Verkti neapsimoka

Režisierius ir scenarijaus autorius Quentin Tarantino | Operatorius Robert Richardson
Vaidina Jamie Foxx, Christoph Waltz, Leonardo DiCaprio, Kerry Washington, Franco Nero, Samuel L. Jackson, Walton Goggins, Dennis Christopher, James Remar, Davis Steen, Dana Michelle Gourier, Quentin Tarantino
2012, JAV, 165 min. Platintojas Lietuvoje Acme Film

Dauguma žmonių, matydami arba patirdami kokią neteisybę, paprastai nieko nedaro, paprasčiausiai bando su tuo susitaikyti ir pamiršti, o drąsiausi, pasitraukę per saugų atstumą („n“ kilometrų ar metų), – ją pasmerkti. Taip jau įprasta, kad keršija ir atvirai pyktį lieja tik vaikai, necivilizuoti žmonės ir Quentinas Tarantino.

Todėl jis vienintelis padarė tai, ką labai norėtų padaryti kiekvienas bent kruopelę jausmų ir istorijos žinių turintis žmogus: sušaudė Hitlerį („Negarbingi šunsnukiai“). Tikėtina, panašiai kaip Tarantino jaučiasi devintokas, istorijos puslapiuose susipažinęs su Holokausto detalėmis ar pradėjęs gilintis į Lenino, Stalino ar kitų sovietų sekretorių veiklą.

Pagautas akimirkos niršulio, Tarantino sėdo į savo laiko mašiną ir nukeliavo į XIX amžiaus JAV. Ten „Ištrūkęs Džango“ išradingai atkeršijo plantacijų savininkams, vergų pirkliams ir visai vergovinei sistemai.

Priešingai nei elgiasi istorija, mokslininkai, rašytojai ar Europos kino kūrėjai, Tarantino nesiekė demaskuoti vergovės apologetų ar vesti paralelių su šiandiena, o tiesiog spjovė sistemai į jos riebų ir šlykštų snukį. Išties, kam ta klampi istorinė tiesa, kai vergovės klausime nėra diskusinių aspektų, tai smerktina iš esmės, be jokių svarstymų apie kitą medalio pusę.

„Ištrūkęs Džango“ pasakoja gana paprastą istoriją. Christopho Waltzo vaidinamas personažas, premijų medžiotojas daktaras Šulcas susiranda vergą Džango, kad šis jam padėtų atpažinti tris ieškomus nusikaltėlius. Operacijos metu vyrai susidraugauja ir baltasis juodajam pasiūlo padirbėti, o atėjus pavasariui iš vergovės išgelbėti jo žmoną. Su įvairiais nukrypimais ir išimtimis, galų gale šis planas įvykdomas. Vergas nugali blogus baltuosius.

Pats režisierius tvirtina, kad šis filmas „žadina diskusiją apie vergovę“. Pasak jo, tai tema, kuria Amerikoje niekas nedrįsta kalbėti, ir jis, kaip kūrėjas, sugrąžino vergovės klausimą į diskursą.

Tai drąsus pareiškimas, žinant, kad filmas nėra istorinė ar emocinė tų laikų rekonstrukcija ir jokio žiūrovo išties sujaudinti negali. „Ištrūkęs Džango“ – filmas, kurio pagrindinis veikėjas vergas, keliose scenose rodomi medvilnės laukuose dirbantys ar grandinėmis surakinti juodaodžiai ir daug kartų sakomas žodis „nigeris“. Tai iš esmės ir visas šio filmo ryšys su vergove.

Ar tai gali sugluminti ir priversti susimąstyti apie vergovinę sistemą sotų amerikietį? Žiūrėdamas filmą jis tiesiog mėgaujasi, kad juodasis davė į kailį baltajam. „Taip jiems ir reikia“, – sušunka jis finalinėje scenoje ir jaučiasi patenkintas. Atėjo istorinė teismo diena.

Todėl, viena vertus, galima sakyti, kad režisierius nepasinaudojo proga pasakyti ko nors rimtesnio, kita vertus, nujaučiame, kad jei jis būtų pasakęs ką nors rimtesnio, jo niekas nebūtų klausęsis. Be to, galbūt iš tiesų jau gana aptakiai kalbėti apie praeitį ir kartkartėmis, tik iš noro suvesti su ja sąskaitas, pasakyti ką nors netikėto, drąsaus ir ne visai tiesą?

Tokį požiūrį į istoriją (nesvarbu, valstybių ar kino) Tarantino demonstruoja visuose savo filmuose. Praeities įvykiai jam nėra kadaise buvusių įvykių metraštis, į kurį reikia gilintis bei ieškoti tiesos. Tai molis, iš kurio jis lipdo savo originalius pasakojimus.

„Negarbinguose šunsnukiuose“ jis parodė Hitlerį – besispjaudantį isteriką. Tokio, deja, jo niekas anksčiau nerodė. Tarantino, priešingai nei būdinga amerikiečiams, savo priešo nedemonizavo, o nuleido ant žemės, aprengė per didele uniforma ir išstatė darželio draugams badyti pirštais. Panašiai režisierius juokiasi ir iš kukluksklano „Ištrūkusiame Džango“ (atpasakota scena prarastų visą žavesį). Lietuvoje tokiu stiliumi savo mintis ir nuomonę stengiasi reikšti Algis Ramanauskas, tačiau talento stoka jį verčia apsiriboti žodžiu „šūdas“.

Tarantino sugeba susitvardyti. Savo tikslo jis siekia metodiškai ir tik kartais, kai duoda aštresnius interviu, susinervina ir iš jo pratrykšta tai, kas filmuose užkoduota personažais, muzika, įvaizdžiais ir interpretacijomis. Todėl šio režisieriaus kerštas, nors ir vaikiškas, toks neatrodo. Jis vadovaujasi taisykle, kurią pats populiarino filme „Nužudyti Bilą“, – kerštas skaniausias, kai patiekiamas šaltas.

Priešingai nei Stevenas Spielbergas, Tarantino nesiekia pravirkdyti žiūrovų. Po „Šindlerio sąrašo“ žmonės braukė ašaras ir linguodami galvas kartojo: „Kaip buvo baisu, tačiau vis tiek atsirado drąsus ir geras žmogus – Šindleris.“ Lygiai tą patį, kone žodis žodin, tikriausiai kartos ir po filmo apie Lincolną.

Spielbergo filmuose neigiamas personažas yra demonas, o teigiamas – šventasis. Tarantino situaciją, nepaisant nerealistinio naratyvo, vertina gerokai blaiviau. Vergvaldys ar nacis nėra demonas, jis tiesiog savotiškų pomėgių, požiūrio ir įgeidžių žmogus. Todėl Spielbergo Holokausto ar vergovės traktuotės jokiu būdu negalima pavadinti teisingesne, labiau atitinkančia tikrovę už Tarantino.

Svarbu ir tai, kad Tarantino neapsimetinėja, jog bando atkurti istorinius įvykius. Visiems aišku, kad tai tik žaidimas. Spielbergas pretenduoja į knyginę tiesą, save laikydamas praeities įvykių vertėju į šiuolaikinei sąmonei suvokiamą dramaturginę kalbą.

Skambant „jaudinantiems“ Johno Williamso orkestro garsams, žiūrovas galų gale turėtų patikėti, jog žmogus vis dėlto yra geras. Tarantino, grodamas Jameso Browno „Kerštą“ („Payback“), eina skersti savo priešų. Velniop politinį korektiškumą ir ditirambus žmogaus gerumui. Verkti neapsimoka, reikia veikti.