Pažintis su kaimynų kinu

Pastaraisiais metais tarp lietuvių „kūrybinės klasės“ atstovų tapo gana įprastu reiškiniu „kino atostogos“ Kanuose, Berlyne, Karlovy Varuose, Gdynėje, Amsterdame, Roterdame ir kt. kultūrinėse metropolijose arba kurortuose, kurie pasiūlo išprususiam kino žiūrovui ir kultūros vartotojui išskirtinius, nepamirštamus estetinius ir emocinius potyrius tarptautiniuose kino festivaliuose (artumas su garsiais kino kūrėjais, stiprus masinis kino seansų išgyvenimas, turtingas naktinis gyvenimas ir pan.). Praėjusių metų pabaigoje teko susiorganizuoti sau kiek kitokias „kino atostogas“ – išvykti kelioms savaitėms į kaimyninę Latviją ne per Tarptautinį kino festivalį „Arsenalas“. Kinematografinių potyrių sėmiausi Rygos kino muziejuje – žiūrėjau naujausius Latvijos kino kūrėjų darbus ir juos aptariau su kaimynų kinotyrininkais.

Latvijos ir Lietuvos kino kūrėjai, festivalių rengėjai, kino kritikai dažnai susitinka, bendrauja tarptautiniuose kino festivaliuose ir forumuose, bet retai mato naujausius filmus, sukurtus kitapus sienos. Jų nerasi Lietuvos kino teatrų repertuaruose, nacionalinės televizijos tinklelyje (net neminiu komercinių TV kanalų). Vienas kitas Latvijoje sukurtas filmas rodomas Vilniaus dokumentinių filmų festivalio, Europos kino forumo „Scanorama“ arba Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ konkursinėse programose. Deja, iš šių fragmentiškų seansų sunku susikurti šiuolaikinio Latvijos kino vaizdą, išskirti ryškiausius kūrėjus, kryptis ar tendencijas. Mano išvyką į Rygą paskatino ne naujų kinematografinių potyrių poreikis, o noras susipažinti su Latvijos dokumentiniu ir vaidybiniu kinu, ypač kylančių talentų darbais.

Reikėtų pripažinti, kad valstybinės (ir regioninės) politikos nebuvimas Latvijos ir Lietuvos kino sklaidos ir bendros baltiškosios audiovizualinės kultūros erdvės plėtotės požiūriu yra gana keistas, atsižvelgiant į kino efektyvumą stiprinti regioninę tapatybę ir partnerystę (pvz., Latvijos ir Lietuvos kino savaičių formatu). Ši pastaruoju metu silpnėja, mažėjant trijų Baltijos šalių politinei vienybei. Juk istorine ir kultūrine prasme giminingų kaimynų kalbas ir pasaulėžiūrą kinas padėtų suprasti ir pažinti geriau nei kalbų kursai ar specialios kaimyninio bendradarbiavimo programos. Be to, sistemiška pažintis su kaimynų kinu padėtų plėsti nacionalinio kino auditorijas, o tai mažoms kinematografijoms išties svarbi išlikimo sąlyga, turint omenyje nedidelį šio sektoriaus subsidijavimą iš nacionalinių biudžetų (subsidijos kinui 2010 m. ir Latvijoje, ir Lietuvoje nesiekė 2 milijonų eurų). Įvairūs Europos regionai, ypač Šiaurės, Vidurio Europos, frankofoniškos ir keltų kultūros šalys, naudoja kiną regioninei tapatybei ir geros kaimynystės politikai stiprinti, pasitelkia specialias priemones – filmų platinimo ir sklaidos paramos schemas. Šiaurės šalys, kaip vientisas geokultūrinis vienetas, ugdo savo filmų žiūrovus per Šiaurės kino ir TV fondo vykdomas priemones, net rengia nemokamus filmų seansus Baltijos šalyse, padedant Šiaurės ministrų tarybos atstovybėms. Lenkija savo nacionalinės televizijos žiūrovams pristato klasikinį ir šiuolaikinį Vidurio Europos kiną specialiose programose „Kaimynų kinas“, o Škotija, Airija, Velsas, Anglija rengia keltų kino festivalius. Gerų pavyzdžių, nurodančių, kaip ugdyti žiūrovus, išties daug.

Nors artimiausių mūsų kaimynų latvių kinas gana sunkiai prieinamas Lietuvos žiūrovams, mūsų kiną pažinti latviams būtų dar sunkiau dėl vienos priežasties: Lietuvos kino kūrėjai neprivalo perduoti sukurtų filmų (net finansuotų valstybės lėšomis) DVD viešosioms valstybinėms įstaigoms, tokioms kaip Nacionalinė biblioteka arba Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Čia kiekvienas Lietuvos ar užsienio pilietis, besidomintis kinu, galėtų patenkinti savo smalsumą ir susipažintų su jį dominančiais filmais. Mūsų kaimynai šiuo aspektu kur kas geriau organizuoti ir labiau rūpinasi nacionalinio kino prieinamumu. 2009 m. Latvijoje buvo pradėtas vykdyti projektas „Latvių filmai Latvijos bibliotekose“: daugiau kaip 90 animacinių, vaidybinių ir dokumentinių filmų, sukurtų nuo 1930 m. iki mūsų dienų, yra nemokamai prieinami Latvijos bibliotekų lankytojams. Rygos kino muziejus turi daugumą Latvijos kūrėjų filmų (pagamintų 1930–2011 m.), juos akademiniais, edukaciniais tikslais galima žiūrėti specialiai filmų peržiūroms įrengtose vietose. Norintiesiems susipažinti su Lietuvos šiuolaikiniu kinu, „kino atostogos“ Vilniuje truktų gerokai ilgiau nei manosios Rygoje, nes tektų kontaktuoti su atskirų filmų prodiuseriais, tartis dėl individualių susitikimų ar filmų įrašų įsigijimų. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus gali įsigyti tik oficialiai DVD laikmenose išleistus lietuvių kūrėjų filmus, o Kultūros ministerija nekelia filmų gamintojams reikalavimų aprūpinti bent vieną viešąją kultūros paslaugas teikiančią šalies įstaigą filmų įrašais. Toks ne itin draugiškas filmų kūrėjų ir žiūrovų santykis kenkia visiems, nes žiūrovas ugdomas ir pratinamas prie savitos kino kalbos, kultūrino turinio, aktorių ir pan. ne vienus metus. Šios situacijos rezultatus atspindi 2007–2010 m. duomenys apie nacionalinių filmų vietą šalies kino teatruose rodomų filmų rinkoje. Latvijoje nacionaliniai filmai vidutiniškai užima 4–7 proc. rinkos, Lietuvoje nacionalinių filmų rinkos dalis svyruoja nuo 1 proc. iki 5 proc., priklausomai nuo nacionalinių premjerų skaičiaus.

Latvijos kinas, kaip ir Lietuvos, priskirtinas prie mažųjų, Europos kultūriniuose, ekonominiuose ir geografiniuose paribiuose esančių kinematografijų: per metus sukuriami vidutiniškai 4–6 vaidybiniai pilnametražiai filmai, jie priskiriami negausioms kalbinėms grupėms, jų biudžetai sąlyginai maži (iki 3 milijonų eurų), rinkodarai taip pat stinga lėšų, tad filmus sunku parduoti tarptautinei rinkai. Tačiau filmų sklaida prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose gali džiaugtis ir Lietuvos, ir Latvijos filmų kūrėjai (2011 m. Berlyno kino festivalyje šalims atstovavo po du filmus nekonkursinėse programose). Abi šalys vis aktyviau plėtoja bendros filmų gamybos strategijas, bet mūsų kaimynai „veikia“ ženkliai įvairesnėje ir platesnėje kultūrinėje-ekonominėje teritorijoje (Mario Martinsono filmas „Amaya“ (2010) sukurtas bendradarbiaujant su Honkongo kino kompanija „October Pictures“, Lailos Pakalniņos „Įkaitas“ („Ķilnieks“, 2006) – bendradarbiaujant su Slovėnijos „Casablanka Film Production“ ir Estijos „Acuba Film“ kompanijomis) ir labiau domisi vietinėmis ir globaliomis socialinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis problemomis (Afganistano moterų kalinių problematika, socialine atskirtimi ir kraujomaiša šalies provincijoje, ekonominiais migrantais ir pan.) nei lietuvių autoriai. Tai lems sėkmingesnę Latvijos kino integraciją į tarptautinę kino rinką (o tai – mažų šalių kinematografijų egzistavimo garantas). Kaimynai, kitaip nei mūsų kūrėjai, kviečia lietuvių aktorius vaidinti filmuose (kuriamuose nedalyvaujant Lietuvos koprodiuseriams). Kęstutis Jakštas įkūnijo Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį „Rygos gynėjuose“ („Rīgas sargi“, rež. Aigars Grauba, 2007), Andrius Mamontovas – Polą filme „Amaya“ (rež. Maris Matinsons, 2010), Liubomiras Laucevičius suvaidino Teodorą filmo „Vogelfrei“ IV dalyje (rež. Anna Viduleja, 2008), Saulius Balandis sukūrė vieną pagrindinių personažų šiuo metu baigiamame kurti filme „Mona“ (rež. Inara Kolmane). Tai rodo ne tik latvių kino kūrėjų tarptautines ambicijas, bet ir strategišką mąstymą siekiant išplėsti savo kino žiūrovų auditoriją kaimyninėje teritorijoje, ypač remiantis sėkmingais kino istorijos pavyzdžiais – Aloyzo Brenčo 1980–1981 m. televizijos filmu „Ilga kelionė per kopas“, kurį Lietuvos kino žiūrovai pamėgo dėl puikių Juozo Kisieliaus ir Romualdo Ramanausko vaidmenų.

Apie ryškias šiuolaikinio Latvijos kino kryptis ar dominuojančius diskursus sunku kalbėti, nes tai gana jauna kinematografija (turint omenyje kino mokyklą ir kino industrijos virsmus po Sovietų Sąjungos griūties), labai intensyviai ieškanti savitumo. Tai ypač atsispindi jaunų dokumentinio ir vaidybinio kino kūrėjų darbuose. Apie ne itin sėkmingus kinematografinius kūrinius šiame tekste nebus rašoma, nors tokių yra panašus procentas kaip ir Lietuvoje. Pagrindinės nesėkmės priežastys – profesionaliai parengtų scenarijų ir universalių arba lokalių universaliai perteiktų istorijų stoka bei darbo su aktoriais trūkumas.

Nors mažoms kinematografijoms gana sudėtinga išugdyti tarptautinio pripažinimo sulaukusius autorinio kino kūrėjus, latviai gali didžiuotis dokumentinio ir vaidybinio kino kūrėja Laila Pakalniņa. Kino karjerą ji pradėjo panašiu laiku kaip ir iškilieji mūsų kino kūrėjai Šarūnas Bartas, Arūnas Matelis ir Audrius Stonys. Pakalniņos kinas pasižymi savitu stiliumi (nuodugnus aplinkos stebėjimas, minimalus autorės kišimasis į dokumentuojamą aplinką, ilgi planai, nedaug žodžių, dėmesys detalėms ir šmaikštumas), nuosekliai gvildenamu probleminiu lauku (urbanizacijos ir industrializacijos užribiuose gyvenančių žmonių kasdienybė ir būties banalumas, žavesys ir trapumas, atsitiktinumų ir dėsningumų svarba gyvenime), kinematografine meistryste ir prestižinių tarptautinių festivalių dėmesiu. Pakalniņa – ne tik iškiliausia latvių kūrėja, bet ir produktyviausia – nuo 1988 m. debiutinio dokumentinio filmo „Ir“ („Un“) iki šių dienų režisierė yra sukūrusi tris pilnametražius vaidybinius („Batas“, 1998, „Pitonas“, 2003, „Įkaitas“, 2006), devyniolika dokumentinių ir penkis trumpametražius vaidybinius filmus (naujausi – „gamtos stichijų ciklui“ priskiriami „Vanduo“, 2006, „Ugnis“, 2007, ir „Akmenys“, 2008). Pastarųjų metų režisierės dokumentiniuose filmuose („Rubiko keliu“ – „Pa Rubika Ceļu“, 2010; „Trys vyrai ir žuvų tvenkinys“ – „Par dzimtenīti“, 2008; „Autobusas“ – „Autobuss“, 2004; „Leiputrija“, 2004), ne tik smalsiai stebimas žmonių ir gyvūnų intymus gyvenimas ir jų socialinė aplinka, bet ir juntama nežymi slinktis į politinius diskursus, susijusius su šiuolaikinės Latvijos realijomis. Džiugu, kad daugumą šių filmų mūsų žiūrovai galėjo pamatyti Lietuvoje vykusių tarptautinių festivalių programose.

Lailai Pakalniņai padarius pertrauką vaidybiniame pilnametražiame kine („Įkaitas“ sukurtas 2006 m.), kiti jos kolegos pasirūpino, kad latvių žiūrovams nestigtų gero vaidybinio kino. Jurio Poškaus „Monotoniją“ (2007) galima laikyti sėkmingiausiu šio režisieriaus filmu. Filmas sukurtas be išbaigto scenarijaus, tad filmuojant teko nemažai eksperimentuoti. „Monotonija“ nufilmuota gana „nestabilia“ ir „tiesiogiai“ reaguojančia į aplinką kamera. Tai sustiprino „tikro gyvenimo“ įspūdį ir įtikino Latvijos provincijos jaunimo gyvenimo autentiškumu. Beje, panašios realistinės strategijos pastaruoju metu itin populiarios pasauliniame kine, ypač išpopuliarintos belgų Jeano- Pierre’o ir Luco Dardenne’ų, amerikiečio Guso Van Santo, rumunų Cristiano Mungiu filmų, jų kontekste „Monotoniją“ ir aptarinėjo latvių kino kritikai. Pagrindinė filmo herojė Ilzė (kaip ir dauguma Latvijos provincijos jaunimo) siekia ištrūkti iš nuobodaus ir monotoniško pamario kaimo gyvenimo į sostinę Rygą. Perskaičiusi laikraštyje skelbimą apie epizodinių vaidmenų aktorių atranką, ji palieka vaikiną Ojarą, draugus ir iškeliauja į sostinę tikėdamasi naujo gyvenimo. Deja, Pelenės scenarijus nepasikartoja. Ilzė susipažįsta su nuobodžiu sostinės gyvenimu ir tuščiais, snobiškais jo gyventojais bei patiria tą pačią monotoniją. Tai gana ciniškas filmas apie jaunų žmonių „nieko neveikimą“ arba, kitaip tariant, „gyvenimo švaistymą“, nesugebant ištrūkti iš kaskart gilyn įtraukiančio pilkos ir banalios kasdienybės liūno. Šį filmo moralą puikiai perteikia paskutiniai kadrai, rodantys Ilzę ir Ojarą, besiblaškančius lietuje ir purve viename iš Rygos daugiabučių rajonų.

2008 m. jauna kūrėjų grupė Anna Viduleja, Gatis Šmitas, Jānis Kalējis ir Jānis Putniņis maloniai nustebino nuoširdžiu keturių novelių filmu „Vogelfrei“ (2008), pasakojančiu apie žmogaus užsisklendimą vidiniame pasaulyje ir negebėjimą iš jo ištrūkti bei apie vienatvę, patiriamą būnant tarp žmonių. Tai atskleidžiama rodant keturis pagrindinio personažo Teodoro gyvenimo tarpsnius – vaikystę, paauglystę, brandą ir senatvę. Kiekvieną jų kūrė skirtingi režisieriai. Nepaisant keturių autorių, filmas neprarado stiliaus ir ritmo harmonijos nuo pirmos iki paskutinės novelės, kurių kiekviena atsiskleidžia skirtingus Teodoro charakterio bruožus (uždarumą, savidiscipliną, svajingumą, principingumą), santykį su aplinka (negebėjimą bendrauti su žmonėmis, gamtos pajautą) ir kelią į savęs pažinimą, kuris baigiasi laimingo vienišiaus (provincijos vargonininko) portretu, įkūnytu Liubomiro Laucevičiaus. Pirmoje ir paskutinėje novelėse išryškinami paukščio skrydžio motyvai, jie tarsi žymi personažo vidinio laisvėjimo kelią. Antroje ir trečioje novelėse personažas veikia uždarose ir gana niūriose mokyklos, buto, biuro, baro erdvėse, jos padeda atskleisti Teodoro jauseną (paauglystės ir brandos metu), artimą buvimui kalėjime. Filmas žavi paprastumu, nuoširdumu, gilumu ir vientisumu.

Pirmasis iš „Vogelfrei“ režisierių savarankišką pilnametražį filmą – puikią situacijų komediją „Seržanto Lapino sugrįžimas“ („Seržanta Lapiņa atgriešanās: tas notika ar viņiem“) 2010 m. pristatė Gatis Šmitas. Filme skoningai pasišaipoma iš Latvijos visuomenėje vyraujančių „madų ir diagnozių“: potrauminių neurozių, rytietiškos išminties ir medicinos praktikavimo, „nekaltų“ sovietinių įpročių – alaus gurkšnojimas darbo metu, valdiško gėrio naudojimas privačiam patogumui ir pan.; dvasinio ir materialinio gėrio desperatiškų siekių. Tai atskleidžia pagrindiniai filmo personažai – traumuotas neurotikas seržantas Lapinas, grįžęs iš EU taikos misijos, Rytų filosofijos ir medicinos propaguotoja Inara, bankrutuojantis verslininkas Ervinas, idealistas policininkas ir jo kvaila, bet apsukri mergina, tingus girtuoklėlis taksi vairuotojas ir situacijos, kuriose jie atsiduria. Režisierius susidorojo su daugiasiužetiniu pasakojimu ir vienu sudėtingiausių žanrų, kurio lietuvių režisieriams iki šiol nepavyko įvaldyti. Nebanali, linksma istorija apie šių dienų Latviją ir jos gyventojus neabejotinai sudomintų ir Lietuvos žiūrovus, kasdienėje aplinkoje stebinčius panašias realijas. Tačiau nežinia, ar mūsų platintojai ryšis investuoti į filmo platinimą, nes rinkodarai reikėtų skirti nemažai lėšų. Šis filmas (turint omenyje žanrą, temą, meistriškumą) dar kartą patvirtina, kad Baltijos šalims būtina sistemingai rengti kultūrinęekonominę filmų sklaidos terpę, nes tai praturtintų žiūrovus bei filmų gamintojų kišenes (tai įrodė M. Martinsono filmas „Amaya“, platintas Lietuvoje ir Latvijoje).

Lygiagrečiai su L. Pakalniņos, J. Poškaus ir jaunųjų režisierių kuriamu autoriniu kinu, Latvijoje egzistuoja istorinio ir etnokultūrinio vaidybinio kino kryptis. Ją plėtoja vyresniosios kartos kino kūrėjai Jānis Streičas ir Aigaras Grauba. Labiausiai žiūrovų pamėgti šios krypties filmai – Jāņio Streičo „Rudolfo auksas“ („Rūdolfa mantojums“, 2010) ir Aigaro Graubos „Rygos gynėjai“. „Rudolfo auksas“ šmaikščiai ir vaizdžiai perteikia XIX ir XX amžių sandūros Latgalos prakutusių kaimiečių gyvenimą, jų santykius su lenkų ir vokiečių dvarininkais bei latvių tautinės savimonės judėjimo dalyviais. Kaip ir kituose Streičo filmuose (ypač „Žmogaus vaikas“, „Cilvēka Bērns“, 1991), šiame akivaizdus dėmesys latvių folklorui – dainoms, šventėms, darbų ritualams. Graubos filmas nukelia į vėlesnius laikus – 1919 m. Latvijoje, ypač Rygoje, vykusias ginkluotas kovas prieš Rusijos ir Vokietijos pajėgas, siekiant įkurti nepriklausomą Latvijos Respubliką. Beje, kūrybinės grupės užmiestyje atkurta senąja Ryga pasinaudojo Streičas, filmuodamas „Rudolfo auksą“. „Rygos gynėjai“ iki šiol yra vienas brangiausių (kainavo daugiau kaip 10 milijonų litų) ir labiausiai žiūrovų pamėgtas (per tris savaites jį pažiūrėjo 100 tūkstančių žiūrovų) latvių filmų. Jį matė ir Lietuvos žiūrovai. Gaila, kad mes iki šiol neturime vizualaus, emocionaliai paveikaus istorinio filmo, kuris atitiktų šiuolaikinio žiūrovo estetinius lūkesčius taip, kaip savo laiku „Herkus Mantas“ ar „Skrydis per Atlantą“, stimuliuotų tautinius jausmus. Tikėkimės, kad Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ (2010) ir šiuo metu kuriami istorinę temą gvildenantys Donato Ulvydo „Pradžia. Tadas Blinda“, Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ ir Šarūno Barto „Dovydo akmuo“ padės užpildyti istorinio žanro spragas.

Įvairove ir jaunų talentų gausa maloniai nustebino latvių, ypač jaunosios kartos dokumentika. Tai pastebi ir užsienio kino tyrinėtojai. Andrew Hortonas ir Michaelas Brashinsky teigia, jog Latvijos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, dokumentinis kinas atspindi tautos temperamentą ir tapatybę, nes šių šalių žmonės yra santūrūs, racionalūs ir tvirti, kitaip nei, pavyzdžiui, gruzinai ir slavai. Baltų emocijos užslaptintos, o tai iš dalies lemia, kad šių šalių kinematografininkams nelabai sekasi vaidybinis kinas. Bet to negalima pasakyti apie dokumentiką (A. Horton, M. Brashinsky, The Zero Hour: Glasnost and Soviet Cinema in Transition, Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1992). Turbūt su šia nuomone galima sutikti, nes Baltijos šalių kino stiprybė yra dokumentinis arba dokumentiniam artimos stilistikos vaidybinis kinas (L. Pakalniņa „Batai“, Š. Barto „Trys dienos“). Tai patvirtina tarptautinių kino festivalių rengėjai ir kino tyrinėtojai.

Latvijoje nemažai vidurinės kartos kino kūrėjų, dirbančių kūrybinės dokumentikos srityje. Jų darbuose pastebimas dėmesys aktualiems socialiniams ir politiniams diskursams Latvijoje ir pasaulyje. Kitaip nei Lietuvoje kuriantys 40-mečiai ir 50-mečiai kinematografininkai, Latvijoje tokio amžiaus vyrai ir moterys gana tolygiai aktyvūs. Tai nebūdinga ne tik regionui, bet ir Europai. Naujausi filmai gana įvairių temų ir stiliaus, kūrybinių strategijų. Una Celma gana subtiliai atskleidžia Afganistano moterų kalėjimo kalinių ir jų prižiūrėtojų kasdienybę filme „Moterys ir sargai“ („Sievietes un sargi“, 2009), stebėdama jų kasdienos darbus, jaudinančių susitikimų su vaikais valandėles ir klausydamasi „nusikaltimų“ istorijų, kurios Vakarų pasaulio atstovams turėtų skambėti tarsi absurdo dramos. Kamera nepalieka kalėjimo teritorijos, klaidžioja po kiemą, celes, akylai stebėdama veiksmo vietą ir veikėjas. Tai sustiprina gyvenimo panoptikume įspūdį, geriau už ekspertų komentarus atskleidžiantį kritišką Afganistano moterų situaciją, kurios pakeisti jos pačios negali. Aijos Bley filme „Mansuro karo šokis“ („Mansurs, tulkojumā uzvarētājs“, 2009) pasakoja nuostabią istoriją apie tai, kaip sudėtinga ugdyti nuolatinio karinio konflikto zonoje augančio berniuko gebėjimus, kurie nebūdingi kariui. Mansuras ir jo mama įrodo vietos bendruomenei, kad šokis gali būti perspektyvus vyriškas užsiėmimas. Ivaras Zviedris filme „Potvynis“ („Bēgums“, 2009) seka grupelės latvių peripetijas Airijoje, kur jie išvyko su pirmąja gausia 2007-ųjų emigrantų banga. Ekonominių emigrantų (matome įvairaus amžiaus ir tautybių žmones) gyvenimo ritmas priklauso nuo įlankos vandens atoslūgių, po kurių jie renka moliuskus vietiniams restoranėliams. Nufilmuotas cinéma vérité stiliumi, filmas leidžia pajusti tikro gyvenimo akimirkas (kraustymosi iš vieno būsto į kitą, naktinio darbo subtilumus, atlygio dalybas, pokalbių su artimaisiais Latvijoje detales ir pan.), kurios leidžia suvokti „išvykėlių“ situacijos dviprasmybes. Poetinio kino atstovo Dainio Kļavos filme „Laikas“ („Gana laiks“, 2008) stebime kasdienę Laplandijos elnių augintojų būties tėkmę, kurios palaimingą ramybę perteikia ilgi kraštovaizdžio planai, ramus vaizdų ritmas ir kasdienių darbų ritualizavimas. Kitą stilių režisierius pasirinko filme „Gramatika, merginos ir džiazas“ („Un džess“, 2009), kuriame prisimena savo klasės draugus (pasitelkdamas 8 mm kino kamera prieš 30 metų užfiksuotus kvailiojimus mokykloje, išvykose) ir sužino jų gyvenimo istorijas, klausinėdamas apie tai, ko siekia, tikisi ir kaip jaučiasi dabartiniai keturiasdešimtmečiai Latvijoje.

Jaunuosius dokumentinio kino kūrėjus domina asmeniškos, intymios Latvijos gyventojų (neretai provincijos) istorijos, perteiktos nuoširdžiai, be egzotiškumo prieskonių. Ilze Burkovska-Jacobsen, šiuo metu dirbanti ir gyvenanti Norvegijoje, atskleidžia sovietinės Latvijos virsmą nepriklausoma respublika, pasitelkdama savo mamos gyvenimo istoriją filme „Mano mamos ūkis“ („Bekons, sviests un mana Mamma“, 2008). Roberto Rubīno filme „Kaip sekasi, Rudolfai Mingai?“ („Kā klājas, Rūdolf Ming?“, 2010) matome trylikametį provincijos genijų (o gal tiesiog keistuolį?), laisvalaikiu ne tik žiūrintį, bet ir kuriantį mėgėjiškus siaubo filmus ir juos išdidžiai rodantį kaimelio bendruomenei parapijos bažnyčioje. Dzintaras Dreibergas gilinasi į patriotiškumo ir vyriškumo temą, suvokiamą skirtingų kartų ir vertybių atstovų. Filme „Kaip tampama vyru“ („Padoties aizliegts“, 2009) stebime bokso ir imtynių trenerio Aivaro Ritenieko pasiaukojantį darbą ir didžiules dvasines pastangas (gal primetamą despotišką valią?) nuo pat mažumės savo sūnus ugdant tikrais vyrais ir čempionais. Linda Olte subtiliai, tapybiškais vaizdais perteikia magišką naujos gyvybės atsiradimo akimirką filme „Įkvėpti“ („ieElpot“, 2009).

Vienas garsiausių jaunosios latvių kartos dokumentinio kino kūrėjų, besidomintis intymiomis, jautriomis paprastų žmonių istorijomis ir gebantis etiškai pertekti kontroversiškiausias iš jų, yra Andris Gauja. Nors jis sukūrė tik tris dokumentinius filmus – „3000 km iki pažadėtosios žemės“ („3000 km līdz Apsolītajai Zemei“, 2006), „Viktoras“ („Viktors“, 2009) ir „Šeimos instinktas“ („Family Instinct“, 2010), jo kūryba labai domina dokumentinio kino žinovus. „Šeimos instinkto“ tarptautinė premjera įvyko Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje. Kaip ir „Viktore“, šiame filme režisierius priartėja prie sociumo dugne gyvenančių tautiečių ir sugeba jiems įkvėpti pasitikėjimo, noro atsiskleisti prieš kamerą. Jis nemanipuliuoja personažais, nenusižengia dokumentinio kino kūrėjo etikai, įtaigiai, nemoralizuodamas kalba apie socialines problemas ir neprimeta savo požiūrio žiūrovui. Režisierius sugeba pajusti akimirką, kai pasakojimas turi nutrūkti. Filme „Viktoras“ stebime herojaus – narkomano, alkoholiko, mirtino ligonio – santykius su žmona, dukra, motina, skyrybų momentą, susitaikymą su status quo bei „išėjimo“ akimirkas, kurios atskleidžia sudėtingą šio žmogaus portretą ir neleidžia jo vertinti vienpusiškai.

„Šeimos instinkte“ rodomas beviltiškas 28-erių metų Zandos gyvenimas degraduojančiame Latvijos kaime. Moteris užaugo vaikų globos namuose, augina du vaikus, sugyventus su savo broliu, ir kantriai laukia jo grįžtant iš kalėjimo. Režisierius atskleidžia Zandos tragiško gyvenimo peripetijas nuo vaikų tėvo išvykimo iki jo sugrįžimo. Per tą laiką Zanda turi apsispręsti, ar liks su smurtaujančiu vyru (o tai gresia teisių į vaikus praradimu), ar bandys bėgti iš kaimo ir kurtis kitur. Filmas atskleidžia Zandos, kaip ir daugelio kitų niekam nereikalingų jaunų žmonių (užaugusių globos namuose arba asocialiose šeimose), pastangas pakeisti likimą. Ar filmo herojei pavyko ištrūkti iš ją naikinančios aplinkos ir pabėgti nuo brolio ir vaikų tėvo žiaurumo, žiūrovai nesužinos. Zanda išvyko, ir norisi tikėti jos sėkme. Čia ir aš norėčiau baigti glaustą šiuolaikinio Latvijos kino apžvalgą. Tikiuosi, ji paskatins labiau domėtis artimiausių kaimynu kinu.