Kinas ir politika
Kino stovyklą prieš šešerius metus pradėjo diskusija apie „Kelio filmą“. Vėliau buvo analizuojama, kaip kine skleidžiasi laisvė, aptarti kino ir istorijos santykiai, „Kino ir garso“ stovykloje siekta įsiklausyti į šį meną, o praėjusiais metais – jį patirti savo kūnais. Šių metų temos ,,Kinas ir politika“ pasirinkimą išprovokavo skausmingi įvykiai Ukrainoje. Jiems ir politiniam kino kūrėjo vaidmeniui buvo skirta nemaža stovyklos programos dalis.
Prie temos artėta iš tolo
Ketvirtadienio pavakarę kino stovyklą atidarė režisieriaus Manto Kvedaravičiaus pranešimas „Nekonfliktas: estetikos estezės politika“. Paprasčiau tariant, estezė reiškia pajautą. Savo pranešime režisierius rėmėsi filosofo Jacques’o Rancière’o mintimi, kad politikai yra įgimta estetikos, o estetikai – politikos dimensija. Bandant suprasti, kas yra politika, svarbu suvokti, kaip formuojama grožio sąvoka. Kas ją kuria? Kodėl tai, kas gražu, yra gražu? Pranešėjo nuomone, politika kine reiškiama ne tuo, kas vaizduojama, bet pačia kadro kompozicija, spalvomis. Nagrinėdamas rusų režisieriaus Aleksejaus Germano filmą „Sunku būti dievu“, Kvedaravičius stovyklautojus kvietė susimąstyti, kaip tekstas ar vaizdas formuoja mūsų estetinį pasaulio suvokimą.
Kino stovyklą tęsė menotyrininkės Inesos Brašiškės pranešimas apie JAV režisierės Lauros Poitras vadinamąją „Rugsėjo 11-osios trilogiją“. Poitras kūrybą sunku sieti su estetika, o tenka koncentruotis į pačią politiką.
Režisierė išgarsėjo sukūrusi dokumentinį filmą „Pilietis Edwardas Snowdenas“ (2014), už kurį buvo apdovanota „Oskaru“. Tačiau tai paskutinis „Rugsėjo 11-osios trilogijos“ filmas. Kiti du –2006 m. sukurta juosta „Mano šalis, mano šalis“, pasakojanti apie 2005 m. Irake vykusius rinkimus, bei 2010 m. pasirodžiusi „Priesaika“. Pagrindinis jos personažas – buvęs Osamos bin Ladeno asmens sargybinis. Kaip pabrėžė pranešėja, kad ir kur vyktų šių filmų veiksmas, jie visi kalba apie Ameriką.
Poitras kūryba kelia klausimų ne tik apie kūrėjo politinį vaidmenį, bet ir apie realybės režisavimą: „Žinojau, kad mums paviešinus Angelos Merkel istoriją kils audra. Ir, žinoma, aš būsiu pasiruošusi kamerą ir dokumentuosiu tą dieną.“ Taigi Poitras priklauso tai kūrėjų grupei, kuri ne tik fiksuoja prieš kamerą besiskleidžiančią realybę, bet ir ją provokuoja.
Kelionė po pasaulio kiną
Organizatorių manymu, kino žiūrovai gana mažai žino apie kino procesus, vykstančius nuo Lietuvos nutolusiose šalyse. Dėl mums neįprastos estetikos tokį kiną gana sunku žiūrėti, o juo labiau analizuoti. Praskleisti „egzotikos“ šydą ir supažindinti su kontekstais gali tam tikra šalimi, jos menu besidomintys žmonės.
Kelionę po pasaulio kiną penktadienio rytą pradėjo orientalistas Deimantas Valančiūnas. Jis skaitė pranešimą apie cenzūrą Indijos kine ir komercinio kino strategijas ją apeinant. Kaip ir daugelyje šalių, didžiausią Indijos kino ir cenzūros priešpriešą kelia moters kūnas. Rodydamas pavyzdžius iš įvairių filmų, Valančiūnas apibūdino kelis moterų vaizdavimo tipus. Ideali moteris visada rengiasi ir elgiasi kukliai. O štai gundytojos primena fatališkas film noir moteris, jų vaidmenis dažnai atlieka kitos tautybės aktorės.
Tačiau kartais net ideali moteris gali apnuoginti daugiau kūno, nei leidžia tradicinė moralė. Viena dažniausių Indijos kine naudojamų strategijų – „šlapio sario“ technika. Erotiškesnių kostiumų gali pasiūlyti filmo veiksmo vieta (jei jis vyksta, pvz., Afrikoje) ar įterptiniai, fantastiniai epizodai.
Rašytoja Vaiva Grainytė nagrinėjo du Kinijos filmus: Wang Bino „Mergina žilais plaukais“ (1950) ir Jia Zhangke „Nežinomi malonumai“ (2002). Aptardama pirmo filmo istoriją, pagal kurią buvo sukurta ne viena opera, filmas ir baletas, pranešėja parodė, kaip istorijos interpretacija kito priklausomai nuo besikeičiančios socialinės realybės.
Literatūrologė Aistė Kučinskienė skaitė pranešimą tema „(Ne)magiškasis realizmas ir (ne)magiška realybė Lotynų Amerikos kine“. Išnagrinėjusi trijų žymiausių magiškajam realizmui priskiriamų literatūros kūrinių – Juano Rulfo „Pedro Paramo“, Gabrielio García Márquezo „Pulkininkui niekas nerašo“ bei Lauros Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“ – ekranizacijas, autorė suabejojo, ar kinas yra tinkama medija perteikti šią literatūros kryptį. Kine adaptuoti kūriniai virsta nemagiškuoju realizmu arba nemagiškuoju nerealizmu.
Richardas Burtonas Jugoslavijoje
Penktadienio popietę rodytas serbų režisierės Milos Turajlič dokumentinis filmas „Cinema Komunisto“ pasakojo apie tai, kaip pasinaudodamas kinu Josipas Brozas Tito kūrė Jugoslavijos valstybės mitą. Kiną mėgusio diktatoriaus valdymo metais Jugoslavijos kino pramonė Europoje nusileido tik Prancūzijai. Pas Tito lankėsi tokios garsenybės kaip Kirkas Douglasas, Elizabeth Taylor, Alfredas Hitchcockas. O Richardas Burtonas ne tik svečiavosi šalyje, bet ir Stipe’s Delićo filme „Sutjeska“ suvaidino patį Josipą Brozą Tito.
Po filmo vykusioje „skype“ konferencijoje režisierė kalbėjo apie tai, kad Serbijos kuriamame valstybės naratyve nėra vietos praeičiai, nėra tęstinumo. Čia taip stengiamasi ištrinti praeitį, kad nuolat paskelbiami „nuliniai metai“. Partizanai istoriją skaičiavo nuo 1945-ųjų, 1991-aisiais į valdžią atėjęs Miloševičius ištrynė partizanus ir vėl pradėjo istoriją nuo nulio. 2000 m. į valdžią atėję demokratai ištrynė Miloševičių ir vėl istorija pradėta skaičiuoti iš naujo. Režisierės teigimu, be praeities naratyvo Serbijai sunku formuoti ir ateities pasakojimą.
Skirtingos reprezentacijos strategijos
Šeštadienis prasidėjo Audronės Žukauskaitės pranešimu „Nereprezentuojama politinio įvykio dimensija“, stovyklautojams vėl priminusiu Jacques’o Rancière’o estetikos ir politikos sampratas. Analizuodama tris filmus – Claude’o Lanzmanno „Shoah“ (1985), Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktą“ (2012) bei Emato Burnato ir Guy’aus Davidi „5 sudužusias kameras“ (2011) – autorė atskleidė skirtingas strategijas, kaip kine bandoma reprezentuoti tai, kas nereprezentuojama.
Toliau estafetę perėmė dažnas kino stovyklos svečias profesorius Gintautas Mažeikis, kalbėjęs apie gulago mumyse kritiką. Pranešime jis analizavo perestroikos laikotarpiu Rusijos kine atsiradusį „purvinojo realizmo“ žanrą, kurio tikslas – vertybių perkainojimas bei žmogiškojo dugno atvėrimas. Ši tema tiesiogiai susijusi su siekiu parodyti gulago ir kalėjimo patirtis.
„Purvinojo realizmo“ žanras oponuoja socrealistinio kino praktikai, kai komunizmu netikintis herojus filmo pabaigoje įtiki. Genadijaus Beglovo, Aleksejaus Balabanovo, Vladimiro Fatjanovo veikėjai, filmo pradžioje tikėję šviesiu socializmo rytojumi, vėliau taip dvasiškai ir fiziškai suluošinami, kad praranda bet kokius idėjinius įsitikinimus. Panašų jausmą patiria ir filmo žiūrovas.
„Jie“ ir „mes“
Daugiausia diskusijų sukėlė susitikimas su kūrybinės grupės iš Ukrainos „Babylon 13“ nariais: režisierėmis Larisa Artiugina ir Oleksandra Čiuprina bei kino operatoriumi Ihoriu Ivanko. Stovyklautojai peržiūrėjo 12 grupės filmų, kuriuos atrinko istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė.
„Babylon 13“ atsirado kaip politinio pasipriešinimo judėjimas prasidėjus Maidanui. Jo nariai – režisieriai, operatoriai, montuotojai – iš pradžių filmavo Maidano įvykius, o vėliau persikėlė į Krymą ir Donbasą. Visa jų medžiaga yra laisvai prieinama internete. Svečių teigimu, jie kuria filmus iš patriotizmo, noro prisidėti ginant savo valstybę. Pasisakymuose buvo akcentuojama kategoriška „jų“ ir „mūsų“ skirtis, todėl kiek nejauku buvo laukti kito susitikimo su kairiųjų pažiūrų meno kolektyvo iš Rusijos „Čto delat“ atstove Marina Marajeva. Prieš pokalbį pasižiūrėjome šio kolektyvo 2014 m. kurtą vaizdo instaliaciją „Atskirtieji. Pavojaus akimirką“. Čia apmąstoma sąmoningo, su Kremliaus vykdoma politika nesutinkančio asmens pozicija. Gvildenami tokie klausimai kaip Ukrainos situacija, Rusijos nepakantumas įvairioms mažumoms, opozicijai.
Stovyklautojų diskusijoje su Marajeva ukrainiečiai nedalyvavo. Bet per sekmadienio pusryčius buvo džiugu matyti, kad jų pokalbis vis dėlto užsimezgė, nors ir be platesnės auditorijos.
Sugrįžus namo
Sekmadienio rytas prasidėjo istoriko Audriaus Dambrausko pasakojimu apie nacių okupuotoje Lietuvoje rodytus filmus. O visą renginį užbaigė diskusija apie Lietuvos kino politikos iššūkius. Ją vedė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, į diskusiją pakvietusi režisierių Andrių Blaževičių ir prodiuserę Mariją Razgutę. Per diskusiją suabejota, ar Lietuva turi bent kiek aiškesnę kino politikos viziją. Buvo aptarta ir apverktina, esminių reformų reikalaujanti lietuvių kino mokyklos būklė. Tačiau labiausiai auditoriją įsiūbavo pastaba apie pasitaikantį biurokratų, kino projektų vertintojų norą save realizuoti menininkų darbuose. Buvo paminėtas ne vienas toks atvejis, o iš jų ryškiausias – kai finansuoti patvirtinto projekto išvadoje pasiūlyta pakeisti filmo pabaigą. Ar šito nepadarius kitą kartą skirstant lėšas į tai nebus atsižvelgta?
