Alfa bangų montuotojas

Aurora

„Aurora“
„Aurora“

Kristinos Buožytės kinas – labai savotiška planeta lietuvių kinematografo galaktikoje. Po antrojo režisierės filmo dar labiau išryškėjo jos landšafto kontūrai. Tai intelekto pasaulis, valdomas racionalaus prado, – tiesą pasakius, retas dalykas mūsų padangėje.

Režisierė Kristina Buožytė | Vizualinės stilistikos režisierius Bruno Samper | Scenarijaus autoriai Kristina Buožytė, Bruno Samper Operatorius Feliksas Abrukauskas | Dailininkas Audrius Dumikas | Montažo režisierė Suzanne Fenn | Kompozitorius Peter Von Poehl | Garso režisieriai Léo Pouget, Mathieu Ratelot, Karen Blum | Prodiuserė Ieva Norvilienė | Koprodiuseriai Pascal Judelewicz, Ludi Boeken, Chica Benadava
Vaidina Jurga Jutaitė, Marius Jampolskis, Martina Jablonskytė, Rudolfas Jansonas, Vytautas Kaniušonis, Darius Meškauskas, Šarūnas Bartas, Brice Fourniere, Philip Lenkowski, Frederic Andrau, Maciej Marczewski, Nicolas Simon, Arnoldas Eisimantas, Gabija Ryškuvienė, Rasmantė Buržaitė
2012, Lietuva, Prancūzija, Belgija, 120 min. Studija Tremora


Kristinos Buožytės kinas – labai savotiška planeta lietuvių kinematografo galaktikoje. Po antrojo režisierės filmo dar labiau išryškėjo jos landšafto kontūrai. Tai intelekto pasaulis, valdomas racionalaus prado, – tiesą pasakius, retas dalykas mūsų padangėje. Ši planeta nėra jauki; ji kelia įtarimą, nepasitikėjimą net ir jos gyventojams. Kita vertus, šie gyventojai linkę savaip reguliuoti pasaulio dėsnius ir visus šokdinti pagal savo dūdelę. Buožytės personažai – atšiaurūs, net nuožmūs, manantys, kad jausmai turi paklusti logikai ar gali priklausyti nuo psichinių gebėjimų. Veikėjų pasirinkimas šiame kine itin tikslus. Pirmo filmo herojė – bejausmė logopedė; antrajame veikia visas neurologų kolektyvas, dėl mokslinio rezultato nepaisantis eksperimento dalyviams gresiančių padarinių. Gydytojai, mokslininkai – žmonės, neretai įpratę į save ir kitus žiūrėti ciniškai, iš šalies. Buožytės personažai priklauso tai savotiškai žmonių padermei, kuriai reikia specialių stiprių dirgiklių, kad būtų sužadinti jausmai. Juos savo ruožtu gali atvaizduoti nufilmuota vaizdo medžiaga ar kompiuterinės diagramos. O diagramas jau galima išanalizuoti, taigi – pažvelgti į savo išgyvenimus iš šalies. Iš to matyti, kad Buožytės kine jausmus sukelti ir suvokti padeda technologinės priemonės: vaizdo kameros, kompiuteriai, visokie jutikliai ir davikliai.

Puikiame debiutiniame filme „Kolekcionierė“ herojės nutolimas nuo pasaulio – tai kaina, mokama už suvokimą. Čia, kaip pamename, logopedei Gailei po tėvo mirties pasaulis tampa galutinai atgrasus. Aplinkiniai – savimyla viršininkas, pamaiva sesuo ir visi kiti – ją erzina, atrodo apgailėtini dėl įsivaizduojamo pranašumo. Savo atskirtumą Gailė įsisąmonina tik pamačiusi save iš šalies, t. y. nufilmuotą. Tada atitolimą ji paverčia žaidimu, provokacija, žiauriu vaidinimu, „slapta kamera“. Ir tai padeda – žiūrėdama savo „kūrybą“ Gailė vėl nuoširdžiai juokiasi, graudinasi. Taip ji perkeičia savo ir kitų blogį ir bent kiek įveikia atitolimą.

„Jūs labai gerai montuojate“, – sakė Gailė bevardžiam bendrininkui, montavusiam jos nufilmuotus vaizdus. Pusiau rimtai galima sakyti, kad montuotoją režisierė išsiuntė į antrąjį savo filmą, padarė pagrindiniu jo veikėju (o ir vaidmuo atiteko tam pačiam aktoriui). „Auroros“ protagonistas – neurologijos laboratorijos darbuotojas Lukas, kaip ir „Kolekcionierės“ montuotojas, yra inertiškas, paklusnus (nors, kaip ilgainiui aiškėja, užslopinęs gan valdingą būdą). Jis taip pat savanoriškai pasirenka pasyvų vaidmenį. Kitaip nei Gailė, Lukas nėra visai bejausmis, tačiau jo jausmai padriki, neišugdyti – tai justi iš negrabių santykių su gyvenimo drauge. Susvetimėjimas su pasauliu taip pat ne toks rafinuotas kaip Gailės. Kai matome Luką, it pašlemėką susmukusį prie kompiuterinių žaidimų ar pornografijos, jis atrodo paprasčiausiai nuo visko atbukęs. Lukas paklusniai sutinka tapti bandomuoju triušiu – būti prijungtas prie komos ištiktos moters Auroros smegenų, gaudyti jų skleidžiamas bangas ir taip keliauti po kito žmogaus vidinį peizažą, „montuoti“ pasakojimą apie tai, ką ten regėjo.

Abu filmai turi struktūrinių panašumų. Gailė vis azartiškiau „režisuoja“ gyvenimo scenas, tampa vis negailestingesnė savo „personažams“, o prie svetimos sąmonės prijungtas Lukas po kiekvieno seanso darosi vis godesnis. Kaip ir kūrybos malonumą pajutusiai Gailei, dalyvavimas moksliniame eksperimente tarytum pažadina snaudžiantį kūrėją, ir Lukas bando sukurti nei daug, nei mažai – moterį! Tokiu būdu jis mėgina įkvėpti jausmus ne tik jai, bet ir sau, vėl „prisijungti“ prie realaus pasaulio.

Eksperimento metu Lukas atsiduria ne kitoje sąmonėje, o tarpinėje plotmėje – anapus gyvenimo, bet dar ir ne mirties valdose. Į ją veda šamaniškas apsimarinimas – herojus kiekvieno seanso pradžioje aklinai uždaromas skysčio pripildytoje juodoje dėžėje-karste. Ir štai atsiveria amorfiško vandenų pasaulio peizažai, imama plėtoti vandens būtybių ir jūrų gėrybių mitologija. Herojaus čia sutikta mergina Aurora – žemesniųjų dievybių kategorijos atstovė, nimfa, undinė, įstrigusi tarp gyvenimo ir mirties, iš paskutiniųjų bandanti nusigauti į kurį nors iš šių krantų. Jos namas – lyg suplukdytas iš jūros nuskendusių laivų skeveldrų, o patiekalai ant stalo paruošti iš visokiausių gelmių pabaisų. Aurora akimirksniu suvilioja paprastą mirtingąjį Luką, bet pati priklauso nuo aukštesnio „lėmėjo“ – savo tikrojo vyro, traukiančio ją mirties pusėn. Beje, herojus filme dėl dievaitės porą kartų pabrėžtinai šiurkščiai paniekina žemiškąsias moteris!

Tačiau tarpinis pasaulis, būdamas toks priešingas struktūruotai laboratorijos erdvei, kaip veidrodis atspindi herojaus troškimus. Kitaip tariant, Lukas mato būtent tai, ko pats ir norėjo, ko ieškojo smurgsodamas prie kompiuterio, ką nesėkmingai mėgino gauti iš romiosios gyvenimo draugės. „Kūrybos procesas“ išlaisvina inertiško herojaus užgniaužtą chaotišką aistrą, tačiau štai paradoksas ir nesėkmė: jo sutiktoji dievaitė Aurora jausmingumą ir kalbos dovaną (išskyrus keletą žodžių) yra praradusi. Ji – viso labo gaivalas, vandenų augalas ar padaras; emocijos redukuotos iki juoko ir ašarų; veidas tai be galo laimingas, tai staiga persimaino, sužvėrėja. Mokslininkai spėja, kad toji už jausmus atsakinga smegenų zona užblokuota („galbūt dėl psichologinių problemų“), todėl Aurora ir negali grįžti į žmonių pasaulį.

Tačiau kur kas didesnė nesėkmė – ir jau nebe herojaus, o paties filmo, – ta, kad režisierė savajam „montuotojui“ tiesiog neduoda jokios montavimo medžiagos. Atrodo, Lukas visai nesuvokia, kur turėtų nukreipti savo kūrybinę energiją, kaip ir, svarbiausia, iš ko suformuoti savąjį kūrinį, t. y. aistros moteriai istoriją. Gal jam padėtų šamaniškoje kelionėje patiriami keisti nuotykiai, vaizduotės pavidalų gausybė, labirintiškas pasakojimas? Gaila, bet nieko panašaus filme nėra, galų gale lieka viso labo lėkštas romanas – tai kas, kad jis rutuliojasi tikrovės ir vaizduotės sandūroje.

„Auroros“ pasaulio vaizdiniai redukuoti iki nesyk kine regėtų bendrųjų vietų archyvo. Auroros namas palengva suyra; Luką kaip košmariškam sapne gramzdina purvas; metafizinio siaubo ištikti herojai sėdi tuščiame teatre... Filmas atrodo tvarkingas, nelaužantis „sapniškojo“ kino žanro kanono ir „dizaineriškas“ – paviršutiniškai dekoratyvus. Tekstas dizaineriams, beje, irgi niekad per daug nerūpi. Tad kai finale personažai galiausiai leidžiasi į platesnes kalbas, jos, deja, padvelkia beskonybe. Pretenzinga pasirodė ir be atvangos gaudžianti muzika – neva tokiu landumu ji būtinai paveiks žiūrovo sąmonės gilumas.

Iš „Auroros“ recepcijos kultūriniame gyvenime kaip niekad matyti, kad režisierės kūryba turi stiprų traukos lauką. Ji išjudina žmonių atmintį, pritraukia kitus filmus, tekstus. Recenzentai išvardijo tiesiog galybę filmų, kuriuos vienaip ar kitaip lygino su „Aurora“. Žinoma, kartais įtakos kyšo pernelyg tiesmukai (tas pasakytina ir apie debiutinę „Kolekcionierę“), tačiau kai ne vienas nūdienos lietuviškas filmas atrodo kybantis keistame vakuume, Buožytės akiratį imi laikyti jos pranašumu. Aš taip pat prisiminiau vieną kitą atvejį, kai kine įsibraunama į svetimą sąmonę (Spike’o Jonze’o „Būti Džonu Malkovičiumi“), atsiduriama anapusybėje (Renatos Litvinovos „Deivė: kaip aš pamilau“) ar imama gyventi paralelinį gyvenimą sapnuose (Jano Švankmajerio „Išgyvenimo teorija ir praktika“). Tokie filmai pakeri savotišku tiesmukumu, drąsa įlieti humoro ir beprotybės lašelį. Štai vienur į kitą sąmonę įsmunkama urvu, o iš jos išskriejama kažkur į griovį šalia greitkelio; kitur į tarpinį pasaulį patenkama pro senovinį apmūsojusį veidrodį ir išgėrus svaigiųjų gėrimų. Net didysis Pedro Almodóvaras (filme „Pasikalbėk su ja“) mąsto it koks kaimietis konkrečiai, naiviai ir sykiu romantiškai: jei jau nori grąžinti gyvybę kūnui, tai ir elgtis reikia su juo kaip su kūnu, o ne su grynąja sąmone (ir sugrįžimas į gyvenimą, beje, dažniausiai jo kine įvyksta).

Paradoksalu, bet visai gali būti, kad „Aurorai“ sutrukdė didžioji režisierės stiprybė – jos racionalus, intelektinis pradas. Kita vertus, mokslinė filmo plotmė, rodos, turėjusi tapti režisierės stichija, išėjo sukaustyta, pakylėtai rimta. Prisiminus skvarbų, ironiškai negailestingą „Kolekcionierės“ žvilgsnį į kasdienybę, tiesiog apmaudu, kad „Auroroje“ toks žvilgsnis perveria vos porą scenelių (pavyzdžiui, kai pagiringas patologas anatomas ir susikonfūziję medicinos studentai nagrinėja žmogaus smegenis). O juk visai galėjo būti kas nors panašaus į Raimondo Vabalo filmą „Rungtynės nuo 9 iki 9“, pasakojusį apie sutrūnijusiame kambarėlyje kiūtančius mokslo instituto darbuotojus. Tačiau esmė ta, kad „Auroroje“ nerealusis pasaulis sudvejintas – fantastinė ne tik Auroros karalija, bet ir Luko darbovietė. Kita vertus, mintis gal ir taikli: juk neretam darbas iš tiesų yra nieko bendra su visaverčiu gyvenimu neturinti terpė, kurioje diena iš dienos funkcionuoji kaip sapne.

Taigi išeitų, kad filmo herojaus „užduotimi“ turėtų tapti pabėgimas iš visos tos neapibrėžtos fantastikos ir pasitikėjimo realiuoju pasauliu atgavimas. Tačiau štai kur ironija – pasirodo, tikrasis limbas, į kurį herojus pasmerktas kaskart sugrįžti, yra menkas ruoželis tarp dviejų išmonės erdvių. Tai – filme retai sušmėžuojanti mūsų gyvenamoji tikrovė, itin blausi, apgyvendinta nuvargusių šešėlių, ne savo noru įstrigusių ydingame tuščiavidurės kasdienybės rate. Štai tada ir supranti, kad parsivesti dievaitės, tiesą pasakius, paprasčiausiai nebūtų kur, nes realiojo pasaulio kontūrai „Auroroje“ primena Bloko eilėraštį „Naktis, gatvė, žibintas, vaistinė“. Tik šiuo atveju sakytume – ligoninė, prekyvietė, kompiuteris.