1917

Filme pasakojama istorija išties paprasta. Prancūzijoje dislokuotos britų kariuomenės eiliniai Peris (Dean-Charles Chapman) ir Šofildas (George MacKay) gauna užduotį kirsti buvusią fronto liniją, kurią netikėtai apleido priešo pajėgos, ir perduoti įsakymą batalionui, ketinančiam pulti atsitraukiančius vokiečius. Britų vadovybė mano, kad vokiečių pasitraukimas yra spąstai, operatyvinis Trojos arklys. Pasiuntiniai turi sustabdyti kariuomenės puolimą ir išgelbėti daug gyvybių, tarp jų – ir Perio brolio (beje, filme nurodomas tikslus skaičius – 1600 vyrų). Dėl suprantamų priežasčių Peris imasi užduoties nekeldamas klausimų. Šofildas, jau išgyvenęs Somos mūšį, vieną kruviniausių karinių operacijų žmonijos istorijoje, įsakymą vykdo nenoriai. Tačiau greitai požiūrių skirtumai išnyks, matyt, todėl, kad bet koks skepticizmas trukdytų kurti patosą apie didvyrišką individualizmą ir patriotinį pasiaukojimą.

Mendesas naudoja įprastą veiksmo filmo struktūrą, – misija, nepaprastos aplinkybės, ready-made herojai, – tačiau pagyvina ją tranšėjomis, spygliuota viela ir beveide grėsme. Bandydamas maskuoti scenarijaus trūkumus, režisierius filme kuria vieno nepertraukiamo kadro įspūdį. Atrodo, kad judria, prie personažų prilipusia Rogerio Deakinso kamera siekiama žiūrovus priartinti prie jų patirčių. Vis dėlto šie triukai veikiau ne priartina prie išties popierinių filmo veikėjų ar suintensyvina žiūrėjimo patirtį, o tiesiog verčia galvoti, kaip buvo nufilmuota viena ar kita scena. Toks filmo savireflektyvumas, distancijos kūrimas galėtų pasitarnauti jo ištarmei (prisiminkime kad ir Peterio Watkinso „Kulodeną“), deja, šiuo atveju tai tiesiog savitiksliška.

Mendesas, regis, kur kas labiau domėjosi filmavimo technikomis ar kareivių sagomis (kostiumai išties autentiški) nei personažų psichologija. Šofildas ir Peris apskritai atrodo kaip žaidimo figūrėlės be vidinio pasaulio. Net Colino Firtho, Andrew Scotto ar Benedicto Cumberbatcho trumpi pasirodymai yra gyvesni. Bandydamas įtraukti žiūrovą vienu triuku po kito, dėl ko filmas primena Indianos Džounso stiliaus kliūčių ruožą su įspūdingomis lėktuvo katastrofos ar degančios bažnyčios scenomis, režisierius ne tiek sustiprina karo patirtį, kiek ją subanalina.

„1917“ atvirai romantizuoja karą, kuriame žuvo ar buvo sužeisti milijonai žmonių, ir visiškai nesirūpina bent kiek sąžiningesne karo reprezentacija. Pavyzdžiui, filmas rodo, kad britų kariuomenės viršūnėms rūpėjusios žmonių gyvybės. Realybė, kurią vainikavo pasibaisėtinas abejingumas, buvo kitokia – šimtai tūkstančių jaunų vyrų šaltakraujiškai buvo pasiųsti mirti. Vokietija turėjo aiškų pranašumą tiek savo ginkluote, tiek karių parengimu. Dėl to Didžiosios Britanijos puolimai tapdavo tiesiog pėstininkų skerdynėmis, ką karo istorikas Johnas Mosieras pavadino kone išskirtiniu britų „laimėjimu“. Išties ironiškai skamba Colino Firtho vaidinamo generolo žodžiai filmo pradžioje, kad Perio ir Šofildo misijai nepavykus įvyks skerdynės.

Pats Mendesas ne viename interviu pasakojo Shakespeare’o vertą istoriją, kad jo senelis, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, nuolatos kompulsyviai plaudavosi rankas, nes negalėjo apsivalyti nuo karo. Gal nuo to režisieriui ir reikėjo pradėti kuriant filmą? Nes jeigu norime išvengti beprasmių karų, turėtume kalbėti apie siaubą, o ne pasakoti melagingas heroizmo istorijas ir kurti megalomaniškus filmus.