Gimtinė

„Gimtinės“ veikėjai išgyvena asmeninius virsmus ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos fone. Filme vaizduojamas lūžio laikas, kai griuvus senai tapatybei nauja dar nėra sukurta. Pokyčius apibūdina nežinia, sutrikimas, susilpnėjusi orientacija, taip pat laisvės galimybė. Kūrinį galima vadinti brandos drama: ją išgyvena dvylikametis paauglys, išsiskyrusi moteris ir iš okupacijos išsivadavusi šalis. Kartu tai ir kelio filmas – pagrindiniai jo veikėjai keliauja ne tik per 10-ojo dešimtmečio Lietuvą, bet ir po savo vidinius pasaulius.

Filmas prasideda motinos ir sūnaus laukimu oro uoste. Po skrydžio pro važiuojančio automobilio langą lekia Vilniaus vaizdai. Pagrindinė filmo veikėja Viktorija sugrįžta iš JAV į gimtinę. Neseniai su amerikiečiu vyru išsiskyrusi moteris tėvynėje viliasi atgauti vidinę stiprybę ir tapatybės esmę – ji siekia susigrąžinti dvarą, kuriame gyveno vaikystėje. Ši vieta jai turi simbolinę reikšmę, tačiau filmas parodo, kad tokia tapatybės šerdis tėra iliuzija.

Viktorijos kelionė rodoma sūnaus Kovo akimis – jis pagrindinis stebėtojas, patiriantis dvigubą sukrėtimą susidurdamas su 1992-ųjų Lietuva ir suaugusiųjų pasauliu. Atvykti į mamos gimtinę jam reiškia ne tik patirti kitokią nei JAV posovietinę tikrovę, bet ir žengti į suaugusiųjų pasaulį, kuriame jis ima pastebėti neteisybę, sukčiavimą ir amoralų elgesį. Ilgų kaštoninių plaukų įrėmintos rudos Kovo akys tarsi susitapatina su kamera; jos – tobulos stebėtojos, susipažįstančios su nauju pasauliu ir kol kas jo nevertinančios, tik bandančios susiorientuoti.

Audriaus Kemežio kamera subtiliai pabrėžia berniuko žvilgsnį: jis dažnai mato suaugusiųjų pasaulį per langą ar durų plyšį. Nors jis atidžiai stebi ir klausosi, suaugusieji vis dar uždarinėja duris, bandydami jį apsaugoti nuo savo problemų, arba staiga jas atveria per plačiai. Tarkim, mamos jaunystės draugas Romas leidžia jam dalyvauti „vyrų žaidimuose“ – išgerti, šaudyti, – taip mėgindamas jam patikti, tačiau jaunuolio tyra nuojauta vis dar itin tiksli – jis perpranta žmones intuityviai.

Užkadrinis mamos balsas seka sūnui pasaką apie miške pasiklydusią mergaitę – toks filmo leitmotyvas simboliškai apibendrina tapatybės ir namų ieškančių Viktorijos ir Kovo klaidžiojimą 10-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje. Dabar susidomėjimas šiuo laikotarpiu yra padidėjęs. Tarkim, MO muziejuje veikia paroda, pristatanti 10-ąjį dešimtmetį: šis nerimo, kičo bei nežabotos laisvės laikas ima atrodyti egzotiškas ir kelti nostalgiją. Filme atkuriami to meto interjerai, mados, skamba populiarios lietuviškos dainos, o patį suirutės laiką Amerikos lietuvis režisierius Tomas Vengris parodo dvejopai: viena vertus, atspindi pertvarkos laiko bruožus per namo, kurį nori susigrąžinti Viktorija, motyvą. Kadaise jis buvo nacionalizuotas sovietų valdžios, o jos tėvai ištremti, todėl mergaitė augo be tėvų ir be namų. Šaliai atgavus nepriklausomybę, žemę susigrąžinti sunku dėl jau prasidėjusio privatizacijos (prichvatizacijos) proceso, nes valstybinėse institucijose nėra skaidrumo: visur valdo ryšiai ir kyšininkavimas. Kita vertus, filmo pasakojimas rutuliojasi vasarą, todėl jame vyrauja vaizdingi peizažai, artimo santykio su gamta patirtys, vasariškas lengvumas.

Šiame, Kovo akimis, klaidžiame „miške“ gyvena keisti žmonės: aktorės Viktorijos Kuodytės suvaidinta šiek tiek pavydi pusseserė Gražina, šiurkštus, bet teisingas Dainiaus Gavenonio pusbrolis Edvardas ir merginomis susirūpinęs jo sūnus Petras (Pranciškus Brazdžiūnas). Dariaus Gumausko Romo niekšiškumas atsiskleidžia palaipsniui. Jis subtiliai manipuliuoja Viktorijos jaunystės jausmais, o jo tikrasis veidas atsiskleidžia santykyje su dukra Marija (Barbora Bareikytė), kai jis grubiai liepia jai nukraustyti stalą svečiuose. Romas ir jo draugai atstovauja tuo metu iškylantiems apsukruoliams, dėl pelno veikiantiems neteisėtais būdais ir gebantiems pasinaudoti kitų sutrikimu ar pasyvumu.

Šioje aplinkoje motina ir sūnus jaučiasi kitokie. Aktorė Severija Janušauskaitė parodo pokyčių laikotarpį po skyrybų išgyvenančios Viktorijos prieštaringumą. Nors moteris sutrikusi, ne visada elgiasi apgalvotai ir ją lengva emociškai paveikti, kartu ji atkakli ir ryžtinga. Ji klaidžioja ir klysta siekdama atrasti savo prarastą stabilumą ir stiprybę vaikystės namuose.

Vis dėlto šiame tranzitiniame erdvėlaikyje tikrasis svetimas yra Kovas. Aktorius Matas Metlevski atskleidžia veikėjo sutrikimą, vienatvę. Pirmą kartą atvykęs į sunkiai suvokiamą Lietuvą su pilna kuprine kramtomosios gumos, mamos pamokytas Kovas, ją dalindamas, mėgina susidraugauti su kitais vaikais, tačiau tai tik padidina atskirtį. Kai savarankiška Romo duktė, jo bendraamžė Marija moko jį vairuoti, jis negali patikėti, kad tai išvis įmanoma. Šioje šalyje nėra ribų, visi žaidžia pagal skirtingas taisykles, o tokiame lūžusiame laike, kol nėra bendrų susitarimų, laimi apsukriausi.

Nors Kovą stebina viskas, didžiausią nuostabą jam kelia sutrikusi mama. Jis stebi ne tik ją neįprastomis aplinkybėmis, bet ir naujus savo jausmus: pavydą dėl mamos besimezgančių santykių su Romu, įtampą, kylančią tarp jo ir bendraamžės Marijos. Jo sumišusias emocijas išreiškia veiksmai: jis nulaužia anteną, svaido akmenis.

Nepaisant visko, Kovas ir Viktorija visada bus svetimi ir Lietuvoje, ir JAV, tačiau jie ima suvokti, kad gimtinė yra ne vieta, o ryšys tarp jų.

Trumpametražiame filme „Voveraitė“ (2014) susitelkęs į veikėjos savirefleksiją, „Gimtinėje“ Vengris toliau gilinasi į personažų vidinius išgyvenimus, virsmus ir savivoką. Filme vyrauja stambūs veikėjų planai, leidžiantys susitapatinti su jų jausmais bei paveikiantys emociškai. Lietuviško kino kontekste pirmasis ilgametražis Vengrio filmas pasižymi aiškiu ir dinamiškai besirutuliojančiu pasakojimu bei profesionaliai įvaldytais kino amato įgūdžiais.