Gyvo kino paieškos

„Krizės“ filmavimo grupė
„Krizės“ filmavimo grupė

Sovietiniai daugiabučiai, nedidelio miestelio tuštuma, lapkritis ir 2008 m. krizė su absurdo elementais – tokia ką tik baigto filmuoti režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmo darbiniu pavadinimu „Krizė“ atmosfera. Filmas lyg ir pratęsia režisieriaus trumpametražį „Dešimt priežasčių“. „Krizėje“ vėl vaidina Marius Repšys ir Gelminė Glemžaitė. Su režisieriumi ir su „Čiobrelių“ studijos vadove prodiusere Marija Razgute kalbėjomės pačiame filmavimų įkarštyje.

Ir Andriui, ir „Čiobreliams“, kurie dabar atšventė savo septintąjį gimtadienį, „Krizė“ yra pirmas ilgametražis filmas. Kaip skiriasi darbas?

Andrius Blaževičius: Tai fiziškai sunkiau.

Marija Razgutė: Save nuteikinėjau, kad bus daug sunkiau. Bet taip nėra, gal todėl, kad sukaupėme nemažai patirties ir esam gerai pasiruošę, filmo vystymui skyrėme daug laiko. Nei aš, nei Andrius nemėgstame improvizuoti filmavimo aikštelėje, paliekame tai tik nenumatytoms situacijoms.

Kartu su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis scenarijų pradėjote rašyti 2012 metais. Ar per tokį ilgą laiką nekilo grėsmė, kad išgaruos susidomėjimas projektu?

A. B.: Buvo tokių momentų. Nors nėra taip, kad parašei ir padėjai į šalį, daugiau nebetaisai. Didelį smūgį sudavė prasidėjęs Ukrainos karas, norėjome reaguoti, taip scenarijuje atsirado scena su Gruzijos karu, nes prisiminiau, kad jis vyko būtent 2008-aisiais.

2008 m. krizė ir darbo birža filme atsirado iš Tavo asmeninės patirties, bet kodėl veiksmas vyksta provincijoje?

A. B.: Manau, kad vaidybiniuose filmuose per mažai apie ją kalbama. Beje, daug mano vaikystės prabėgo mažuose miesteliuose. Važinėjant su vienu kino projektu kilo noras apie juos kalbėti, juolab kad ten krizė buvo ryškesnė nei mieste, būtent iš ten emigravo daugiausia žmonių.

M. R.: Aš taip pat palaikiau nedidelio miestelio pasirinkimą, nes mažesnėje erdvėje, terpėje gali daug labiau išgryninti filmo temas ir idėjas.

Bet juk ir Vilnius, kaip filmo veikėjas, retai atsiranda mūsų kine.

A. B.: Trūksta filmų apie labai daug ką. Pavyzdžiui, niekas nekalba drąsiai apie sovietmetį, o tai yra labai svarbu, visi užsiėmę patogią poziciją. Mano karta ar jaunesni nelabai gali tai daryti, nes mes tada negyvenom. Bet Ignas Jonynas ar Kristijonas Vildžiūnas tikrai galėtų to imtis.

Sakėte, jei būtumėte negavę finansavimo, filmą vis tiek būtumėt kūrę partizaniškai.

M. R.: Buvome susitarę, kad šitą filmą kursim vienokia ar kitokia kaina, tik būtų buvę labai daug kompromisų: dalis komandos būtų buvusi kita, kita kamera, optika, filmavimo trukmė. Mes tikrai nebūtume galėję sau leisti 27 pamainų, būtų reikėję sutilpti į kokias 15. Tai nereiškia, kad filmas būtų blogesnis. Taip pat turėtume eiti į kompromisus, priimti product placment ir ekrane rodyti tiesioginę reklamą, kad turėtume pinigų, pavyzdžiui, kostiumams ar rekvizitui.

A. B.: Šį scenarijų būtų sunku visiškai partizaniškai įgyvendinti, filmas tada taptų kitoks, nežinau, blogesnis ar geresnis, bet tai būtų tikrai kitoks filmas.

Scenarijaus nelietė jokie „scenarijaus gydytojai“, kurie dabar pasitelkiami vis dažniau.

A. B.: Labai skeptiškai žiūriu į tokį dalyką, bet yra režisierių, labai norinčių, kad jų scenarijus pagydytų, ir važinėjančių į tuos visus kursus. Tegu jie tai daro, bet man tokia praktika atrodo kenksminga, nes viskas suvienodėja.

M. R.: Sveika išklausyti nuomonę iš šalies, bet aš palaikiau Andriaus pasirinkimą konsultuotis tik su artimos aplinkos žmonėmis. Tarkime, Andrius klausinėdavo manęs arba kieno nors kito, pažįstančio Andrių, jo stilių, ankstesnius darbus. O su scenarijaus konsultantais yra buvę liūdnų patirčių – tai žmonės, kurie vadovaujasi tam tikrais kanonais, ir nurodinėja, kuriame puslapyje turi įvykti lūžis ir panašiai. Taip, ir tai galbūt tinka žanriniam kinui, bet jei tai autorinis, kur tada lieka autorystė , jei viskas pagal vieną šabloną? Kalbu ne tik apie filmo struktūrą, bet ir apie personažus. Pavyzdžiui, pagrindinis mūsų filmo veikėjas Vytautas Kazlauskas nėra tipiškas. Mūsų filme vaidina itin geros sportinės išvaizdos aktorius, o ne sulysęs ir paliegęs, kaip dažniausiai arthouse filmuose būna. Šis veikėjas išgyvena vidinę dramą, tačiau tai kontrastuoja su jo fizine išvaizda ir atletišku kūnu. Prisiminusi pastarųjų metų filmus, tokio personažo, bent dabar, neatsimenu.

Čia labai svarbus aktoriaus Mariaus Repšio, su kuriuo Andrius jau dirbo kituose savo filmuose, vaidmuo. Būtų sunku įsivaizduoti kitą aktorių, juolab žinant, kad scenarijus jam ir buvo parašytas.

A. B.: Marius – labai talentingas aktorius. Jis labai organiškas ir natūralus. Prisimenu, kai važinėjome su „Dešimt priežasčių“ po miestelius, visi manė, kad Marius (jis dar nebuvo toks žinomas) ir Gelminė Glemžaitė nėra aktoriai – gerąja prasme, – taip natūraliai jie atrodė kadre.

Tas natūralumo jausmas svarbus ir „Krizėje“, viską fiksuoja Lino Dabriškos kamera, kiek žinau, nėra nė vieno kadro „nuo štatyvo“. Lietuvoje tai tampa vis dažnesniu reiškiniu.

A. B.: Mano atveju pati istorija labai prašėsi dokumentiškumo įspūdžio. Iš tiesų rinkausi nelabai pragmatiškai ir protingai, nes Europoje tokio realizmo banga jau slūgsta. Tačiau Lietuvos kontekste vis dar kyla noras priešintis „negyvam“ kinui. Noriu rodyti kuo realesnę aplinką, personažus, natūralius dialogus, todėl renkuosi būtent tokį filmavimo stilių.

Jūsų – režisieriaus ir prodiuserės – santykiai nėra stereotipiniai. Ne taip dažnai tenka matyti, kad prodiuseris rūpinasi ne tik gamyba bei pinigais.

A. B.: Kai papasakojau idėją Marijai ir ji pasakė „darom“, tada ir pradėjome rašyti scenarijų. Aš neįsivaizduoju, su kokiu dar prodiuseriu galėčiau dirbti Lietuvoje, todėl tai, kad ji uždegė filmui žalią šviesą, buvo man svarbiausia.

M. R.: Su šiuo filmu gyvename nuo 2012 m. ir per tą laiką jau spėjau nufilmuoti jį savo galvoje. Kai galiausiai pradėjome ir pamačiau, kaip viskas atrodo ekrane, apsidžiaugiau, kad tai tikrai atitinka mano viziją. Prisimenu, per kažkurią pamainą vienas iš komandos narių nustebo, kodėl aš kiekvieną dieną būnu aikštelėje. Kiekvienas prodiuseris dirba vis kitaip, kaip jam priimtiniau. Visada būnu aikštelėje, nes manau, kad taip geriau ir Andriui, ir visai komandai, ir filmui. Kai 3 metus praleidi su filmu jam ruošdamasis ir ateina pagrindinis momentas – filmavimas, kaip gali nedalyvauti?

Yra režisierių, kuriems filmavimas – pati maloniausia ir laukiamiausia darbo dalis...

A. B.: Man tai – varginantis procesas, prie kurio prisideda dar ir didžiulis stresas. Man daug malonesni scenarijaus rašymas, pasiruošimas ir baigiamieji darbai.

M. R.: Aš manau, tai yra dėl to, kad filmo idėjos vystymas, montažas yra labiau individualus darbas, o filmavimas – kolektyvinė kūryba: per apibrėžtą laiką su keturiomis dešimtimis kitų komandos narių, esi, tarkime, dviejų kambarių bute, kaip kad daugumą mūsų filmavimo dienų, ir reikia čia ir dabar priimti svarbius kūrybinius sprendimus. Nuovargis atsiranda ne todėl, kad darbo valandos ilgos, bet todėl, kad yra daug įtampos.

A. B.: Manau, jei būtų didesnis biudžetas, streso tikrai sumažėtų. Žinant, kad gali ilgai užtrukti prie vieno kadro, stresas būtų visiškai kitoks. Tačiau aš negalėčiau leisti Marijai lįsti į skolas, vis tiek gyvenimas svarbiau už filmą. Svarbiausia sąlyga – gera komanda, kuri nuoširdžiai dirba ir stengiasi gerai padaryti savo darbą.

Kokie tavo ateities planai, Andriau?

A. B.: Turiu vieną idėją apie Almą Bružaitę, kuri nuteista už sūnų nužudymą, bet nežinau, ar ją įgyvendinsiu... Man niekada nėra buvę, kad parašyčiau scenarijų ir laikyčiau jį stalčiuje, nėra taip, kad turiu daug eksperimentinių scenarijų, kurių nedarau, nes bijau. Mane labai traukia kraštutinumai, pavyzdžiui „černūchos“, taip pat Vladimiro Sorokino proza – ji labai niūri, bet kalba apie svarbius dalykus. Sorokinas – svajonių rašytojas, tikrai norėčiau ekranizuoti jo knygas, nes jose susimaišo tai, kas baisu, šlykštu ir juokinga. Bet kai pagalvoju apie tokio scenarijaus pateikimą Lietuvos kino centrui...

Prisimenu, kalbėjome, kad Kedžio istorija – nebloga medžiaga scenarijui. Įsivaizduoju, kad būtų galima gana nebanaliai pažvelgti į ją, parodant žmonių pamišimo absurdą su komiškais elementais.

A. B.: Niekada nepagalvojau apie komediją, nes su tuo susiję daug realių žmonių mirčių. Nors iš tiesų, tai įdomu, bet aš manau, kad reikia dar šiek tiek distancijos. Nes tai daug sudėtingesnė tema, nei gali atrodyti. Ir norėdamas ką nors pradėti turi labai gerai pasirengti.

M. R.: Pavyzdžiui, „Krizės“ scenarijų pradėjome rašyti 2012 metais, jau buvo praėję beveik 5 metai – toks laiko tarpas, kai gali atsisukti ir viską įvertinti per atstumą, pamatyti, kaip viskas vyko, kaip mes elgėmės, kas inicijavo tuos pokyčius. Pavyzdžiui, visi tada buvo nepatenkinti Andriumi Kubiliumi, bet dabar matom, kad jis mus ir ištraukė iš tos krizės.

Koks turėtų būti kino santykis su tikrais įvykiais? Pavyzdžiui, prisiminkime lapkričio įvykius Paryžiuje arba Niujorko „dvynių“ istoriją. Iškart atsirado daugybė filmų, bandančių atkurti Rugsėjo 11 d. įvykius, bet ar vaidybinis kinas yra pajėgus tai daryti?

A. B.: Mano galva, nereikėtų tiesiogiai atkartoti. Jeigu kuriamas filmas apie tokius įvykius, daug įdomiau rodyti tai, kas įvyko po to arba prieš tai, o ne pačias skerdynes, nors kaip tik jos dažniausiai ir rodomos.

Šio kalėdinio „Kino“ tema klausia: ko trūksta šiuolaikiniam kinui (jei trūksta). Ką judu apie tai manote?

A. B.: Klausimas nelengvas... Man atrodo, kad pirmiausia trūksta daugiau matomumo...

Ką turi omeny?

A. B.: Manau, kad tikrieji autoriai yra kažkur giliau ir mes ne visada turim galimybę juos pamatyti ar išvis apie juos sužinoti. Nes jie nebūtinai patenka į rimtesnius festivalius. Trūksta senųjų gerųjų festivalių, festivalių su tradicija ir ambicija rasti ir iškelti naują menininką, festivaliams trūksta drąsos. Tikiu, kad yra tų pačių gerų autorių ir gero kino, tik jis sunkiai pasiekiamas.

Taip, nes yra labai didelė pasiūla, o festivaliai dažnai nebeatlieka funkcijos atrasti ką nors naujo.

A. B.: Visi kalba apie kino krizę ir panašiai, bet, manau, apie tai visada buvo kalbama. Kai pagalvoji apie pastaruosius penkiolika metų, tikrai daug visko atsirado, pavyzdžiui, kad ir Michaelis Haneke, kuris tikrai įeis į istoriją kaip labai ryškus režisierius, o dar ir visa rumunų Naujoji banga, yra daug gerų dalykų.

M. R.: Kalbant apie lietuvišką kiną, negaliu pamiršti straipsnio, kurį skaičiau prieš porą dienų, kad LR Kultūros ministerija pirmąkart po Nepriklausomybės atgavimo šiemet nepanaudojo 8 mln. eurų, nes nepaskirstė šių lėšų tarp sau pavaldžių įstaigų, ir dabar tie pinigai sugrįš į bendrą valstybės biudžetą, todėl kitais metais, tikėtina, Kultūros ministerija gaus mažesnį finansavimą, nes negeba panaudoti tiek lėšų, kiek jai paskiriama. Pagalvojau, kad jei koks pusė milijono būtų skirta Lietuvos kino centrui, šiemet gal būtų buvę kokiais dviem filmais daugiau. Tai, kad Lietuvoje trūksta pinigų kinui, tikrai išlieka problema. Kalbant ne apie Lietuvos kiną, trūksta įvairovės, nes arthouse kinas labai suvienodėjo.

A. B.: Taip, bet būtent todėl, kad nematom tų kitų filmų, nes festivaliuose vyrauja tam tikras panašaus formato kinas.

O lietuviško kino ateitis?

A. B.: Neatrodo labai bloga, tokia kaip visada – pilka.

Manau, kad yra perspektyvių jaunų režisierių, bet pasigendu tos pačios įvairovės.

A. B.: Kol kas matome tik jų trumpametražius filmus, o kokie bus jų pilnametražiai, sunku pasakyti, bet atsižvelgiant į finansavimą bei kitas subtilybes, nemanau, kad tai bus didelio masto filmai. Panašu, kad vyraus labiau realistinis kinas. Mane labiau gąsdina LKC atsirandanti tendencija, noras, kad kinas būtų žiūroviškas. Tai reiškia – ieškoma rėmų. Kaip galima pamatuoti, kas yra žiūroviškas kinas: vadinasi, turi vadovautis šablonais. O LKC, skirstydamas finansavimą, ir formuoja tą vaizdą, tai taip ir bus...