„Ūkų krantinė“ Marcelis Carné, 1938

Daugelis šiandienos kinotyrininkų neretai žvelgia į poetinį realizmą, 4-ojo dešimtmečio prancūzų kino srovę, tik kaip į pereinamąjį kino istorijos tarpsnį, žymėjusį savotišką vokiečių ekspresionizmo virsmą film noir kinu. Nors, bėgant metams, poetinis realizmas buvo priverstas pasitraukti į kinotyros periferiją, o kartu su savimi į šiuos rūke paskendusius kino istorijos pakraščius nusitempti ir keletą to meto kūrėjų, kai kurie poetinio realizmo filmai nebuvo užmiršti bei tapo vienais pagrindinių europietiškos tarpukario kino simbolių. „Ūkų krantinė“, vienas ankstyvųjų užmirštojo poetinio realizmo tėvo Marcelio Carné darbų, yra bene ryškiausiai šviečianti šaltoji poetinio realizmo žvaigždė, kurią ne retas kino kritikas drąsiai įvardina kaip esminę šios kino srovės emblemą. Nors ši 1938 metais išleista kino juosta susilaukė tiek kritikų pripažinimo, tiek komercinės sėkmės, pirmieji „Ūkų krantinės“ gyvavimo metai vis dėlto nebuvo skaidrūs. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Carné filmą imta kritikuoti dėl pernelyg melancholiškos jo prigimties. Vienas žymiausių režisieriaus darbų netrukus buvo uždraustas dėl amoralumo ir pesimizmo sklaidos bei filmo daromos įvairiapusės žalos jaunam kino žiūrovui. Į šį juodąjį draudžiamų filmų sąrašą pateko ne tik „Ūkų krantinė“, bet ir kiti Marcelio Carné darbai („Šiaurės viešbutis“, „Diena prasideda“) ir net keletas žymiausių režisieriaus Jeano Renoiro filmografijos pavyzdžių („Didžioji iliuzija“, „Žmogus-žvėris“, „Žaidimo taisyklės“). Žvelgiant į šį naciams pavaldžios Viši vyriausybės poetinio realizmo filmams priskirtą visuomenės priešo naratyvą, galime lengvai pajusti šios situacijos absurdiškumą. Melancholija persmelkti poetinio realizmo filmai neišprovokavo slogių vėlyvojo tarpukario nuotaikų Prancūzijoje, o verčiau buvo jų atspindys. Tuo tarpu šio laikotarpio filmuose nagrinėjamos istorijos – tai klasikinių tragiškų siužetų variacijos bei interpretacijos, į kino meną anksčiau ar vėliau atkeliavusios iš literatūros bei teatro.

Pagal to paties pavadinimo romaną žymaus prancūzų poeto bei būsimo Marcelio Carné kūrybinio bendražygio Jacqueso Prévert’o sukurtas scenarijus pasakoja pasmerktų įsimylėjėlių istoriją, kurią galėtume pavadinti savotiška „Romeo ir Džuljetos“ tarpukario analogija. Pagrindiniai „Ūkų kratinės“ personažai – du laisvės ištroškę žmonės: iš šalies pabėgti bei naują gyvenimą pradėti ketinantis dezertyravęs kareivis Žanas (Jean Gabin) bei nemylimų vyrų apsuptyje atsidūrusi ir nuo jų nutolti siekianti septyniolikmetė Neli (Michèle Morgan). Ši netikėtai įsiplieskusi bei greitai užgesusi meilės istorija, žinoma, prasideda ne visai taip, kaip minėtame Williamo Shakespeare’o kūrinyje: tragiškieji įsimylėjėliai susitinka ne prabangioje puotoje, o atokioje Panamos (Édouard Delmont) užeigoje. Pirmasis Žano ir Neli susitikimas taip pat pasižymi ir meilės istorijoms būdingos romantikos stoka – permatomu lietpalčiu bei dailia berete pasidabinusią merginą Žanas palaiko jauna prostitute, kurios naivus tikėjimas meilės galia sukelia pašaipų juoką, o ne romantišką jaudulį. Iš pirmo žvilgsnio paslaptinga, bet iš tiesų subtiliai jautri bei jausminga, tyra meile gyvenimui trykštanti mergina galiausiai ir tampa netikėtai sutikto vyriškio kelionės baigties priežastimi.

Tuo metu savo karjerą pradedančios, perspektyvios aktorės Michèle Morgan įkūnijama Neli, priešingai nei jos partneris didžiajame ekrane, nėra visiškai tipinė poetinio realizmo filmų protagonistė. Pagrindinis merginos bruožas, suteikiantis jai tyros melancholijos, yra Neli turimos sąsajos su korumpuotais buržuazijos atstovais: įtartina veikla užsiimančiu parduotuvės savininku bei Neli globėju Zabeliu (Michel Simon) ir jaunąja dama susižavėjusiu uostamiesčio gangsteriu Lucianu (Pierre Brasseur). O paslaptingas buvusio merginos gerbėjo Mauricijaus dingimas tampa viena pirmųjų užuominų, bandančių įspėti netikėtai susitikusią porą bei už ketvirtosios sienos pasislėpusį žiūrovą, jog šis Neli raizgantis buržuazinių negandų tinklas naujam merginos partneriui geros kloties nežada. Antrąją šių nelaimingųjų įsimylėjėlių pusę įamžinęs Jeanas Gabinas, dar nepradėjęs filmuotis „Ūkų kratinėje", kino industrijoje buvo įsitvirtinęs kaip vienas žymiausių prancūzų kino aktorių bei patapęs žmogiškuoju poetinio realizmo simboliu. Aktoriaus atliekamas Žano personažas filme įkūnija bene idealų tragiškojo poetinio realizmo herojaus portretą. Gabino Žanas – eilinis darbininkų klasės atstovas, vis dėlto neprimenantis iš pasakų pasaulio į rūke paskendusį Havro uostamiestį atvykusio stebuklingo princo ant baltojo žirgo. Iš kitų miesto gatvėmis besiblaškančių vyrų Carné juostos herojus ypač išsiskiria savo santūrumu, užsiskleidimu savyje, šie vyriškio bruožai tampa subtiliu kontrastu atviram jaunosios Zabelio globotinės charakteriui. Ši priešingybė ne tik suartina netikėtai susitikusią porą, bet ir išprovokuoja Carné protagonistą parodyti žiūrovui giliai viduje užkleista kitą savo pusę: gindamas Neli Žanas pradeda kovoti ne žodžiais, o veiksmais – visai kaip realiame mūšio lauke, iš kurio karys ir norįs pabėgti. Panašiu mūšio lauku ir virsta rūke paskendę bei raktą į laisvą rytojų turėję saugoti Marcelio Carné kino juostoje tapomi Havro uostamiesčio peizažai.

Nors 4-ojo dešimtmečio prancūzų kinui būdinga melancholija puikiai atsiskleidžia poetiškuose Jacqueso Prévert’o dialoguose, veikėjų žodžiai dažnai tampa tik tam tikru kino juostoje užfiksuotų vaizdinių priedu. Marcelis Carné kartu su garsiuoju vokiečių operatoriumi Eugenu Schüfftanu įtraukia žiūrovą tiek slogiais Havrą bei jame įstrigusius žmones fiksuojančiais bendraisiais kadrais, tiek intymią Neli ir Žano dinamiką įamžinančiais stambiais vaizdais. Carné, Prévert’o bei Schüfftano komandinis darbas bei susitelkimas į specifines kino juostoje paslėptas detales ir simbolius sustiprina nelaimingųjų įsimylėjėlių istorijos tragiškumą. Vienu iš tokių simbolių virsta neretai geriausiu žmogaus draugu tituluojamas, į Havro uostamiestį atkeliaujančio Žano išgelbėjamas šunelis. Žiūrovui šypseną sukeliantis keturkojis netrukus patampa ironišku frazeologizmo „šuniui penkta koja“ atitikmeniu: šuo pavirsta ne tik savotišku savo gelbėtojo išdaviku, bet ir Žaną ištikusios lemties emblema – po tragiškos naujojo šeimininko mirties, keturkojis sugrįžta į rūke paskendusį kelią, vedantį į pražūtingąjį Havrą, ieškoti dar vieno Mauricijaus, dar vieno Žano.

Marcelio Carné „Ūkų krantinė“ – kontrastų filmas. Havro uostamiestyje tvyranti niūri atmosfera bei paslaptingumas nuolatos mainosi su Žano bei Neli trumpai gyvavusios meilės lengvumu, tyrumu. Režisieriaus gebėjimas kurti gan paprastą, klasiškais nelaimingos meilės motyvais pasižyminčią istoriją, pasireiškia per sudėtingą, bet žiūrovo akiai atpažįstamą, simbolių ir vaizdinių sintezės kalbą. Nors greitai bėgantys kino istorijos dešimtmečiai bei besimainančios kino kūrėjų kartos nesugebėjo Marcelio Carné vardo išlaikyti šios sferos aukštumose, paprastą Carné meistriškumą įrodantis jo kūrinys užsiliko tose aukštybėse ir vis dar yra bene ryškiausiai šviečianti šaltoji poetinio realizmo žvaigždė. Ta žvaigždė, žinoma, ir yra „Ūkų krantinė“.