Tarp kino praeities ir šiandienos

Projektas, kuris nesibaigia

Senojo „Arsenalo“ bendradarbiai 1976-aisiais
Senojo „Arsenalo“ bendradarbiai 1976-aisiais

1963 m. Vokietijos kinematekos draugija surengė pirmą seansą ir parodė Paulio Leni filmą „Vaško figūros“ („Waxworks“, 1924) – istorijas apie Bagdado kalifą Haruną al Rašidą, Ivaną Rūstųjį ir Džeką Skerdiką. Šio seanso tikslas buvo supažindinti publiką su neseniai įkurtos Vokietijos kinematekos filmais.

Tačiau draugija norėjo ne tik

archyvines juostas rodyti, bet ir pristatyti šiuolaikinį kiną, t. y. sukurti galimybę žiūrovams atrasti kino istoriją ir vertinti ją šių dienų kontekste. Tai buvo pradžia, iš kurios išaugo viena svarbiausių pasaulyje kino institucijų – Berlyno „Arsenalas“ (Arsenal – Institute for Film and Video Art), nuo 2000-ųjų įsikūręs Potsdamo aikštėje. „Arsenalas“ taip pavadintas Aleksandro Dovženkos filmo garbei. Ši institucija ne tik kaupė ir rodė filmus, bet 1971 m. inicijavo Berlyno kino festivalio Jaunojo kino forumą, pirmą moterų filmų seminarą (1973), padėjo „atrasti“ naująjį JAV, Azijos bei Afrikos šalių kiną. „Arsenalo“ bendradarbiai manė, kad svarbu ne tik atgabenti filmo kopiją į Berlyną ir surengti vieną seansą, bet ir parodyti filmą kaip galima daugiau vietų ir įvairiuose kontekstuose, surengė gausybę įvairių specialių rodymų bei programų, premjerų, konferencijų.

Šiemet „Arsenalas“ švenčia penkiasdešimtmetį. „Arsenalas – ne organizacija, o organizmas“, – teigia ilgametis Maskvos kino muziejaus direktorius, kino istorikas Naumas Kleimanas. Jubiliejaus sulaukęs „organizmas“ – gyvybingas, kupinas įdomių idėjų, rodantis programas, kurių galima tik pavydėti, ir, beje, visais metų laikais – čia nebūna „ne sezono meto“. „Arsenalas“ – unikali, išskirtinė kino institucija, pelniusi pagarbą ilgalaike, kryptinga veikla.

„Arsenalo“ archyve per pusšimtį metų sukaupta daugiau nei 8 000 pavadinimų filmų, atspindinčių pasaulinio kino procesus. Tai – tiek pat individualių atvejų, kaip ir iš kur buvo įsigyti tie filmai: patikėti saugoti kūrėjų ar jų artimųjų, pirkti, dovanoti, „trofėjiniai“ ir kt. Dažnai 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais kūrėjai palikdavo filmo kopiją „Arsenalui“ be jokios sutarties. Arba jei ji ir buvo, tai joje, žinoma, nieko nebuvo įrašyta apie filmo muzikos teises ar filmo skaitmeninimą, kurio tada niekas net neįsivaizdavo. Tokie „draugiški gestai“ dabar tapo tikra problema, vyksta įvairios derybos ir ginčai.

Kokiais filmų atrankos kriterijais remiantis kaupiamas „Arsenalo“ archyvas? Kitaip nei daugelio filmotekų, pagrindinis kriterijus – jokių griežtų kriterijų. Svarbiausia – turėti filmus, kurie būtų pasiekiami Berlyno bei Vokietijos žiūrovams. Nežinia, kada iškils jų meninė, istorinė ar edukacinė reikšmė, kada jie bus reikalingi tyrinėtojams ar kuratoriams.

Panašiu principu buvo kaupiama ir garsioji Prancūzų sinemateka (La Cinémathèque française) Paryžiuje. Jos įkūrėjas, legendinė prancūzų kino asmenybė Henri Langlois ir teisėtai, ir nelabai teisėtai rinkdamas sinematekos fondus, neleido sau išmesti, atsisakyti nė vienos juostos. „Istorija – geriausias filmų vertintojas“, – nuolat tvirtino jis. Dar vienas bendras „Arsenalo“ ir Prancūzų sinematekos bruožas tas, kad daugelis kino kūrėjų laiko save išugdytais būtent šių Paryžiaus ar Berlyno kino institucijų.

Turtingas „Arsenalo“ archyvas – kantraus, kruopštaus, ilgus dešimtmečius trukusio daugelio žmonių darbo pasekmė. Žinoma, filmų saugojimas, skaitmeninimas, sisteminimas yra nuolatiniai, nenutrūkstantys ir įprasti darbai visuose archyvuose. Tačiau „Arsenalas“ tuo neapsiriboja. Filmų archyvai turi „atgyti“ ir „gyventi savo gyvenimą“.

Gyvieji archyvai

Švęsdamas jubiliejų „Arsenalas“ nutarė atverti savo archyvus žiūrovams, atsisakyti „monopolinio“ kino istorijos vertinimo, atrasti naujus dalykus ir pačiais įvairiausiais aspektais parodyti, kas sukaupta jų saugyklose. Dar 2011 m. buvo sumanytas didžiulis projektas „Gyvieji archyvai. Darbas su archyvais kaip šiuolaikinė meninė ar kuratorinė veikla“ („Living archive – Archive works as a Contemporary artistic and curatorial practice“). Projektą finansavo Vokietijos federalinis kultūros fondas bei Goethe’s institutas. Iš įvairių šalių (JAV, Indijos, Pietų Afrikos, Izraelio, Brazilijos, Jordanijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kt.) pakviesta daugiau kaip 40 kuratorių, filmų kūrėjų, kino teoretikų plėtojo savo projektų idėjas „Arsenalo“ archyvuose: svarstė, kaip juos paversti šiuolaikinių tyrinėjimų dalimi, kaip pristatyti žiūrovams, kaip perteikti savitą skirtingų šalių, perspektyvų, patyrimų požiūrį, kaip panaudoti sena, kuriant ką nors nauja. Taip atsiveria begalinė kino istorijos rašymo ir perrašymo erdvė.

Patys projekto dalyviai rinkosi į diskusiją „Ką iš tikrųjų reiškia „gyvieji archyvai“?“ ir kalbėjo apie priėjimo prie archyvų galimybes, kaupiamų filmų atrankos kriterijus, autorinių teisių problemas, duomenų bazių kūrimą ir t. t.

Iš 8000 archyvo filmų buvo peržiūrėta 1 100 juostų ant montažinio stalo arba vieną kartą per mėnesį viešoje peržiūrų salėje. Kai kurie iš filmų, kurie pateko į „Arsenalą“, gelbėjant juos nuo diktatūros cenzūros ar sunaikinimo, tapo atspirties taškais Kubos, Čilės filmų retrospektyvoms, sovietinių respublikų kino pristatymui, taip pat proga parodyti nepelnytai užmirštų ar neatrastų menininkų portretus (pavyzdžiui, kino režisierės ir fotografės Riki Kalbe), kurti akustinius projektus iš filmo garsų ar filmų, kurių muzika padarė įtaką kino muzikos raidai, ir t. t.

Kai kurie šio projekto dalyviai atrado filmus, kurie laikyti dingusiais. Filipas Césaras, tyrinėjantis dekolonizacijos periodo filmuotą medžiagą, „Arsenale“ rado filmo „Pranešti apie įvykius Gvinėjoje“ („Acto dos feitos da Guiné“, rež. Fernando Matos Silva, Portugalija, 1981) kopiją. Ši itin svarbi šalies istorijai Gvinėjos Bisau išsivadavimo kovų kronika buvo laikoma prarasta.

Visą birželį, kiekvieną dieną, net po kelis seansus „Arsenale“ vyko kiekvieno „Gyvųjų archyvų“ dalyvių projektų pristatymai – filmų programos, retrospektyvos, parodos, knygos, DVD leidimai, nauji filmai ar videodarbai, instaliacijos, performansai, koncertai, garso projektai, pokalbiai, diskusijos.

Vykdant projektą 30 filmų buvo suskaitmeninti ar restauruoti, iš jų net 25 filmai išleisti DVD. Tarp jų – novatoriškas politinis filmas „Kas nutiko šitam miestui“ („Kya hua is shahar ko?“, rež. Deepa Dhanraj, Indija, 1986) ar queer kino klasika vadinama Sheilos McLaughlin ir Lynne Tillman „Atsidavusi“ („Committed“, 1983).

Turtinguose „Arsenalo“ archyvuose toks projektas gali niekada nesibaigti. Taip ir buvo nuspręsta po sėkmingo „Gyvųjų archyvų“ pristatymo birželį, nes tai, ką pavyko ištirti ir parodyti, yra tik ledkalnio viršūnė. Nuo rugsėjo projektas žengia į naują fazę, kurioje toliau bus vystomos archyvų viešinimo idėjos, kartą per mėnesį pristatomi nauji projektai.

Norint pakeisti nusistovėjusias, sustabarėjusias nuostatas apie kiną, reikia daug užsispyrimo ir pastangų. Šiuo požiūriu „Arsenalas“ laikosi vieno žymiausių pasaulyje kino klubų „Cinema 16“ principo: „Nepatiko, ką pamatėte? Tai parodysime dar kartą.“ Šis kino klubas veikė Niujorke nuo 1947 m., užsidarė 1963-iaisiais, kaip tik tais metais, kai įsikūrė „Arsenalas“, ir radikaliai laikėsi nuostatos, kad nepriklausomas, eksperimentinis kinas turi būti matomas publikai. Tokių pat tikslų siekia ir „Arsenalas“. Beje, „Gyvųjų archyvų“ projekte daug dėmesio skiriama JAV avangardiniam kinui ir apskritai underground judėjimui.

Skirtumus tarp šios sąvokos suvokimo Vakaruose ir Rytuose ėmėsi nagrinėti „Gyvųjų archyvų“ dalyvė iš Indijos Madhusree Dutta su kolege Ines Schaber. Jų projektas vadinosi „Raktinių žodžių formuluotė“ („KEYwording“). Kinotyrininkės teigia, kad šis subkultūros reiškinys ir terminas jam nusakyti underground – išskirtinai vakarietiškas. Pažodžiui verčiant jis reikštų „po grindimis, rūsyje“, o daugelyje Azijos ir Afrikos šalių nėra rūsių. Dėl klimato, socialinių ir gyvensenos ypatumų radikalūs meniniai judėjimai šiose šalyse būrėsi atvirose erdvėse, gatvėse. Tai dvi skirtingos visuomenės, dvi skirtingos strategijos, kurias tyrinėtojos siūlo sujungti avangardo terminu.

Dar viena pastebima „Gyvųjų archyvų“ nuostata – nesirgti „šedevrų karštine“, kai norima atrasti ir pristatyti tik genialius filmus. Čia nebijoma parodyti nelabai gerą filmą, ištrauką, o ne visą juostą, jei tai nebūtina. Geriausi filmai „Arsenalo“ programose ir taip dažni, tačiau svarbiausia šio projekto paskirtis – supažindinti su mažai ištyrinėta pasaulinio kino įvairove.

Archyve – ir lietuviški filmai

Marcelio Schwierino (Vokietija) projektas „Respublikų kinas“ („The Cinema of the Republics“) pristato filmus, sukurtus visose Sovietų Sąjungos respublikose. Tokiame plačiame kontekste apžvelgiama, kokia buvo šios milžiniškos imperijos vaizdų kalba.

Kiekvienoje sąjunginėje respublikoje (kaip žinia, ir Lietuvoje) veikė bent viena kino studija, skirta nacionalinei kinematografijai. Nors kino profesijų būdavo vykstama studijuoti į Maskvą, Valstybinį kinematografijos institutą, daug profesionalų po studijų grįždavo į savo respublikas ir ten kūrė filmus, derindami sovietinio kino kanonus, savo šalies nacionalines ypatybes bei patirtas pasaulinio kino įtakas. Iš „Arsenale“ saugomų sovietinių respublikų ir regionų studijų filmų atrinkta dvidešimt filmų – po dešimt vaidybinių ir dokumentinių, sukurtų 1930–1990 metais. Ypatingas dėmesys skirtas Gruzijos kinui ir trumpo metražo filmams. Šioje programoje parodyti Otaro Joselianio ankstyvas trumpas filmas „Balandis“ („April“, 1961), Georgijaus Šengelajos „Pirosmanis“ (1969), Sergejaus Paradžanovo „Granato spalva“ (1969), Artavazdo Pelešiano „Mes“ („My“, 1969) ir „Gyventojai“ („Obitateli“, 1970), Larisos Šepitko „Karštis“ (1963), Aleksandro Sokurovo „Elegija“ (1986), Andrejaus Tarkovskio „Volas ir smuikas“ (1961), Kiros Muratovos „Likimo permaina“ (1987) ir kt. Kartais režisieriai specialiai stengdavosi palikti filmo kopiją Vakaruose, taip siekdami išsaugoti filmą nuo cenzūros.

Koks filmas buvo pasirinktas iš Lietuvos? Lietuvių kinui atstovauja Viktoro Starošo „Mano draugai“ (1959). „Tipiškas propagandinis 6-ojo dešimtmečio filmas. Jaunas agronomas tampa kolūkio pirmininku. Jo naujos idėjos ir skubėjimas dirbti į laukus su abiturientų klase vietinių gyventojų sutinkamas priešiškai. Tačiau galų gale viskas baigiasi taikia harmonija: tradicijų ir naujovių, mokinių ir darbininkų, miesto ir kaimo“, – taip šį filmą pristato M. Schwierinas. Įdomu, kaip filmas pateko į „Arsenalo“ archyvus?

Dar vieną su Lietuva susijusį filmą aptinkame kuratoriaus iš Pietų Afrikos Darrylo Elso programoje „Kintančios vietos: apmąstymai apie nacionalinį identitetą archyve“ („Shifting Grounds: Reflections on National Identity in the Archive“). Tarp filmų identiteto paieškų, tremties, išblaškymo po pasaulį, emigracijos temomis iš Afrikos, Bolivijos, Bosnijos, Kanados yra ir šviesaus atminimo Adolfo Meko ir jo žmonos Polos Chapelle „Grįžimas namo“ („Going Home“, 1971), kuriame užfiksuota Jono ir Adolfo Mekų kelionė į tėvynę.

Šio projekto atspirties tašku pasirinktas brolių Mekų bendraminčio ir bendražygio, vieno JAV nepriklausomo kino kūrėjų niujorkiečio Lionelo Rogosino vaidybinis ir dokumentinis filmas „Sugrįžk, Afrika“ („Come back, Africa“, 1959). Jis vienas pirmųjų pateko į „Arsenalo“ archyvą, kai režisieriaus kolega, keliaudamas po Europą su 17 kg sveriančia 35 mm kopija ir nesėkmingai ieškodamas platintojų, paklausė vienos iš „Arsenalo“ įkūrėjų Erikos Gregor, ar negalėtų palikti jos Berlyne. „Sugrįžk, Afrika“ buvo rodomas pirmuose „Vokietijos kinematekos draugijos“ seansuose ir taip išplito po kitus kino klubus, išgarsėjo pasaulyje. „Sugrįžk, Afrika“ Rogosinas nufilmavo Johanesburge, vietinę valdžią įtikinęs, kad kuria muzikinį dokumentinį filmą. Iš tiesų tai dramatiška istorija apie į Johanesburgą ieškoti darbo atvykusį kaimietį, atskleidžianti migracijos problemas, apartheido politikos ištakas. Filmas buvo uždraustas rodyti PAR ir į ekranus ten išleistas tik po 1988 metų. Dabar „Sugrįžk, Afrika“ laikomas politinio kino klasika, Pietų Afrikos kino paveldo kertiniu kūriniu.

Į „Gyvųjų archyvų“ projektą pateko ir „Savaitgalis pragare“, 1987 m. sukurtas Vytauto Žalakevičiaus bei jam padėjusių Almanto Grikevičiaus ir Avtandilo Kvirikašvilio. Jį į savo projektą „Pagrobti filmai“ („Booty Films“) įtraukė Oksana Bulgakowa ir Dietmaras Hochmuthas. Jie dokumentuoja vieną filmų archyvo įsigijimo avantiūrą.

1994 m. rugsėjo 30 d. Vokietiją paliko paskutiniai sovietų armijos daliniai. Išsikraustydami jie turėjo nuspręsti, ką daryti su sukauptomis filmų kopijomis. Vargintis kariškiai nematė reikalo ir vietos kopijoms 15-oje tūkstančių karinių vagonų nerado. Grupė Europos kino archyvų, tarp jų ir „Arsenalas“, tuos filmus, beje, mažai rodytus, geros kokybės, nupirko, taip išgelbėdami nuo sunaikinimo, t. y. sidabro dulkių išplovimo. „Arsenalas“ įsigijo 154 filmus, tarp kurių yra ir kino klasikos, bet dauguma – masinė sovietinė produkcija. Dabar jos didžiausia vertė, pasak projekto sumanytojų, – galimybė pažvelgti į jau išnykusią šalį, išnykusį vertybių, gyvensenos ir santykių modelių pasaulį. Iš jų ir sudaryta programa „Pagrobti filmai“.

Šiame projekte gilinamasi į „trofėjinių filmų“ reiškinį, kuris egzistuoja kaip vienas iš archyvų papildymo būdų. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai plėšė sovietinius kino archyvus, o 1945 m. Berlyne su granatomis rankose rusų kareiviai darė tą patį. Archyvų kaupimo istoriją čia reikia užfiksuoti ir archyvuoti. Bulgakowa kartu su Hochmuthu tą ir padarė. Jie visą šią sovietinių filmų atsiradimo archyvuose istoriją nufilmavo: prieš kamerą visą šią istoriją pasakoja „Arsenalo“ įkūrėjai ir ilgamečiai vadovai Erika ir Ulrichas Gregorai. „Sidabro dulkės“ („Silberstraub“) – taip vadinasi šis pusantros valandos filmas, kuriame du pagyvenę žmonės kalba apie patirtį įsigyjant archyvui sovietinius filmus. Kartais į jų kalbėjimą įterpiama vieno ar kito filmo ištrauka. Atrodytų, kas gali būti nuobodžiau nei dvi „kalbančios galvos“, pasakojančios apie filmų kaupimą. Publika žiūrėjo ir neatsikvėpdama klausė šio kino istorijos eruditų pokalbio, daug mačiusių ir patyrusių žmonių asmeninių pastabų, svarstymų, prisiminimų.

Parodyti procesą

Itin asmeniškas, unikalus požiūris į archyvų tyrinėjimą tapo Alos Younis iš Jordanijos projekto atramos tašku. „Pasitikėkite kino kūrėjais arba patikimais žmonėmis, kurie pasitiki kino kūrėjais“ („Trust the filmakers, or trust those who you trust and they trust the filmakers“) – taip vadinasi „Arsenalo“ archyvuose jos sudarytos dvi filmų (tiksliau, jų ištraukų, rodomų iš juostos!) programos, kuriose atrinkti filmai, sukurti keleri metai prieš griūnant arabų šalių režimams. Juose bandyta atrasti momentus, kuriuose atsispindi permainų troškimo ir neišvengiamumo ženklai: garso takelyje, tam tikrose scenose, dialoguose, filmo formoje, temoje ir t. t. Tyrinėtoja žiūrėjo daug filmų iš arabų šalių, Alžyro, garsių ir visai nežinomų, bandydama atrasti kokią nors jungtį tarp savo programos filmų epizodų, pavyzdžiui, kad ir radijo žinios, girdimos scenos fone. „Dėl kelių priežasčių mane domino ne visas filmas, o atskiros scenos. Norėjau viską perteikti žodžiais, spalvomis, garsais, judesiais. Žiūrėdama tas scenas turėjau sujungti savo emocijas ir blaivų protą. Kai kas pasirinktose ištraukose susieta pirmo įspūdžio, kai kas – pastebėto keistumo ar patirto šoko“, – pasakojo A. Younis. Šio projekto atsiradimą lydėjo dvi knygos, kuriose atsispindi visas procesas: pastabos, piešiniai, iškarpos. Pristatant programą, paminėta, kad šios knygos bus išleistos.

„Archyvai yra neaprėpiami, bet suteikiantys drąsos juos įveikti. Čia galime jaustis saugūs ir atrasti daug informacijos. Jie visada priverčia keisti savo nuomonę apie faktus, iš naujo atrasti realybę ar jos dalį. Be abejo, archyvas turi daug sluoksnių ir daug galimybių jį „perskaityti“. Tris mėnesius „Arsenalo“ archyve per dieną pažiūrėdavau mažiausiai tris filmus: nebylius ir garsinius, spalvotus ir nespalvotus, vaidybinius ir dokumentinius, įdomius ir ne. „Gyvieji archyvai“ – tai reiškia, kad jie turi savo gyvenimą. O jų tyrinėtojui reikia gyventi ir dalintis savo patyrimu su archyvu, kartu nusikelti į netikėtas erdves ir laikus“, – taip pristatė savo projektą A. Younis.

„Arsenalo“ duomenų bazėje surinkau žodį „Amanas“. Tai Jordanijos sostinė, Alos tėvynė. Ir į kokią tyrinėjimų kelionę pastūmėjo šis žingsnis? Tikrai neįtikėtiną, iš kurios sudaryta ir filmų programa.

Peterio Wolleno mokslinės fantastikos filme „Draugystės mirtis“ („Friendship’s Death“,1987) vieną pirmųjų vaidmenų kine suvaidino Tilda Swinton. Ji vaidina merginą robotę Draugystę, kuri kviečia žmoniją gyventi taikoje. Per klaidą ji atsiduria „juodojo rugsėjo“ įvykiuose 1970 m. Jordanijoje. Vienai, sužeistai, bombarduojamo viešbučio kambaryje jai į pagalbą atskuba britų žurnalistas. Tačiau Draugystė atsisako palikti Jordaniją, sakydama, kad robotas siųstas iš kitos planetos atnešti taiką ir draugystę žemėje. „Buvau sužavėta šio mokslinės fantastikos filmo, darė įspūdį jo realistinė erdvė ir filosofinė forma, – šio filmo pasirinkimą aiškino projekto kuratorė. – Domino filmai, kurie turi nuojautą. Erika Gregor patarė žiūrėti VDR filmus, darytus metai ar pora prieš griūnant Berlyno sienai, ir skaityti vokiečių poeziją prieš miegą.“

Jeano-Marie Straubo ir Danièle Huillet filmas „Per anksti, per vėlai“ („Trop tot, trop tard“,1982) A. Younis pasirinko, kad „pirma išgirstume linkstančią žolę, o tada pamatytume pučiantį vėją.“ Tą filmą režisieriai filmavo 9-ojo dešimtmečio pradžioje Prancūzijoje ir Egipte, įžvelgdami sąsajas tarp 1953 m. Egipto ir Prancūzų revoliucijų. Dviejų dalių filme – lėti, ilgi abiejų šalių peizažai, užkadrinis balsas, skaitantis K. Kautsky ir F. Engelsą, Mahmoudo Husseino knygą apie klasių kovą Egipte. Šis filmas niekad nebuvo parodytas Egipte. Beje, Egipto sostinė Kairas nuo 1927 m. iki 7-ojo dešimtmečio vidurio buvo arabų kino centras. Tada ir kilo „camera arabe“ – arabų kino Naujoji banga, bandanti kino priemonėmis artikuliuoti tautinės tapatybės problemas, rodyti nacionalinių judėjimų pakilimus ir atoslūgius.

Vienas šios programos filmų buvo garsaus iš Alžyro kilusio režisieriaus Rachido Boucharebo juosta „Cheb“ (1991), pasakojanti jauno alžyriečio, gyvenančio Prancūzijoje, bet saugančio savo tautiškumą, dramą. Vieną dieną jis išsiunčiamas į Alžyrą, kur patenka į karinę tarnybą. Jis jaučiasi emigrantas ir Prancūzijoje, ir Alžyre.

Feministinio kino raida buvo dalis Angelos Melitopoulos projekto „Galimybių erdvė“ („Möglichkeitsraum“). Ji atrado archyve ankstyvuosius kolektyvinės kūrybos feministinius filmus iš JAV, Italijos. Beje, filme „Kova dar nesibaigė“ („La Lotta non é finita“, 1973) rodoma, kaip policija išvaiko taikią Kovo 8-osios moterų demonstraciją Romoje 1972 metais! Filmuose paliesti įvairūs feminizmo aspektai, nukreipti ne tik į lyties, bet ir rasizmo, socialines, šeimos problemas. Kaip įvardijo pati projekto kuratorė, „į klasinį feminizmą“. Kitas jos programos seansas vadinosi „Anti-Elektra“, į jį buvo pakviesta Elisabeth van Samsonow, žinoma tyrinėtoja iš Vienos, parašiusi ne vieną studiją apie Elektros kompleksą. Ji ekrane matomus vaizdus siejo su savo knygų tekstais.

„Gyvieji archyvai“ gilinosi ir į atsitiktinumo procesą. Projekto „Naktis archyve“ kuratorius Avis Mograbis iš Tel Avivo leido keliems kolegoms, „Gyvųjų archyvų“ dalyviams, atsitiktinai išsirinkti filmą naktinei peržiūrai archyve. „Šiame archyve esi lyg lobių skrynioje. Kad ir ką iš jos ištrauksi, vis tiek bus brangakmenis. Tad užmerkiam akis ir pažiūrim, koks turtas papuls“, – sakė A. Magrabis. Į šią programą pateko Aleksandro Dovženkos „Arsenalas“ (1928), Andrejaus Končialovskio „Pirmasis mokytojas“ (1965), Sidney Lumeto „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (1957), Charlie Chaplino „Policija“ („Police“, 1916), šveicaro Thomaso Imbacho „Getas“ („Ghetto“, 1997), argentiniečio Fernando Solanaso „Ugnies valanda“ („La Hora de los Hornos“, 1968).

„Gyvieji archyvai“ vaikams ir su vaikais

Vaikai kino archyve?! Kino archyvas vaikams?! Lietuvoje, kur vyrauja nuomonė, kad vaikams kino apskritai nereikia, tai skamba kaip absurdiškas iššūkis. Lietuvoje vaikams siūloma nebent holivudinė animacija arba keletas kitokio pobūdžio filmų, besisukančių repertuare kelerius metus ir dar rodomų vaikui neįmanomu laiku.

Kino edukacijos specialistės Stefanie Schlüter projektas „Gyvieji archyvai vaikams ir su vaikais“ buvo labiausiai puoselėjamas. Nebūtų šios programos vaikams, nebūtų ateityje ir kam patikėti, kam perduoti tuos sukauptus kino archyvų turtus. S. Schlüter atvėrė archyvą vaikams – ypač pradinių klasių ir panašaus amžiaus. Pirmiausia ji paruošė filmų programą. Manote, kaip įprasta, vaikiškos animacijos ar vaidybinių juostų? Ne, nieko panašaus. Vaikams rodyti archyvuose atrasti eksperimentiniai filmai (!), tapę alternatyva gausiai ir komercializuotai produkcijai. Eksperimentiniai filmai, žinoma, sukurti ne vaikams, tačiau vaikai mielai juos žiūri, nes randa tai, kas jiems yra artima ir suprantama: fantazijos šėlsmą, neįprastą požiūrį į daiktus, žaidimą formomis, detalėmis ir t. t. Eksperimentinių filmų lobynas „Arsenale“ gausus, tad ir programos sudarytos įdomios – Standish Lawder, Marie Menken, Stano Brakhage’o filmai. Įdomu, kas Lietuvoje pasiūlytų vaikams tokią programą?

Kita projekto „Gyvieji archyvai vaikams ir su vaikais“ dalis skirta parodyti vaikams, kuo analoginis kinas skiriasi nuo skaitmeninio, kuo kino juosta skiriasi nuo DVD. Kai aplink tik ir girdi tvirtinimus apie kino juostos mirtį, analoginio kino eros pabaigą, toks „Arsenalo“ projektas jauniems žmonėms atrodo tiesiog šventas žygis. Juostą galima paimti į rankas, pakėlus į šviesą pamatyti, kaip vieno kadro „piešinys“ keičia kitą, kaip atsiranda filmas. Vaikai kaip užburti žiūrėjo į tą kino juostos magiją. Taip pat jauniems žiūrovams parodoma, kuo skiriasi filmo žiūrėjimas kino salėje ir kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Salėje gali geriau susikaupti ir labiau matyti, kas ir kaip vyksta dideliame ekrane, paskui dalintis įspūdžiais su kartu žiūrėjusiais, o įsitaisiusį prie „naminio ekrano“ blaško gausybė pašalinių veiksnių.

S. Schlüter prisimena, kaip antrą ar trečią projekto dieną vienas berniukas archyve sušuko: „Aš čia norėčiau praleisti visą parą!“ Apie du šimtus vaikų jau dalyvavo šiame projekte – mokėsi džiaugtis kinu, atrasti archyve įdomius filmus ir patys sudaryti norimą programą, kalbėtis apie pamatytą filmą, taip pat piešti kiną. Jų darbai pakabinti prie „Arsenalo“ kino salių. Vaikų piešiniai sudėlioti kaip filmo kadrai: ilgas „filmas“, trumpas, spalvotas, nespalvotas. Kai kuriuose piešiniuose matome nupieštą kino juostą, projektorių, kino salę. Kai kur – kino istorijos, su kuria jie čia taip pat supažindinami, momentai, pavyzdžiui, žmonės, skubantys į pirmąjį brolių Lumière’ų seansą. Yra ir vaikų bandymų piešinyje pavaizduoti judesį. Bet juk toks noras ir vedė prie kino atsiradimo! Ir vaikiškame piešinyje matydamas ant arklio lipantį keturkojį raitelį, prisimeni tą oloje nupieštą šešiakojį šerną, kuris ir laikomas kino priešistore.

Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai

Kaip žinia, idėjos kerta valstybių sienas, ir panašios archyvų viešinimo iniciatyvos šiemet ėmėsi VšĮ „Meno avilys“. Ten įsikūrusiai mediatekai savo asmeninius archyvus yra patikėję kino režisieriai Henrikas Šablevičius, Almantas Grikevičius, Jonas Mekas, kino kritikas Saulius Macaitis ir kitos lietuvių kino asmenybės. Mediateka saugo jų sukauptus garso ir vaizdo įrašus, leidinius, nuotraukas.

Lapkričio mėnesį prasidės projektas „Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai“, kuriuo siekiama kurti ir puoselėti lietuviško kino paveldo išsaugojimo tradiciją, skatinti susidomėjimą, ypač jaunų žmonių, lietuvių kinu. Šių fondų tyrimas bei aktualizavimas gali tapti prasminga sąsaja, jungiančia mūsų kino praeitį su šiandiena.

Pirmasis šio projekto renginys bus skirtas šviesios atminties kino kritikui Sauliui Macaičiui, kurį su „Meno aviliu“ siejo graži draugystė. Kiekvieną lapkričio savaitę „Skalvijos“ kino centre bus rodoma po filmą iš Sauliaus Macaičio surinktos kolekcijos. Filmą lydės pristatymas ir pokalbiai, o projekto atsiradimo procesas bus dokumentuotas išleistame kataloge. „Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai“ – tęstinis projektas: kiekvienas naujas ar papildytas archyvas vertas būti išsamiai tyrinėjamas ir pristatomas.

Neringa Kažukauskaitė
Berlynas, 2013 birželis