Gyvenimas iliuzijomis

Apie 1999 m. Boriso Jelcino atsistatydinimą iš Rusijos Prezidento posto Vitalijus Manskis, tuo metu didžiausio valstybinės televizijos kanalo „Rossija“ dokumentikos skyriaus vadovas, sužinojo taip pat, kaip ir didžioji dalis Rusijos piliečių – su šeima žiūrėdamas televizorių Naujųjų išvakarėse. Manskis užfiksavo ir savo šeimos reakciją, ir istorine tapusią televizijos transliaciją. Nerimo apimta šeima su baime svarsto savo šalies ateitį. Tą naktį Vitalijus Manskis dar nežinojo, kad vos po kelių dienų laikinasis šalies vadovas, tuo metu dar mažai kam žinomas Vladimiras Putinas, kreipsis į jį prašydamas sukurti apie jį dokumentinį filmą. Taip prasidėjo penkiolika artimoje Jelcino ir Putino aplinkoje praleistų Manskio metų. Tapęs putinizmo pradžios liudininku ir, kaip pats sako, vienu iš kaltininkų, šiuo metu emigracijoje gyvenantis režisierius teigia savo kainą jau sumokėjęs.

„Kino“ žurnalui kalbiname Vitalijų Manskį, viešėjusį „Kino pavasaryje“ ir pristačiusį naująjį dokumentinį filmą „Putino liudininkai“. Jame – už kadro likusi medžiaga, kurią Manskis nufilmavo 1999–2001 metais, Kremliaus užsakymu kurdamas filmą „Putinas. Keliamieji metai“.

„Putino liudininkų“ medžiagai jau dvidešimt metų, tačiau Putino režimą atvirai kritikuojantį filmą išleidote tik šiemet. Kodėl?

Istorija tam ir yra, kad anksčiau ar vėliau prie jos sugrįžtume. Iki 2012 metų Vladimiras Putinas iš esmės veikė vadovaudamasis įstatymais. Dirbo dvi Konstitucijos numatytas prezidento kadencijas, po to šalyje pasirodė naujas vadovas. Ar bent jau taip iš pradžių atrodė, kol 2012-aisiais ciniškai buvopripažinta, kad apie Putino pasitraukimą net nebuvo galvota, kad rokiruotė su Medvedevu tebuvo iš anksto numatytos operacijos dalis. Visuomenė jau įtarė, kad Putinas taip lengvai iš valdžios nepasitrauks. Tačiau ne šis faktas, o trečios prezidento kadencijos įteisinimo forma bei pademonstruota nepagarba visuomenei paskatino mane grįžti prie įvykių, kurių liudininku ir dalyviu teko būti: Boriso Jelcino atsitraukimo ir Putino atėjimo į valdžią prieš du dešimtmečius. O prasidėjus karui Ukrainoje supratau, kad tiesiog privalau papasakoti istoriją, kaip lemtingas žingsnelis atgal lėmė, kad nukrypome nuo demokratijos.

Kaip patekote į Putino aplinką? Juk ne kiekvienam prieš akis atsiveria auksiniai Kremliaus vartai...

Pradėjau dirbti Kremliaus koridoriuose todėl, kad niekada nenorėjau ten patekti. Niekada neturėjau tokio tikslo, tačiau atsitiktinumas lėmė kitaip. Mane, kaip kino kūrėją, nuoširdžiai domino galimybė sukurti filmą apie Michailą Gorbačiovą. Ideologiškai šis žmogus man ypač artimas. Atsiprašau lietuvių už tokį atvirumą, man nesvetimi įvykiai, kuriuos griūvant Sovietų Sąjungai teko išgyventi jūsų šaliai. Susidūrimas su Gorbačiovu buvo mano pirmoji akistata su didžiąja politika. Į valdžią atėjus Jelcinui, Gorbačiovas buvo išstumtas iš viešojo akiračio. Ir štai 1999 metais, bekuriant filmą apie jį, Naujųjų metų išvakarėse Rusijos prezidentas Jelcinas praneša apie savo atsistatydinimą, o simbolinį Naujųjų metų sveikinimą šaliai jau sako laikinasis valstybės vadovas, tuo metu dar mažai kam žinomas Vladimiras Putinas.

Apie pokyčius valdžioje sužinojau kartu su visais. Tą naktį net negalėjau įtarti, kad nepraeis nė savaitė ir mane, tuometį TV kanalo „Rossija“ dokumen-ikos skyriaus vadovą, pakvies sukurti filmą, atsakysiantį į visiems kirbantį klausimą „Kas yra ponas Putinas?“

Šis klausimas buvo aktualus ne tik būsimos Davoso konferencijos dalyviams, bet ir plačiajai Rusijos visuomenei.

Rinkdamas medžiagą būsimam reportažui filmavau ir Putino vaikystės draugų, artimųjų atsiminimus. Taip netyčia pavyko užfiksuoti ypač jautrius jo mokytojos, kuri jam buvo artimesnė už tėvus, kadrus. Mokytoja, duodama interviu, leido suprasti, kad jau daugybę metų nebuvo mačiusi savo auklėtinio. Parodžiau filmuotą medžiagą Putinui ir po poros dienų sulaukiau kvietimo asmeniškai su juo susitikti. Neslėpsiu, netekau žado. Susitikimas buvo neoficialus. Tada Putinas man padarė teigiamą įspūdį, nurodė dar kelis asmenis, galinčius papasakoti apie jų bendrą praeitį. Net išdrįsau jam pasiūlyti sukurti ne reportažą, o visą filmą. Putinas iškart nesutiko, klausimą apsvarstė ir patvirtino jo politinis ratas. Ir tada prasidėjo 15 mano metų, praleistų periodiškai filmuojant Putiną, Jelciną ir jų aplinką.

Kodėl Jelcinas pasirinko būtent Putiną?

Jelcino sveikatai vis prastėjant, šalyje it dramblys kambaryje šmėžavo neišvengiamas įpėdinio klausimas. Šio įpėdinio ieškojo visi: ir kairė, ir dešinė. Tarp skirtingų politinių grupuočių vyko tarsi neakivaizdus konkursas, kieno gi kandidatą Jelcinas pasirinks. Liberalioji pusė, radusi prieigą prie Jelcino per jo dukterį, įtikino tuometinį šalies vadovą pasiremti sociologine apklausa, pateikiančia statistinį būsimo Rusijos vadovo portretą. Tokio vadovo, už kurį balsuotų visa liaudis. Tai buvo jauno, sportiško, veiklaus, liberalaus, tačiau vis dėlto – smogiko portretas. Putinas, tuo metu buvęs FSB (Federalinės saugumo tarnybos) vadovu, geriau nei kas kitas žinojo apie vykstančias įpėdinio paieškas ir apie tobulo kandidato socialinį paveikslą. Manau, kažkuriuo metu jis tiesiog suprato, kad visai nesunkiai gali tapti įpėdiniu. Užteks tik truputį persiorientuoti ir jis – Rusijos gelbėtojas, kurio žmonės taip laukia. Liberalai sudėjo viltis į Putiną bei įtikino juo patikėti ir Jelciną. Putiną jis išsirinko iš dvidešimties svarstytų kandidatų.

Jūsų užfiksuoti kadrai rodo, kad jau tada, kai laikinu šalies vadovu buvo paskelbtas Putinas, supratote, kad jis – grėsmė demokratijai ir kad į šalį sugrįš autoritarinis režimas. Kokie ženklai taip anksti leido daryti tokias prielaidas?

Teisybės dėlei pabrėšiu, kad taip anksti Putino grėsmę pajutau ne aš, o mano žmona. Filme galite matyti, kad tai buvo konkreti situacija, konkrečioje šeimoje, konkrečiu metu. Mano žmona į Putino atėjimą sureagavo labai emocingai ir absoliučiai pasąmoningai. Aš, kaip žmogus, mėgstantis viską analizuoti, reagavau daug ramiau. O mano žmona – iš Gulago aukų šeimos, tad į viską reaguoja atvira širdimi. Jai žmogus iš KGB-NKVD-FSB sistemos nesusijęs su jokia tolerancija, ką jau kalbėti apie galimą šalies prezidentą. Jai tai pasirodė absoliučiai nepriimtina. Aš, pats tuo metu dirbęs valstybės tarnyboje ir linkęs pateisinti daugelį valstybės aparato priimamų sprendimų ir kompromisų, buvau tarsi su rožiniais akiniais, tad akivaizdžios grėsmės demokratijai neįžvelgiau. Propagandos neužterštas žmonos protas matė tikrovę neiškreiptą.

Pagrindinė Jūsų filmo idėja suponuoja visos tautos, o ne pavienio asmens atsakomybę už tai, kur ir kokia šiuo metu yra Rusija.

Rusijos tauta visada atsakinga už viską ir neatsakinga už nieką. Čia ir slypi jos tragedija. Mes tylime kaip tylėję. Ir nekaltinčiau tik politinio elito, atliekančio tam tikrus plataus masto veiksmus. Jie juos atlieka, nes jiems tai leidžia liaudis. Visuomenės nuomonė? Rusijoje ji neegzistuoja. Paradoksas tas, kad net tarybinės sistemos laikais, kai buvo užgniaužta bet kokia asmeninė nuomonė ir saviraiška, kai į Prahą įvažiavo sovietų tankai, protestuoti Raudonojoje aikštėje atėjo aštuoni žmonės. O Jelcinui pasodinus į sostą įpėdinį net neprasidėjus rinkimams, kai visiems tapo aišku, kad rinkimai bus formalūs, neprotestavo nė vienas žmogus. Sovietų Sąjungoje – aštuoni, demokratinėje Rusijoje – nė vienas.