Muilas

Režisierius Sacha Gervasi | Scenarijaus autorius John J. McLaughlin (pagal Stepheno Rebello knygą „Alfredas Hitchcockas ir „Psichopato“ filmavimas) | Operatorius Jeff Cronenweth | Kompozitorius Danny Elfman
Vaidina Anthony Hopkins, Helen Mirren, Scarlett Johansson, Danny Huston, Toni Colette, Michael Stuhlbarg, Michael Wincott, Jessica Biel, James D’Arcy
JAV, 2012, 98 min. Platintojas Lietuvoje Theatrical Film Distribution

Kine mažai žinomas britas Sacha Gervasi ėmėsi biografinio filmo apie didįjį Alfredą Hitchcocką. Tiksliau, apie tą režisieriaus gyvenimo tarpsnį, kai po didelės filmo „Į Šiaurę per Šiaurės Vakarus“ sėkmės jis nusprendė ekranizuoti Roberto Blocho romaną „Psichopatas“. Sunkumai, su kuriais Hitchcockas susidūrė „stumdamas“ projektą bei filmuodamas, ir yra Gervasi pasakojimo centras (bent pradžioje). Kino studija atsisako remti naują filmą, ištikimi gerbėjai nesupranta keisto siaubo meistro noro imtis visai nehičkokiškos ir rizikingos istorijos, net žmona ir ilgametė bendraautorė Alma Reville į vyro užgaidą iš pradžių žiūri nepatikliai. Tačiau režisierius ir jo agentas nepasiduoda – nusprendžia patys finansuoti juostą.

Šalia „Psichopato“ kūrimo istorijos filme šliejasi kita – Almos ir scenaristo Vitfildo. Garsenybės šešėlyje likusi Alma nusprendžia padėti Vitfildui rašyti scenarijų ir po truputį susižavi šiuo vyriškiu, rodančiu dėmesį, kurio retai sulaukia iš vyro. Lengvo flirto linija persipina su režisieriaus kančiomis kuriant „Psichopatą“ . Viename epizode pavydo ir įsiūčio pagautas Hitchcockas, filmuodamas garsiąją dušo sceną, pats norėdamas pademonstruoti, kaip aktorė Janet Leigh (Scarlett Johansson) turėtų spiegti, vos nesubado jos peiliu.

Kaip buvo iš tikrųjų, – neaišku. Juolab ir nesvarbu: filmas sėkmingai naudojasi kino pasaulyje įsitvirtinusiomis istorijomis-mitais apie Alfredą Hitchcocką. Pradedant jo įsakymu supirkti visus „Psichopato“ egzempliorius iš knygynų (kad į kiną atėję žiūrovai nežinotų pabaigos), griežtu instruktažu naujausią filmą rodantiems kino teatrams, baigiant blondinių obsesija ir vujeristišku visur esančio ir kontroliuojančio Hitchcocko žvilgsniu. Bet tai – kažin kokios viršūnėlės, ant kurių visas filmas ir laikosi. Gervasi dar pametėja meistro sąmojų, kuriais jis išties garsėjo, tačiau ir tai „Hičkoko“ negelbėja nuo, mano manymu, gana vidutiniško filmo įspūdžio. Aktorių duetas – Anthony Hopkinsas ir Helen Mirren, žinoma, vaidina nepriekaištingai, bet filmas primena pigią šeimyninę televizinę melodramą. Nesudėtingą nei siužeto, nei formos požiūriu. Pikta, kai taip nuobodžiai sklandžiai pasakojama apie kino istorijai tokią svarbią ir sudėtingą asmenybę.

„Hičkokas“ man priminė Simono Curtiso „7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“. Jis taip pat pasakojo neilgą Monroe gyvenimo atkarpą, jam taip pat nestigo įtikinamų vaidmenų, preciziškos stilizacijos, viso to anturažo, kuris pastebimas ir Gervasi filme. Bet neieškota įdomesnių estetinių sprendimų, dramaturginiai konfliktai tarsi iš piršto laužti ir viskas orientuota į optimistinę, laimingą pabaigą.

Žinoma, toks biografinių faktų ir pikantiškų detalių apie Hitchcocką, įvilktų į neįpareigojančią ir neįmantrią klasikinio pasakojimo formą, kondensatas eiliniam žiūrovui suteikia progą pasijausti priartėjusiam prie didžios asmenybės ir kūrybos ištakų. Tačiau neabejoju, kad už tokį žiūrovo patogumą kine Hitchcockas neatleistų.