Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas (The Death and Life of John F. Donovan)

Naujojo Xavier Dolano filmo plakatai šiek tiek primena Caravaggio tapybą – iš tamsos į mus žvelgia šviesos nutvieksti pagrindinių filmo veikėjų veidai. Reklaminė personažų galerija kino teatrų afišose atrodo oriai, o gremėzdiškas pavadinimas „Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“, sakytum, sufleruoja, kad užmačios buvo didelės – sukurti epinį veikalą (pasižiūrėjus filmą – galbūt net magnum opus). Tai patvirtina ir užsienio spaudoje pasirodžiusi informacija apie ilgiau nei paprastai trukusį darbą montažinėje – vietoj dviejų mėnesių prireikė dvejų metų. Pirminis filmo variantas buvo kone keturių valandų, jame buvo ir neišlikęs prologas su Rainerio Marios Rilke’s „Laiškais jaunajam poetui“.

Ir išties filme lyg sunkiasvoriame romane skleidžiasi keletas siužetinių linijų, kurias įrėmina skeptiškos, nuo gyvenimo ir darbo pavargusios žurnalistės Odri Niuhaus (Thandie Newton) ir jauno, talentingo, sėkmingo, išvaizdaus rašytojo Ruperto Turnerio (Ben Schnetzer) pokalbis. Per jį papasakojama a. a. kino žvaigždės Džono F. Donovano (Kit Harington) gyvenimo drama ir mirties aplinkybės Holivude, sudėtingi santykiai su depresyvia alkoholike motina (Susan Sarandon), kitais šeimos nariais ir vyriškos lyties aistros objektais (seksualinės orientacijos pripažinimo sau problema), paties Ruperto vaikystės (Jacob Tremblay) svajonė tapti aktoriumi, patirtos patyčios angliškoje mokykloje bei mįslingi santykiai su pačiu Džonu, su kuriuo Rupertas penkerius metus slapta susirašinėjo. Trumpai tariant, toliau plėtojamos autobiografinės, režisieriaus filmuose jau pabodusios temos: sūnaus ir motinos santykiai, homoseksualumas, kūrėjo problematika. Gyvenime režisierius taip pat yra keletą kartų rašęs Leonardo DiCaprio, tik, kitaip nei filme, kino žvaigždė niekada neatsakė.

Ir vis dėlto, nepaisant besikartojančių motyvų bei muzikinio klipo stilistikos, filmas stebina savo naivia ambicija lyg pasakėčioje moralizuoti, kas yra gera ir bloga, koks požiūris į gyvenimą yra teisingas, o koks – ne. Skepsiu alsuojančiame atšiauriame pasaulyje gyvena šviesus berniukas Rupertas. Jo svajonėms nepritaria motina, bendraklasiai tyčiojasi ir muša.

Tokiame pat pasaulyje gyvena ir Džonas F. Donovanas – dėl keleto neleistinų išsišokimų jis negailestingai pasmerkiamas. Žurnalistė Odri irgi nepasivargino perskaityti Ruperto knygos prieš imdama interviu ir to atvirai nesigėdija. Tačiau Rupertas yra kitoks – jis mielas ir nuoširdus, jo niekas nepalaužia, net mylimo ir vienintelio susirašinėjimo draugo Džono vieša išdavystė televizijos pokalbių šou, kai jis išsigina Ruperto visai kaip Petras Jėzaus. Rupertui skaudu, bet jis atleidžia ir galiausiai pasirenka tikėti šviesesniu įvykių variantu, nei liudija faktai. Panašu, kad tai yra raktas į laimę, kurios jo gyvenime dabar apstu, sako jis. Ir toji laimė pagal šį pozityvumo receptą akivaizdžiai užkrečiama: paskutiniame filmo kadre žurnalistė nusijuokia taip, tarsi Rupertas per porą valandų jai būtų nuo širdies nuritinęs viso gyvenimo akmenis.

Todėl neapleidžia jausmas, kad filmą derėjo rodyti ne spalį, o per Kalėdas, ir ne kine, o per televizorių. Surinkta garsių aktorių plejada būtų atpažįstama ir maloni akiai (nors filme akivaizdus gay gaze: vyrai nufilmuoti nepalyginamai patraukliau nei neurotikės moterys – jos gražios gal tik keliose scenose); veikėjų nesutarimai atlieptų dažnai prie šventinio stalo vykstančius barnius, o kai kam galbūt primintų mėgstamas muilo operas. (Beje, filme pasigedau niuansų – situacijos vaizduojamos tai labai negatyviai, tai labai pozityviai, – įtariu, kad taip gal norėta vizualiai iliustruoti Ruperto pasirinkimo galimybę matyti pozityviai ar negatyviai.) Galiausiai jaunojo Ruperto išmintis padėtų užmiršti, kas buvo ne taip, ir glėbesčiuojantis nuspręsti kitąmet gyventi viltingai kaip jis.