Vive le Cinéma!

Kelionės pradžia

Ramų lapkričio vakarą Vilniaus geležinkelio stotyje įvyko nesusipratimas – šeši filmavimo technika nešini žmonės nebuvo įleisti į traukinį. Anot maloniai padėtį paaiškinusios konduktorės, jų bagažas neatitiko leistinų normų. Per akimirką buvo rastas sprendimas: laukiamojoje salėje gyvenantis žmogus apsiėmė saugoti šešeto kameras, mikrofonus, šviestuvus ir galybę prailgintuvų. Likus minutei iki traukinio išvykimo, kompanija sugriuvo į vagoną.

Karmėlavos oro uoste tą vakarą niekas neatkreipė dėmesio, kad iš Kauno į Paryžių iškeliauja kino delegacija: Sonata, Marytė, Paulius, Laimonas, Agnė ir Elena. Bendrakeleiviai lėktuve nenujautė, kad su jais skrenda „Skalvijos“ kino centro atstovai, esantys vos keli žingsniai nuo Triumfo arkos.

„Įdomiausia – kilti ir leistis“, – konstatavo pirmą kartą lėktuvu skridęs Paulius, kai lėktuvas nutūpė Prancūzijos žemėje. Gausiais aplodismentais jo mintį palaikė drauge skridę lietuviai.

Dar žengiant lėktuvo trapu visi iškart pajuto prancūzišką atmosferą. Atvykusius pasitiko juodaodis akordeonistas, atliekantis Edith Piaf dainas. Sulipę į autobusą, lietuviai skriejo į Paryžių. Prie kino kompanijos prisėdo verslininkai. Iš kalbos buvo aišku, kad Paryžius jiems – antrieji namai. „Šonzelizė – tai klubas, kurį aplankyti turi kiekvienas. Jei nebuvai Šonzelizė – nebuvai Paryžiuje. Šiam klubui net sukurta daina. Aš dar jo neradau, žinau tik, kad jis kažkur Eliziejaus laukuose... Būtinai ten nueikit.“

Namelis prie Eifelio

„Bonjour! Atleiskite, kad vėluoju“, – tarsi išgirdusi laukiančiųjų burnojimą, atsiprašė buto savininkė, atvykusi įleisti kino delegaciją į laikinus jų namus. Šešetukas vorele sekė paskui šeimininkę siaurais koridoriais. Atsivėrė pirmos, antros, trečios durys.

„Iš virtuvės čiaupo teka geriamasis vanduo. Svetainėje sofa išsiskleidžia į lovą. Antrame aukšte yra vonia, reguliuojamas radiatorius ir knygos. Trečiame saugokite galvas – vaikų kambarys su stoglangiu į Paryžiaus dangų, spintoje – lovelė kūdikiui. Iki Eifelio penkiolika minučių pėstute. Gatvės pradžioje – puiki kepyklėlė, o jos gale – visą naktį veikianti maisto parduotuvė. Sąskaitą faktūrą atsiųsime pirmadienį.“

Buto šeimininkė nepasiliko. Parodžiusi, kaip rūšiuoti šiukšles, pamosavo ranka, čiupo motorolerį ir nurūko. Tą pačią minutę ant virtuvės stalo atsirado skilandis, juoda duona, o dar po keliolikos minučių – prancūziško raudonojo vyno iš visą parą dirbančios arabo krautuvėlės.

Paryžiaus subtilybės

Pirmasis rytas Paryžiuje prasidėjo anksti. Priešais gyvenanti operos solistė jau nuo aštuonių repetavo partiją iš operos „Dama su kamelijomis“. Tai buvo užuomina, kur keliauti pirmiausia. Šešios galvos sulindo į Paryžiaus žemėlapį, kad išsiaiškintų maršrutą iki Monmartro. Trys metro persėdimai, ir prieš akis iškilo Mulen Ružo malūnas. Čia kvepėjo keptais kaštainiais, blynais ir kebabais. Prie Šventosios Širdies bažnyčios kompanija užsibuvo – garsieji Monmartro dailininkai įamžino lietuvius, žvelgiančius į tolį.

Nusileidę vienbalsiai nusprendė pagerbti François Truffaut kapą. Temo, o kurioje pusėje Monmartro kapinės, prancūzai pasakyti negalėjo. Sonata pradėjo abejoti, ar tikrai šiose kapinėse ilsisi kino režisierius. Agnė ir Laimonas su ja kirto lažybų iš vyno butelio. Buvo atrastas baleto artisto Vaclavo Nižinskio kapas. Elena trumpai papasakojo jo gyvenimo istoriją ir svarbiausius kūrybos etapus. Toliau ieškant Truffaut, riebus katinas nuvedė prie Émile’io Zola. Visai sutemo, o ieškomo kapo kompanija taip ir nebuvo radusi. „Svarbiausia – draugystė“, – besitęsiantį ginčą dėl lažybų nutraukė Paulius.

„Ačiū jums už puikią kompaniją! – spindinčio Eifelio fone keldama sauso vyno butelį padėkojo Marytė. – Taip pat už gerą orą, šviežią batoną, gatvės muzikantus ir pirkinius blusų turguje.“

Prie Triumfo arkos

Kitas rytas vėl prasidėjo muzika. Savo mylimą smuiką į Paryžių atsivežusi Sonata bičiulius pažadino Šradiko pratimais. Po rytinės mankštos visi susirinko prie pusryčių stalo. „Šįvakar turime pasigaminti šventinę vakarienę, – pasiūlė Agnė. – Apsipirkti galime turguje, Sen Žermeno kvartale.“

Priartėjus prie turgaus, Elena pastebėjo, kad kažkur dingo visa jos kompanija. Šventinio stalo gėrybių iškeliavo ieškoti viena. Išrinkusi gražiausią kalakuto krūtinėlės gabalą, Elena į krepšį toliau krovė šviežius pomidorus, salotas, porus, agurkus. Sūrių prekeivis, pagavęs abejojantį žvilgsnį, ištiesė didelį gabalą akytojo ementalio iš Savojos.

Dingę draugai namuose atsirado pasklidus pirmiesiems troškinto kalakuto aromatams. Kupini euforijos jie vienas per kitą ėmė pasakoti, kad pamatė kavinėje sėdintį Gérard’ą Depardieu. Laimonas fotoaparate parodė nuotrauką, kurioje jie visi laimingi šypsojosi.

Netrukus į laikiną „Skalvijos“ kino centro būstinę pasibeldė Vilma. Susėdę prie šventinio stalo, aptarė būsimos ceremonijos scenarijų. Visi repetavo šūkį Vive le Cinéma.

Pasipuošusi kino delegacija į Elizejaus laukus vyko metro. Prie kino teatro „Le Balzac“ spietėsi minia žmonių. Simpatiškas teatro šeimininkas nepraleido nė vieno, nepaspaudęs rankos. Perpildytoje salėje laisvų vietų teko paieškoti. Buvo atitrauktos aksominės užuolaidos ir ekrane pasirodė filmukas apie „Skalvijos“ kino centrą. Netrukus visi septyni „Skalvijos“ atstovai pakilo į sceną.

„Brangūs kolegos, „Europa Cinemas“ nariai, pone Prezidente, Tarybos nariai. Savo rankose laikome apdovanojimą, apie kurį toks mažas ir kuklus kino teatras kaip mūsų net nesvajojo. Kai mums telefonu buvo pranešta, kad „Europa Cinemas“ taryba vienbalsiai nusprendė prizą už geriausią kino programą šiemet skirti mums, labai apsidžiaugėme ir iškart nusprendėme, kad visas kolektyvas vyksta į Paryžių, – kalbėjo direktorė Vilma. – Norime padėkoti visiems savo kolegoms, partneriams, kino projektų ir festivalių organizatoriams, kurie padėjo mums laimėti šį apdovanojimą. Dėkojame „Europa Cinemas“ už pasitikėjimą ir įkvėpimą, o dar labiau – už naują atsakomybės naštą, kuri įpareigoja mus dirbti dar intensyviau ir kūrybiškiau. Kolegoms linkime geros sveikatos ir laimingų žiūrovų!“

Kitą rytą miegančiųjų nebepažadino niekas. Galiausiai susirinkusi prie pusryčių stalo kompanija nebežinojo, ką daryti toliau.

Metraštininkai
2010 m. lapkritis, Paryžius