Greitai šventės

Lenkų ar rusų literatūra ir žiniasklaida užpildo tas tuštumas, puikiai for­muluoja svarstytinus klausimus. Milžiniška įvairios eseistikos ar memuaristikos banga, kuria taip didžiuojasi lietuviai, to padary­ti vis dėlto negali. Kad supras­tum pokarį, neužtenka sakmių apie partizanų didvyriškumą ir užkeikimų apie tautos genoci­dą. Suprasti, kas pusę amžiaus vyko sovietų Lietuvoje, nepadės nei nostalgiški nomenklatūriniai prisiminimai, nei pagal vaka­rietiškus suvokimo standartus adaptuoti pasvarstymai apie to­talitarizmo visuomenę. Visiškai nekalbama apie žydų tragediją ir apie tai, kad žydus žudė ne vokie­čiai, o lietuviai, po žudynių dalijęsi aukų namus, baldus ir drabužius. Neanalizuojama ant totalitarizmo griuvėsių išaugusi nauja kultūra ar paskutiniais dešimtmečiais besiformuojanti nauja kalba, beje, tiksliai atspindinti šiuolaikinių dvidešimtmečių mentalitetą. Nie­kam neįdomi menininko situacija provincialioje šalyje, kosminiais tempais priėmusioje vartotojų visuomenės idealus. Toks įspū­dis, kad lietuvių kūrėjams tai neįdomu.

Regis, niekas nebando formu­luoti ir pagrindinio klausimo: ko­dėl, praėjus dvidešimčiai metų po dainuojančios revoliucijos, atsidū­rėme duobėje? Su beviltiškais po­litikais ir emigruojančiu jaunimu. Su degradavusios visuomenės da­lies poreikius visiškai tenkinančia televizija. Juk neatsitiktinai įvai­riuose šou taip aktyviai dalyvauja, dainuoja ir šoka politikai, o šalies Prezidentė giria komercinį mar­gutį - filmą „Tadas Blinda". Nie­kas neklausia, kodėl likome be kokybiškų dienraščių. Be filmų, kurių autoriams būtų svarbu kal­bėti apie visuomenę padalijusias kriminalines bylas. Tai, ką norė­čiau matyti lietuvių kine ar apie ką skaityti lietuvių romanuose, dažniausiai randu lenkų ir rusų, vengrų, ukrainiečių ir čekų autorių kūriniuose.

Todėl esu įsitikinusi, kad tradi­cinių kaimynų filmus pas mus bū­tina rodyti. Kinas suteikia įvairios informacijos, jis svarsto dabarties problemas, gali tapti atsakymu į sunkius klausimus. Netikiu, kad nuėjome taip toli, kad kažko pa­simokytume ar sužinotume kad ir iš infantilių islandų vyrukų, žyminčių savo šalies kelius. Šie­met „Scanoramą" atidaręs islandų „Bet kuriuo keliu" - tvarkingas ir savaip net žavus filmas, tik jis ne apie mus.

Manau, didelė dalis mąstančių žiūrovų kine nori matyti save ir savo problemas. Dvidešimt metų trunkanti visuomenės transfor­macija jau paliko ne vieną randą, „sovoko" mentalitetas išlenda ne tik per kiekvienus rinkimus. Pa­galiau naujoji ir rusų, ir lietuvių kino kartos užaugo ant panašių kino griuvėsių. Nors jų patirtis jau nebe bendra, bet ir jie susiduria su panašiomis problemomis. Ir gyvenime, ir kine. Apsimesti, kad mes - europiečiai, ir iš aukšto žvelgti į tai, kas vyksta rusų kine -provincialumo požymis. Nes ten vyksta įdomūs dalykai ir nauja karta eksperimentuoja taip pat, kaip ir anksčiau.

Taip sutapo, kad per kelias pas­kutines lapkričio dienas internete aptikau informacijos apie Berlyne, Varšuvoje, Prancūzijoje vykstan­čias rusų kino savaites. Larisa Maliukova iš „Novaja gazeta", ra­šydama apie XX rusų kino festivalį Prancūzijoje, pabrėžia, kad prieš dvidešimt metų apie rusų kiną Kalvadoso departamente nebuvo žinoma nieko ir nenorėta žinoti, o dabar minios pradeda rinktis 40 minučių prieš seansą. Kritikė mano, kad prancūzai pamėgo rusų kiną ne tik todėl, kad jis emocio­nalus ir neprigrūstas specialiųjų efektų, bet ir todėl, kad žiūrovai prie to kino buvo pripratinti.

Esu iš tos kartos, kuri užaugo su rusų kinu. Žinoma, kino teatruose buvo rodomas ir čekų ar vengrų kinas, ir pavieniai Michelangelo Antonioni, Federico Fellini, Ingma­ro Bergmano filmai, Andrzejus Wajda ir lenkų komedijos, daug prancūziškų ir visai mažai ameri­kietiškų, bet daugiausia repertua­re, suprantama, buvo sovietų kino. Jis tarsi skilo į dvi dalis - „privalo­mą" propagandinį ir emocionaliai bei intelektualiai paveikų tų, kurie dabar vadinami „šestedesiatnikais". Marleno Chucijevo, Elemo Klimovo, Grigorijaus Čiuchrajaus, Larisos Šepitko, Georgijaus Danelijos, Andrejaus Tarkovskio, Andre­jaus Smirnovo filmai pasižymėjo didžiule estetine energija ir nau­jumu. Po to dar ilgai atrodė, kad tradiciškiems prancūzų ar italų kino pasakojimams kažko stinga.

Lietuvių kino žiūrovai ir tada aistringai nesidomėjo rusų kinu. Didžioji dalis inteligentų suvokė jį gana siaurai, nes, manau, iš kino labiau laukė ne formos eksperi­mentų ir diskurso apie dabartį, o visai kitų temų ir vertybių. Todėl paskutiniais dešimtmečiais visiš­kai nutrūkusių ryšių su rusų kinu ne vienas ir nepajuto, o jaunoji karta gerai žino tik du vardus: An­drejų Tarkovskį ir Leonidą Gaidajų. Pastarojo komedijos neišnyksta iš televizorių ekranų. Multipleksuose dabar karaliauja pačios prasčiau­sios neįmantraus siužeto ir vulga­raus humoro komedijos, bet užtat jose vaidina tuntai iš siaubingų rusų televizijos šou pažįstamų vei­dų. Jų pavadinimai - „Džiunglės", „Eglutės", „Meilė seilė", kt. - ir ne­svarbūs, kinas masėms iš esmės nesikeičia nuo Stalino ar Hitlerio laikų.

Gūdžiais kino teatrų uždary­mo laikais misijos supažindinti su nauju rusų kinu ėmėsi aktorė Tatjana Liutajeva. Jai išvykus iš Vilniaus, estafetę perėmė „Skalvija". Ten rengtos rusų kino die­nos leido susidaryti įspūdį, kas vyksta naujame rusų kine. Atrodė, kad rusų kinas ima patraukti nau­ją, ambicingam kinui neabejingą auditoriją. Bet pernai situacija vėl pasikeitė. „Europos kinas" ir „Kino pavasaris" pasiskelbė rengsiantys Rusijos kino savaitę, parodė atsi­tiktinę, tarsi paskubomis surinktą programą, pasikvietė rusų valdi­ninkų ir kūrėjų būrelį, ir tuo viskas baigėsi.

„Skalvija" anksčiau rusų kinui rezervuotą laiką skyrė vertingoms retrospektyvoms. Pernai - Jimo Jarmuscho, šiemet - Michelange­lo Antonioni. Tai, žinoma, puiku. Bet ir naujo rusų kino, manau, pasiilgau ne aš viena. Ir piratavi­mas - ne išeitis, juolab kad dau­guma potencialių to kino žiūrovų nebemoka rusų kalbos.

Kai skaitau, kad prancūzai ar lenkai gali pamatyti kino teatre naujus Aleksandro Sokurovo ar Ivano Vyripajevo filmus, nuo­širdžiai pavydžiu. Kaip ir Boriso Chlebnikovo kolektyvinio rusų elito portreto - komedijos „Kol naktis mūsų neišskirs" apie bran­giausiame Maskvos restorane su­sirinkusias įžymybes, svarstančias skurdo ir turto problemas. Ir An­drejaus Proškino „Ordos" - ne tik pastatyminiu požiūriu sudėtin­go istorinio filmo, bet filosofinio scenaristo Jurijaus Arabovo pa­mąstymo apie Rusijos istoriją. Ir Sergejaus Lobano tragikomedijos „Šapito-šou", kuri dar ir unikalus eksperimentas, subūręs daugybę internete atrastų liaudies meni­ninkų. Pradėjusi vardyti prisimi­niau rusišką talalinę, kurią mėgo kartoti mano senelis: „Greitai šventės - sekmadienis, mums iškeps bandelių, ir parodys, ir ap­teps, tik paragauti neleis" („Skoro prazdnik - voskresenje, nam lepiošek ispekut, i pokažut, i pomažut, a pokušat ne dadut").