Daktaras Miegas (Doctor Sleep)

Pagrindinis susidomėjimą ir tuo pat metu abejonę keliantis dalykas, kalbant apie „Daktarą Miegą“, yra šio filmo, kaip antrosios „Švytėjimo“ (rež. Stanley Kubrick, 1980) dalies, pozicionavimas. Kaip įprasta, tęsinius retai kada galima pateisinti; dažniau apgailestaujama, kad originalas nebuvo paliktas ramybėje. Panašiai yra ir su „Daktaru Miegu“. Vis dėlto jis geresnis, nei buvo galima tikėtis iš kūrėjų, niekaip nesusijusių su klasikinio siaubo filmo autoriais. Vienintelis bendras vardiklis autorine prasme yra tas, kad tiek šis, tiek ankstesnis filmas yra Stepheno Kingo romano adaptacija, tačiau tai savaime neužtikrina kino kūrinio kokybės. Laimei, režisierius Mike’as Flanaganas bent jau nemėgina imituoti Stanley Kubricko braižo. Visa, ką Flanaganas įstengė padaryti, – sukūrė pramogą ir tam tikrą odę numylėtam „Švytėjimui“.

Kino snobams „Daktaras Miegas“ teršia kino istoriją. O ar galima šį filmą žiūrėti negalvojant apie „Švytėjimą“? Turbūt tiems, kurie jo nematė, „Daktaras Miegas“ yra visai pakenčiama pramoga. Mačiusiems gali sukelti prieštaringų jausmų; atrodo, kad asociacija su „Švytėjimu“ nenatūrali.

Stephenas Kingas niekada neslėpė savo antipatijos Kubricko adaptacijai, o Flanaganas kūrybinio proceso metu stengėsi nepamiršti Kubricko darbo. Tai pasireiškia nuolatiniu referavimu į „Švytėjimo“ pasakojimą, įsimintiniausių scenų atkūrimu ir tuo, kad kai kurie kadrai paimti tiesiai iš „Švytėjimo“, tik skaitmeniškai kiek paredaguoti. Panašu, kad šiais laikais smagu perdirbinėti senus dalykus – tuo šiemet užsiėmė ir režisierius M. Nightas Shyamalanas filme „Stiklas“ („Glass“, 2019). Tačiau Shyamalanas jungė savo paties pasakojimus į vieną, o Flanaganas iškėlė sau užduotį „sutaikyti“ Kingo ir Kubricko vizijas.

Jeigu Flanaganas būtų susitelkęs į Deną (Ewan McGregor), vaikystėje patyrusį traumą ir besistengiantį su tuo susigyventi, filmas būtų galėjęs atrodyti įdomus kaip „Švytėjimo“ tęsinys. Deja, „Daktaro Miego“ kūrėjai persistengė ir filmą galima pavadinti žanro krize. Kurį laiką sunku susigaudyti, kokiose rogėse sėdime, nes suplakami tokie elementai kaip magija, vaiduokliai, vampyrai, ekstrasensai, sektos, hipnozė, gore, šaudynės ir t. t. Aptariamų temų skalė – nuo priklausomybės alkoholiui iki pomirtinio gyvenimo. Taip šokinėjant akcentams nuslystama paviršiumi, iššvaistant bet kokį įmanomą potencialą. Kita vertus, gal šiuolaikinei, dėmesį sunkiai sukaupiančiai kartai priimtinesnis būtent toks pojūčių bombardavimas.

„Daktaras Miegas“ primena ne siaubo filmą, o fantastinį trilerį. Nors jame ir yra nuspėjamų posūkių, intriga kuriama gana efektingai. Filmas pajėgus sužadinti pojūčius, nors šiaip pasakojime nėra nieko, ką būtų verta prisiminti. Net ir pagrindinį vaidmenį atliekantis Ewanas McGregoras neturi galimybės pademonstruoti savo sugebėjimų. Kur kas labiau sužiba antagonistę vaidinanti Rebecca Ferguson.

Kažin, ar ateityje, kalbėdami apie „Švytėjimą“, drauge minėsime ir „Daktarą Miegą“. Mažai tikėtina ir tai, kad įsižiebs filmų maratono tradicija – kad jie bus žiūrimi vienas po kito. „Daktaras Miegas“ yra kaip Jameso Camerono „Titanikas: gelmių vaiduoklis“ (2003) palyginti su jo ankstesniu filmu „Titanikas“ (1997) – tai bandymas apsilankyti praeityje kaip pramogų parke.