Konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“

Kino pavasaris

„Myliu“, rež. Sławomir Fabicki, 2012
„Myliu“, rež. Sławomir Fabicki, 2012

 Šįmet „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ bus parodyta dvylika filmų iš Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Ukrainos, Gruzijos, Slovakijos ir Serbijos.

Programą bandyta sudaryti taip, kad būtų akivaizdi Rytų ir Vidurio Europos kinematografijų temų bei jų perteikimo formų įvairovė. Šįmet į konkursinę programą įtrauktas ir lietuviškas filmas. Tai Kristinos Buožytės ir Bruno Samperio „Aurora“. Jauna režisierė pasirinko mokslinės fantastikos žanrą žmonių santykiams perteikti. Tai – vienintelis šio žanro filmas konkursinėje programoje.

Iš kaimynės Lenkijos šįmet ir vėl atrinkti du visiškai skirtingų temų filmai. Naujoje Katarzynos Rosłaniec dramoje „Mamos liūdesys“ („Bejbi blues“) pasakojama apie septyniolikmetę motiną. Pasak režisierės, šis filmas – apie vienišus paauglius, kurie, norėdami būti mylimi ir ką nors mylėti, patys gimdo vaikus. Vienatvės temą analizavo ir ankstesnis režisierės filmas „Prekybos centro merginos“ („Galerianki“, 2009). Tačiau Rosłaniec nesuvienodina paauglių problemų. Filmo „Prekybos centro merginos“ herojės užsidirba prostitucija prie prekybos centrų, o „Mamos liūdesio“ pagrindinė veikėja Natalija savo mažąjį Anteką bando išlaikyti įsidarbindama stilingų drabužių parduotuvėje ar tampydama jį po fotosesijas. Pasak režisierės, tokių filmų temas diktuoja realybė, kurioje dabar gyvename. Besaikis vartojimas, taip pat paauglių noras pritapti ir atrodyti kaip reklamose vaizduojami žmonės verčia juos elgtis neapgalvotai. Noras kuo anksčiau subręsti ir įžengti į suaugusiųjų pasaulį taip pat yra vartotojiškumo pasekmė.

Sławomiro Fabickio psichologinė drama „Myliu“ („Miłość“) pasakoja apie sutuoktinių porą, kartu gyvenančią jau dešimt metų ir besilaukiančią kūdikio. Jų santuoka jau pasiekė tą fazę, kai jausmai nebe pirmo šviežumo. Viena krizinė situacija, dėl kurios abu sutuoktiniai nekalti, pastūmėja link santykių iširimo. Režisierius netapo šiuolaikinių lenkų trisdešimtmečių portreto, jam labiau rūpi įvairūs meilės atspalviai: pavydas, baimė, atleidimas, neapykanta, abejingumas. Poroms, ilgai gyvenančioms kartu, šių jausmų neįmanoma išvengti.

Balkanų šalių kinas ir toliau bando dorotis su praeities traumomis. Trys įtraukti į konkursinę programą filmai pasakoja apie Balkanų karo padarinius, kurie jaučiami ir dabar. Kaip pasakė vienas kanadiečių kritikas, apie tai turi būti kalbama, nes šis karas per greitai išsitrynė iš Vakarų sąmonės. Bet šios šalys kraujuoti nesiliovė. Vienas tokių filmų – Aidos Begić drama „Sarajevo vaikai“ („Djeca“). Prieš ketverius metus režisierės debiutinis pilno metražo filmas „Sniegas“ buvo įtrauktas į Kanų festivalio paralelinės kritikų savaitės programą ir apdovanotas Didžiuoju prizu. Naujasis filmas buvo rodomas Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir taip pat sulaukė dėmesio. „Sarajevo vaikai“ pasakoja apie seserį, kuri bando apsaugoti savo jaunėlį brolį nuo vaikų namų. Apie jų tėvus kalbama mažai, tik žinoma, kad jie žuvo per karą. Pasak režisierės, jai įdomu, kokioje visuomenėje ji gyvena dabar. Kaip ir dauguma bosnių, Begić nebetiki, kad visuomenė atsigaus. Jos manymu, svajonės užleido vietą prisiminimams, o tai verčia jaustis bejėgiškai ir trukdo galvoti apie ateitį.

Dar vieno iš Bosnijos ir Hercegovinos kilusio, tačiau nuo karo į Kanadą pabėgusio režisieriaus Igorio Drljacos filme „Krivina“ („Krivina“) pasakojama apie imigrantą Miro, kuris niekaip negali pritapti užsienyje, nesugeba prisirišti prie žmonių ir nuolat keičia gyvenamąją vietą. Filmo tema ir nuotaika labai artima Dubravkos Ugresić romanui „Skausmo ministerija“. Pasak režisieriaus, jis norėjo sukurti filmą apie praradimo jausmą, kamuojantį daugelį buvusių jugoslavų, ne savo noru išvykusių iš savo šalies.

Serbų režisieriaus Miroslavo Terzićiaus filmas „Išganymo gatvė“ („Ustanicka ulica“) patiks žanrinio kino mėgėjams. Jaunam tyrėjui paskiriama pirmoji užduotis – ištirti slapto smogikų būrio nusikaltimus. Tačiau vyras išsiaiškina daugiau, nei reikėjo. Nors filmas ir neparemtas tikrais faktais, jame esama netiesioginių sąsajų su Radovano Karadžićiaus nusikaltimais ir jo suėmimu.

Jaunos ukrainietės režisierės Darijos Onyščenko debiutinis filmas „Rytų nostalgija“ („Eastalgia“) palies Rytų ir Vidurio Europos regionui opią temą – emigraciją, susvetimėjimą ir vienatvę ne tik svetimoje, bet ir savoje šalyje, nes čia dažną kamuoja nepasitenkinimo jausmas ir svajojama laimę rasti kitur. Šią nesikeičiančią tiesą režisierė subtiliai perteikia pasitelkdama keturis pagrindinius personažus, susaistytus giminystės ryšiais, bet gyvenančius skirtingose šalyse.

Režisierės iš Gruzijos Rusudanos Chkonia dramoje su juodojo humoro elementais „Nenustok šypsotis“ („Gaigimet“) dėmesys nukrypsta į grožio konkursų užkulisius. Tikra istorija paremtame filme pasakojama apie dešimt moterų, nusprendusių bet kokia kaina laimėti grožio konkursą, didelę sumą pinigų bei erdvų butą. Absurdiškas jų elgesys siekiant išgarsėti ne vienam primins Lietuvos realybės šou ar „žmonių“ žurnalų antraštes bei tekstus. Tačiau stipriausia filme, kad režisierė viską stebi tarsi iš šalies ir vengia moralizavimo.

Pastarieji metai buvo itin produktyvūs režisierėms moterims. Tai patvirtina ir slovakų režisierės Miros Fornay filmas „Mano šuo Kileris“ („Moj pes Killer“), pelnęs šių metų Tarptautinio Roterdamo kino festivalio apdovanojimą „Tigrą“. Tema gana opi ir Lietuvai: neonacistinis jaunimas. Režisierė dirbo su šios subkultūros jaunuoliais, nors ir kategoriškai pasisako prieš jų idėjas. Tai filmas apie asmenį, kuris pasirenka neonacių subkultūrą todėl, kad jį kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas ir gėda dėl savo motinos. Vaikinas tiesiog nenori išsiskirti iš provincijos daugumos.

Į konkursinę programą atrinkti ir du rumuniški filmai. Tai Tudoro Giurgiu absurdo drama „Apie sraiges ir žmones“ („Despre oameni si melci“) bei Mariano Crisano „Rokeris“ („Rocker“). Giurgiu filmas „Apie sraiges ir žmones“ praėjusį rudenį apdovanotas Tarptautinio Varšuvos kino festivalio Specialiuoju žiuri prizu. Rumunai moka kurti ne tik rimtas realistiškas dramas, bet ir kandžiai pasijuokti iš komunizmo absurdiškumo ar laukiniu greičiu augančio kapitalizmo. Tokia ir šio filmo istorija, nukelianti į 1992-uosius, kai visa Rumunija laukė Michaelo Jacksono pasirodymo, o vienai automobilių kompanijai grėsė bankrotas. Anot režisieriaus, tai filmas „apie paprastą žmogų, kuris tampa didelių permainų liudininku – komunistinio režimo griūtis apverčia aukštyn kojomis jo įprastą kasdienybę“.

Mariano Crisano „Rokeris“ visai kitoks. Pirmasis režisieriaus filmas „Rytoj“ taip pat buvo rodomas „Kino pavasario“ konkursinėje programoje. Naujo filmo herojus – šiuolaikinėje Rumunijoje gyvenantis, bet vis dar savo jaunystės metuose užstrigęs rokeris Viktoras. Jis visiškai atitrūkęs nuo realybės, todėl padarys viską, kad pogrindinėje ir niekam nežinomoje roko grupėje grojantis jo sūnus nemestų muzikos. Tėvas, kuris bando nepaleisti sūnaus iš savo pasaulio, yra kaltas, jog vaikinas tapo nepagydomu narkomanu.

Žinomas bulgarų operatorius Emilis Christovas, filmavęs tokius filmus kaip „Žgutas“ bei „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ (abu rodyti „Kino pavasaryje“), šįkart pats nusprendė sėstis į režisieriaus kėdę. Jo debiutinio filmo „Chameleono spalvos“ („Tsvetat na Hameleona“) premjera įvyko Tarptautiniame Toronto kino festivalyje. Filmas sukurtas pagal garsaus bulgarų rašytojo Vladislavo Todorovo knygą. Ši drama tikrai patiks tiems, kurie mėgsta Viktoro Pelevino kūrybą ar filmus apie šnipus. Labiausiai režisierių domino žmogaus gebėjimas pasikeisti per trumpą laiką. Anot jo, net vienuolika dabartinės Bulgarijos arkivyskupų dar visai neseniai buvo užkietėję šnipai.