Ad astra

Filme gilinamasi į atsiskyrėlišką astronauto profesijos pusę. Tai primena istoriją, kai „Apollo 11“ ekspedicijoje Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas pirmieji žmonijos istorijoje žengė žingsnius Mėnulyje, o Michaelas Collinsas kurį laiką vienas liko suktis apie jį. Skriedamas tolimąja Mėnulio puse, Collinsas vis prarasdavo ryšį su baze – ši situacija paskatino praminti jį tuo metu buvus vienišiausiu žmogumi visatoje. Vienišumo jausmas vis dėlto yra kas kita, nebūtina fiziškai nutolti nuo kitų žmonių, tačiau „Ad Astra“ šiuos dalykus, panašu, apmąsto išvien: pasinerti į visatos gelmę reiškia pasinerti į vienišumo jausmą.

Filmas prasideda scena, kurioje į dangų stiebiasi milžiniško aukščio antena – tarsi aliuzija į Babelio bokštą. Tik tiek, kad šiais laikais žmonijos siekis priartėti prie Dievo pasireiškia pastanga atrasti nežemišką gyvybę. Kodėl verta taip karštligiškai ieškoti ateivių – šio klausimo nekelia niekas. „Ad Astra“ pasakojimo ašimi tampa pagrindiniam veikėjui Rojui (Brad Pitt) skirta užduotis surasti Saulės sistemos pakraštyje dingusį jo tėvą Klifordą (Tommy Lee Jones). Šis, siekdamas užmegzti kontaktą su ateiviais, jau 29 metus negrįžta į Žemę. Ieškoti tėvo Rojui – tai iš naujo reflektuoti jo vaidmenį savo gyvenime ir kartu suprasti save. Ar jie ir toliau trokš gyventi tokį gyvenimą, kurį kiti pavadintų vienišiaus gyvenimu?

Nuo pat kelionės pradžios Rojus vis netenka savo bendražygių. O kai lieka vienas ir vis labiau tolsta nuo Žemės, stoja į akistatą su pačiu savimi ir kvestionuoja gyvenimo bei pastangų prasmę. Filmas turi vientisą atmosferą, užkrečiančią slogią nuotaiką, kurią palaiko minimalus lyriško garso takelis, papildantis vienišumo temą. Brado Pitto aktorinis meistriškumas yra viso kūrinio variklis ir abejonių nepalieka, o kiti aktoriai (išskyrus Tommy Lee Jonesą) nepastebimi. Tai gali būti ir konceptualus režisieriaus sprendimas nagrinėjant vienišumo sampratą, bet gali pasirodyti ir kaip trūkumas, nes veikėjai kalba nedaug, esminiai dalykai lieka nepasakyti.

Iš filmo sužinome tik tiek, kad Rojus geba valdyti savo emocinę būseną ir išlikti ramus kritinėse situacijose. Toks charakterio bruožas norint būti astronautu itin vertinamas. Nuolat matome, kaip Rojus kompiuteriu laiko psichologinį testą, įvertinantį emocinės būsenos tinkamumą misijai atlikti. Jis atsiskleidžia kaip nejautri, kone bejausmė asmenybė. Emocijų nebuvimas kosmose reikalingas, bet filmo režisierius lyg bando prabilti ir apie vyriškumo standartus. Tačiau ši linija tokia nežymi, kad lieka neaišku, ar išties bandyta artikuliuoti tokią mintį.

Vienas įdomiausių filmo epizodų – žmonijos kolonija Mėnulyje. Nesunku patikėti, kad Mėnulis gali tapti Žemę primenančia vieta su atpažįstamais prekiniais ženklais – DHL, „Virgin Atlantic“ ir kt. Be to, visai nestebina ir filme vykstantis laukinis karas dėl išteklių. Vėlgi pastebima nežymi kritika, nutaikyta į begalinį vartojimą ir godžią žmogaus prigimtį, tačiau tai filme komentuojama pernelyg lakoniškai.

Nesinorėtų lyginti „Ad Astra“ su kitais kosmosą vaizduojančiais filmais vien dėl temos, bet panašumų tarp jų yra. Lėtas pasakojimo plėtojimas ir vidinė kova gali priminti „Soliarį“ (rež. Andrejus Tarkovskis, 1972), bet būtų neprotinga teigti, kad „Ad Astra“ šiai klasikai prilygsta. Tiksliau pasakyti, kad „Ad Astra“ turi į Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ (2014) panašų dramatinį pasakojimą ir „Gravitacijos“ (rež. Alfonso Cuarón, 2013) vizualumą, tačiau net ir šis palyginimas ne be išlygų. „Tarp žvaigždžių“ drama kur kas paveikesnė, griebianti už širdies, o „Ad Astra“ pasakojimo stilius sausas. Savo ruožtu „Gravitaciją“ primena ne tik užburiantys vaizdai, bet ir, pavyzdžiui, scena, kai du astronautai kosmose tempia vienas kitą virve. „Gravitacija“ sulaukė priekaištų dėl scenarijaus, prasilenkiančio su fizikos dėsniais, „Ad Astra“ galioja tas pats, bet galų gale pasakojimo centre atsiduria tėvo ir sūnaus santykis, prieš kurį detalės nublanksta. Kosmosas tėra alegorija, o ne realybė. Jis čia funkcionuoja kaip šaltumas, kurį žmogus prisiima kaip pasekmę, atitoldamas nuo bendražmogiškų ryšių su kitu.

Filmas tam tikra prasme optimistiškas, nors ir nėra linksmas. Jame nebandoma juokauti, sumažinti įtampos ar papirkti nuoširdumu. Nagrinėjamos temos, be abejonės, vertos dėmesio, kaip ir atskiros pasakojimo detalės, bet visuma nuvilianti. Per dvi valandas pagrindinis personažas, net ir vaidinamas puikaus aktoriaus, nesugeba giliau įprasminti vienišumo jausmo, o tai – ne smulkmenos. Sunku pasakyti, ar to būtų pakakę, bet tikrai trūko.