikiai pasakoja vaizdai bei išraiškos. Jauna mergina Nastia (Jelena Orlova) atsiduria nepažįstamo vyro (Valentin Kirejev) automobilyje, vežančiame ją neaišku kur ir kokiu tikslu. Iš pradžių bandanti bėgti ir priešintis Nastia galiausiai prisijaukina savo pagrobėją ir bando su juo megzti ryšį – Stokholmo sindromas visu gražumu. Žiūrint filmą neapleidžia jausmas, kad stebime suslavintą „Nerūpestingo keliautojo“ („Easy Rider“, rež. Dennis Hopper, 1969) variantą – tik su gerokai mažiau dialogų ir baltarusiškais ar ukrainietiškais gamtovaizdžiais. Susidaro įspūdis, kad Polinauskas bando kurti savitą arthauzinį kiną. Aplodismentai už estetiką, tačiau pagrobėjo motyvai taip ir lieka neaiškūs. O gal ieškant vizualumo naratyvo išbaigtumas nėra svarbiausia?
O štai Tadas Šlajus, nufilmavęs juostą „Adamah“, naratyvą apskritai nuvertina. Tai veikiau simboliais, būsenomis grindžiamas filmas, bandantis rodyti rojų, kuriame gyvena vieni Adomai be Ievų. Dominuoja niūrūs gamtos vaizdai, sausas smėlis, akmenys, kitaip tariant, gyvybės čia mažai (priešingybė klasikiniam rojaus įsivaizdavimui). Adomai čia veikia kaip kokios užprogramuotos būtybės – visi aprengti vienodai, atlieka tuos pačius veiksmus, šoka aplink laužą, krinta į smėlį ir bando apvaisinti žemę. Išsiskiria tik Mariaus Povilo Elijaus Martynenko kuriamas Adomas, kuris, panašu, yra vadas.
Ir „Siena“, ir „Adamah“ išsiskiria būtent vizualumu, – filmai ant juostos mūsų dienomis dėl savo brangumo yra retenybė, todėl tai jau savaime išskirtinumas. Simbolinis lygmuo leidžia tiesiog mėgautis gražiai nufilmuotais kadrais, tačiau ilgainiui gali save pagauti spoksant į ekraną ir net nebebandant suvokti, kas jame vyksta.
Vienintelis dokumentinis filmas programoje – Jevgenijaus Tichonovo „Taco“ (įdomu, kur dingo Akvilės Žilionytės „Langai“, įrašyti į seansus, bet taip ir neparodyti?). Prasidedantis kaip tradicinis televizinis dokumentinis filmas – archyvinių kadrų montažu – „Taco“ pasakoja apie legendinį gatvės šokėją Bruno Pop’n Taco. Svarbiausiu momentu tampa kadras, kuriame šokėjas užfiksuotas jau nebe archyvuose, o paties režisieriaus – tarytum triumfo akimirka, įrodanti, kad net ir po daugelio metų Taco vis dar gali puoselėti savo meną. „Taco“ – smagus ir informatyvus dokumentinis filmas, turbūt mažai kas žino apie šį šokio stilių, juo labiau apie jį išpopuliarinusį žmogų. Filmą žiūrėti malonu, nebandoma žiūrovo apkrauti bereikalinga informacija, palaikomas su skambančia muzika rezonuojantis tempas.
Konkursas parodė, kad po keleto metų galime tikėtis įdomių lietuviško kino premjerų – auga įdomi kūrėjų karta, gebanti ne tik gerai pasakoti istorijas, bet ir ieškanti įdomios vizualinės formos. Vis dėlto ir eksperimentuojant pravartu būti gerai susipažinusiam su pagrindais.
