Berlinalės vaivorykštės spalvos

Naujausio iš paskutiniųjų režisieriaus filmų tema (grubiai tariant) – nuo antidepresantų priklausantis pasaulis. Pasakojama apie jauną moterį Emilę (Rooney Mara), kurią kamuoja sunki depresija, o jai pabandžius nusižudyti (su mašina įvažiavus į požeminio garažo sieną prisisegus saugos diržu) jos priežiūros imasi psichiatras-psichoterapeutas Džonatanas Bankas (Jude Law).

Iš pradžių jis merginai skiria standartinių antidepresantų. Tačiau, patartas ankstesnės Emilės psichoterapeutės Viktorijos (Catherine Zeta-Jones) ir sugundytas farmacinės kompanijos siūlomų pinigų, išrašo Emilei naujų antidepresantų „Ablixa“. Tada ir prasideda Soderberghui būdingi netikėčiausi siužeto vingiai, pripildyti pavojaus nuojautos, manipuliacijų ir paslapčių. Kad ir kaip nesinorėtų atskleisti siužeto, aptariant filmą tai tiesiog neįmanoma. Filmas daug kur reklamuojamas kaip antifarmacinis, tačiau kuo giliau panyri į antidepresantų pilną istoriją, tuo aiškiau, jog vaistus, ypač tuos, kuriuos tau paskyrė gydytojas, vartoti būtinai reikia. Emilė buvo nepaklusni ir melavo, kad juos vartoja, todėl jos gyvenimas ir sugriuvo. Filme net tiesiai teigiama, jog šie serotonino kiekį smegenyse reguliuojantys vaistai paprasčiausiai „liepia smegenims liautis liūdėti“. Juk daug amerikiečių ir apskritai šiuolaikinė visuomenė tiki, kad chemija sutvarkys gyvenimą tuojau pat ir amžiams. Tai viena netiesioginės propagandos pusė, formuojanti visuomenės nuomonę apie vaistus.

Antroji – kur kas labiau klasikinė. Ir vėl blogosios filmo herojės turi neteisėtų lesbiškų santykių, už kuriuos bus nubaustos. Mat daktaras Bankas – ne pirmasis Emilės psichoterapeutas. Prieš jį moteris ketverius metus lankėsi pas daktarę Viktoriją. Tada jos ir užmezgė romaną, nes abi buvo paliktos vyrų (kaip netikėta!).

Jau nuo senų senovės legendinė ir vyrams siaubą kelianti „vagina dentata“ (vagina su dantimis) „Šalutiniame poveikyje“ įgyja formą – psichoterapeutę Viktoriją ir jos siūlomą, dar niekam nežinomą vaistą „Ablixa“. Šalutinis poveikis šiame filme yra iškritimo iš „normalios“ visuomenės parafrazė: nepaklausei gydytojo, negėrei jo išrašyto vaisto, susigundei moterimi – pati esi kalta. Kad gyvenimas sužlugo.

Kitas pagrindinės konkursinės programos filmas – Denis Coté „Vik ir Flo pamatė lokį“ („Vic+Flo ont vu un ours“) – daug originalesnis ir pelnytai apdovanotas festivalio steigėjo Alberto Bauerio prizu „Sidabriniu lokiu“. Teko matyti ankstesnį režisieriaus filmą „Bestiariumas“ („Bestiaire“), slapčia vyliausi, kad naujo filmo forma taip pat bus originali. Vik paleidžiama iš kalėjimo ir apsigyvena miške esančiame name, priklausančiame jos paralyžiuotam dėdei. Už kokį nusikaltimą moteris buvo nuteista, neatskleidžiama, kaip neatskleidžiami ir kitų personažų veiksmų motyvai. Ilgai netrukusi atvyksta Vik mylimoji Flo.

Susipažinusios už grotų, moterys bando kurti idilę vidury girios, atsiskyrusios nuo žmonių. Tačiau jų gyvenime pasirodo dar viena moteris Marina. Ji stačiokiškai flirtuoja su Vik, bet atsirado šiose vietovėse norėdama atkeršyti Flo. Trys moterys – lyg iš Johno Cromwello filmo „Įkalinta“ („Caged“) kalėjimo ištrūkusių vyriškų (dyke) lesbiečių parodija. Apskritai režisierius manipuliuoja žanrais, nuotaikomis ir realybe, tad filme esama ir magiškojo realizmo elementų.

Dar vienas filmas su lesbietiškais elementais, atsidūręs konkursinėje programoje, atrodo visiškas nesusipratimas. Guillaume’o Nicloux drama „Vienuolė“ („La Religieuse“) sukurta pagal Denis Diderot apysaką. Jos herojė – likimo nuskriausta Siuzana, ne savo noru išsiųsta į vienuolyną. Mergina nejaučia pašaukimo ir nenori būti vienuole. Originaliau kūrinį interpretavusi vieno Naujosios bangos kūrėjų Jacques’o Rivette’o ekranizacija 1966 m. buvo Prancūzijoje uždrausta. Nicloux filmą tegalima pavadinti apysakos atpasakojimu, persunktu egzaltuotų veidų ir patetikos, nors Siuzanos nuotykiai trečiame vienuolyne, kur ją persekioja abatė, papasakoti labai tiesmukai. Pasileidusią vyriausiąją motinėlę suvaidino Isabelle Huppert. Epizodai, kur Huppert bando suvedžioti nekaltą mergaitę, neįmanomai sukarikatūrinti. Štai tokios tos lesbietės – net būdamos vienuolės lipa ant visko, kas juda. Nicloux „Vienuolė“, rodos, sukurta dar seniau nei Diderot apysaka.

Į „Panoramos“ programą įtraukta korėjiečių režisieriaus Lee Song Hee-il drama „Baltoji naktis“ („Baek Ya“) – nevykęs bandymas kopijuoti Wong Karwai’aus filmą „Laimingi kartu“. Lėktuvų stiuardas Kangas po kelerių metų pertraukos grįžta į Seulą, kad atkeršytų žmonėms, kurie žiauriai primušė jį ir jo buvusį vaikiną. Taip pat jis susitinka su Tae Junu, su kuriuo susipažino pažinčių portale. Kangas nori neįpareigojančio sekso, tad pasiūlo naujam draugui pinigų, tačiau šis taip lengvai neparsiduoda. Jis nuolat siunta, keikia stiuardą, tranko durimis, bet per toli nuo jo neatsitraukia. Galiausiai net padeda atkeršyti piktadariams. Dialogų mažai, viską bandoma perteikti filmuojant jaunuolių veidus. Bėda ta, kad jie primena tabula rasa, tad nelabai suprasi, kas jų jaunas galveles kamuoja. Režisūra nuobodi, mizanscenos suforsuotos: viskas nufilmuota naktį, o personažai tai stovi vieniši po vieniša lempa, tai traukia liūdną dūmą. Visos tos aliuzijos į homoseksualaus individo atsiribojimą nuo priešiškos visuomenės perdėm tiesmukos.

Turbūt vienas šmaikščiausių Berlinalės homoseksualumo tema rodytų filmų buvo režisierės Stacie Passon juodojo humoro komedija „Smegenų sukrėtimas“ („Concussion“). Pasakojama apie į ketvirtą dešimtį įžengusią moterį Ebę, kartu su partnere auginančią vaikus. Tačiau jų seksualinis gyvenimas nykus, tiksliau, jo visai nebėra. Iš pradžių permiegojusi su prabangia prostitute, aptarnaujančia tik moteris, Ebė nusprendžia, kad ir ji norėtų pardavinėti savo kūną kitoms. Tačiau jos reikalavimai būsimoms užsakovėms keistoki – iš pradžių jos turi susitikti puodelio kavos ir susipažinti. Dažniausios Ebės klientės – jaunos turtingų tėvelių dukterys, norinčios permiegoti su patyrusia lesbiete.

Komiškų situacijų filme netrūksta, pavyzdžiui, kad ir nuo antsvorio kenčiančios studentės, kuri su Ebe nusprendžia permiegoti todėl, kad universitete pasirinko moterų studijų kursą. Istorija universali ir nesvarbu, kad pagrindiniai personažai – lesbietės. Režisierė bando atskleisti varginančias šeimyninio gyvenimo puses, patyrinėti, kas nutinka žmonėms, kurie susituokę persikelia gyventi į priemiestį, visiškai panyra į šeimą ir nebeturi asmeninio gyvenimo.

Taivano režisieriaus Arvino Cheno romantinė komedija „Ar dar mylėsi mane rytoj?“ („Will You Still Love Me Tomorrow?“) pradžiugino tuo, kad filme iš vedusio vyro problemų, kuris ir prieš santuoką mylėjo vaikinus ir jau būdamas vedęs įsimyli vyrą, nedaroma jokios tragedijos. Taip jau atsitiko, kad jis įvykdė paskutinį mirštančio tėvo norą ir sukūrė šeimą, tačiau prieš savą prigimtį sunku pakovoti, tad visai nekeista, kad po devynerių metų vėl įsimyli vyrą. Tokios situacijos, manau, gana dažnos. Juk nemažai homoseksualių žmonių bando gyventi „normalų“ gyvenimą santuokoje, nors kenčia ne tik jie, bet ir antrosios pusės. Filmas lengvas, netrūksta ir komiškų situacijų bei dialogų. Bet svarbiausia, režisierius nebando moralizuoti ar auklėti.

Originalumu išsiskyrė ir olandų režisierės Nanouk Leopold drama „Aplink taip ramu“ („Oben ist es Still“). Šis filmas – tik apie vyrus, moterys pasirodo neesminiuose epizoduose. Penkiasdešimtmetis vienišius ūkininkas Helmeris atokioje fermoje karšina tėvą. Rodos, nieko nevyksta, fiksuojama tik nyki vyro kasdienybė, tačiau kiekvienas kadras dvelkia liūdesiu. Helmeris tyliai grumiasi su mirties patale gulinčiu tėvu, vis užsipuolančiu sūnų. Pastarasis dažnai nutyli nuoskaudas ir nuolat žiūri pro langą arba į savo avis bei karves.

Ūkininko gyvenimą bando pakeisti staiga atsiradęs aštuoniolikmetis Henkas, kuriam, kaip ir Helmeriui, stinga žmogiško artumo. Tačiau vyrui per sunku peržengti savo uždarumą, jis ir vėl lieka vienas su merdėjančiu tėvu. Filmas minimalistiškas, o tramdomas veikėjų emocijas vos galima perskaityti jų veiduose. Bet tuo režisierė ir prikausto žiūrovą. Helmerio potraukis vyrams išlaisvėja tik mirus tėvui. Tada į kaimą grįžta pienininkas Johanas, anksčiau nuolat pirkęs pieną iš ūkininko ir nedrąsiai rodęs jam simpatiją. Paskutinis epizodas, kai du vyrai kukliai vienas kitam nusišypso, pasako daugiau nei bet koks ištartas žodis.

Pats gražiausias ir subtiliausias šios temos filmas – brazilų režisieriaus Bruno Barreto biografinė drama „Pasiekti mėnulį“ („Flores Raras“, „Reaching for the Moon“). Veiksmas nukelia į 1951-uosius, kai garsi amerikiečių poetė Elizabeth Bishop išsiruošia pas studijų draugę Mary, gyvenančią su brazile architekte Lota de Macedo Soares Rio de Žaneire. Bishop užmezga romaną su Lota ir vietoj poros savaičių užsibūna Brazilijoje penkiolika metų. Filmas apima kūrybingiausius rašytojos gyvenimo metus, manoma, kad būtent tada Bishop parašė geriausius savo kūrinius ir 1956 m. buvo apdovanota Pulitzerio premija. Didžiausia filmo iniciatorė buvo režisieriaus motina – prodiuserė Lucy Barreto.

Filmas remiasi Carmen L. de Oliveiros knyga „Retos ir paprastos gėlės“ („Flores raras e banalissimas“). Istorija apie dvi stiprias moteris, nepasidavusias primestiems tradiciniams santykiams, papasakota labai taupiai, subtiliai, vengiant dramatizmo net ir dramatiškiausiais jų gyvenimo epizodais. 1967 m. Lota nusižudė. Po to Elizabeth parašė geriausius eilėraščius apie praradimą. Vienas garsiausių – „One Art“. Rodos, jis sužavėjo ir režisierių, nes, jo žodžiais tariant, filmo atspirties tašku tapo šių moterų patirti praradimai, tad visa istorijos ritmika ir sustabdyta emocija telpa pirmoje eilėraščio eilutėje: „The art of loosing isn’t hard to master“ („Nesunku išmokti praradimo meno“).