Priešas kitapus ekrano

Režisierė Kathryn Bigelow | Scenarijaus autoriai Kathryn Bigelow, Mark Boal | Operatorius Greig Fraser | Kompozitorius Alexandre Desplat
Vaidina Jessica Chastai, Jason Clarke, Reda Kateb, Kyle Chandler, Jennifer Ehle, Harold Perrineau, Jeremy Strong, Joseph Bradley
2012, JAV, 157 min. Platintojas Lietuvoje Acme Film

„Taikinys #1“ – antras bendras režisierės Kathryn Bigelow ir scenaristo Marko Boalo vaidybinis filmas. Pirmasis jų kūrinys buvo mažo biudžeto karinė drama „Išminuotojų būrys“, kuri 2010 m. „Oskarų“ ceremonijoje pelnė šešias statulėles, nurungė Jameso Camerono „Įsikūnijimą“, o Bigelow tapo pirmąja „Oskaru“ apdovanota režisiere moterimi kino istorijoje. Naujajame filme pasakojama Osamos Bin Ladeno susekimo ir likvidavimo istorija. Originalus filmo pavadinimas „Zero Dark Thirty“ reiškia pusvalandį po vidurnakčio – karinės operacijos laiką, kai beveik dešimtmetį trukusi misija buvo baigta.

„Taikinys #1“ pradedamas keliomis tuščio juodo ekrano minutėmis. Pasirodęs užrašas nurodo, kad tai – 2001 metų rugsėjo 11 diena. Fone skambantis garsų chaosas, informaciniai naujienų pranešimai apie teroristinį išpuolį susilieja su panikuojančių nukentėjusiųjų skambučiais: vieni bando pasakoti, kas vyksta, kiti spėja artimiesiems pasakyti, kad myli, ir atsisveikina. Ši scena tampa pagrindiniu filmo raktu – kelios aklinos tamsos akimirkos žymi prasidėjusį karą. Nuo šiol žaidimo taisyklė bus viena – galutinis tikslas pateisina bet kokias priemones.

Pergalei pasiekti skirtų „bet kokių priemonių“ ilgai laukti netenka. Po trumpo prologo persikeliama į CŽV kalėjimus, kur vyksta beveik trečdalį filmo laiko užimantys kalinių kankinimai, siekiant išgauti reikalingą informaciją apie teroristinių organizacijų veiklą. Panašu, kad patys „Taikinio #1“ kūrėjai pasirinko neutralią poziciją. Nutrūkus kankinimų grandinei (įjungtame televizoriuje sušmėžuoja naujai išrinktas JAV prezidentas Barackas Obama), filmo tonas lieka nepakitęs – niekas nesigaili savo veiksmų ir jais neabejoja. Filmo veikėjams tai tiesiog darbas, kurį reikia atlikti gerai. Kaliniai – informacijos, kurią reikia išgauti bet kokiais būdais, šaltinis. Kankinimus vykdantis Danas laikosi pozicijos: „Jei man meluosi, tau skaudės“ ir labiau nei kalinių gailisi savo augintinių beždžionėlių. Bet jis akivaizdžiai nejaučia jokio sadistinio pasitenkinimo. Priešingai – po kurio laiko pajutęs psichologinį nuovargį jis pasitraukia pareiškęs, kad „pastaruoju metu matė per daug nuogų vyrų ir bent kurį laiką norėtų daryti ką nors normalaus“.

Kaip ir ankstesniam Bigelow filmui „Išminuotojų būrys“, naujajam būdingas reportažiškas dokumentinio kino stilius. Paradokumentiškai nufilmuota paskutinė filmo dalis, kai kamera tampa viena iš įsilaužimo į „taikinio“ vilą dalyvių. „Taikinio #1“ kūrėjai akivaizdžiai pasitiki žiūrovais: filme neskamba politikų pavardės, nepateikiama jokia faktus aiškinanti informacija. Priešingai nei daugumoje Holivudo karinių filmų, nespekuliuojama kuriama įtampa – ji „Taikinyje #1“ juntama tik paskutinį pusvalandį. Apsieinama be akivaizdžių gero ir blogo dichotomijų, sentimentalumo ir deklaratyvių veiksmus pateisinančių patriotiškų monologų. Net finalinėse scenose, kai ginkluoti kariai įsiveržia į „Taikinio #1“ vilą, niekas nesivargina diplomatiškai aiškinti, kodėl ir už ką viskas vyksta.

Į neindividualizuotų filmo veikėjų erdves braunasi post(post?) modernus technologijų valdomas amžius. Priešai – ne tik suskaičiuoti, bet ir suskaitmeninti. Jie nuasmeninti, dehumanizuoti ir „pakabinti“ į nuotraukų piramidę ant sienos. Pirmasis nesusipratimas kurjerio paieškose – dėl netinkamai parinktos nuotraukos. Net ir nušauto OBL vaizdai pirmiausia pasiekia pro fotoaparato ekraną, o likvidavimo procesą visi stebi didžiuliuose monitoriuose.

Filmo kadrai reguliariai fiksuoja datas ir vietas, herojai nuolat žiūri televizijos žinias, vaidybinė medžiaga montuojama su teroristinių išpuolių reportažais. Atrodo, kad tikslas išsaugoti dokumentinę pasakojimo manierą lėmė ir pasirinktą filmo formą. Pasirodantys užrašai: „Saudo grupė“, „Susitikimas“, „Žmogiška klaida“ ir t. t. žymi svarbiausius paieškų lūžio taškus, dalija filmą į atskiras dalis ir suteikia kontekstą siužetui.

Dešimtmetį trukusią Osamos Bin Ladeno paiešką jungia pagrindinė filmo herojė – jauna CŽV agentė Maja. Ji ir tampa pagrindine filmo ašimi bei vienintele varomąja jėga. Paskutiniais metais išpopuliarėjusi Jessica Chastain sugebėjo nuobodų vienpusiškos ir vienintelės manijos apsėstos herojės portretą paversti įsimintinu. Viskas, ką apie Mają sužinoti leidžia filmo kūrėjai, yra tai, kad CVŽ ją užverbavo iškart po vidurinės mokyklos baigimo. Vienintelis filme matomas jos charakterio poslinkis – nuo nedrąsaus žvilgsnio kalinio kankinimo scenoje iki vienintelio garsiai išreikšto gyvenimo tikslo – surasti ir nužudyti Osamą Bin Ladeną. Ji nekalba apie asmeninį gyvenimą, nemiega su bendradarbiais ir neturi draugų. Galbūt todėl porcelianinės odos raudonplaukė Maja panašesnė ne į realią asmenybę, o į personifikuotą už jos nugaros stovinčios tautos vendetą. Tokia ji lieka iki pat finalinių filmo kadrų, kai vien tik jai skirtame lėktuve Majos (atgavusios žmogiškus jausmus ir, panašu, nelabai žinančios, kas dabar, viskam pasibaigus, jos laukia) veidu ima tekėti ašaros.

Imtis spekuliatyvios, sąmokslų teorijomis apaugusios temos – gana rizikingas filmo autorių pasirinkimas. Kontroversiškos kankinimų ir likvidavimo scenos, jų vertinimai suskaldė JAV visuomenę. Vis dėlto panašu, kad kuriant filmą Bigelow labiausiai rūpėjo ne taikiniu nr. 1 įvardytam teroristui „įvykdytas teisingumas“ ar gyventojų dalies džiaugsmas jį pamačius (kad ir kino teatro ekrane), bet atsakymas į klausimą, kokią kainą už tai turėjo sumokėti visuomenė.