Florence
(Florence Foster Jenkins)
Meilė muzikai
Meilė muzikai
Režisierius Stephen Frears
Scenarijaus autorius Nicholas Martin
Operatorius Danny Cohen
Vaidina Meryl Streep, Hugh Grant, Simon Helberg, Rebecca Ferguson, Nina Arianda
2016, D. Britanija, 111 min. Platintojas Lietuvoje „Prioro pramogos“
„Kino“ skaitytojui šie žodžiai skamba grėsmingai. Signalizuoja, jog filmas – banalus, gal net kvailokas, televizinis ar infantilus. Prastas, kaip rytinė komercinės radijo stoties laida, kurioje apsimiegoję vedėjai iš visų jėgų bando apsimesti energingi ir taip padovanoti „geros nuotaikos dozę“ klausytojams.
Tačiau „Florence“ – dėl meistriškos režisūros – išvengia bet kokios formos vulgaraus banalumo, taip būdingo lengviesiems kino žanrams. Režisieriui Stephenui Frearsui tai pavyksta dėl vienos, atrodytų, paprastos priežasties: jis nesistengia juokinti ar linksminti, o tiesiog pasakoja apie žmones. Gyvus, tikrus, klystančius, abejojančius ir bijančius.
Frearso objektyve visuomet svarbiausia yra žmogus, jo jausmai, santykis su tikrove. Prisiminkime „Filomeną“ ar „Karalienę“. Tai režisieriui leidžia istoriją lipdyti su pastebimu, bet neerzinančiu kiekiu išmintingo supratimo ir empatijos. Jam pavyksta išsilaikyti tame ploname ruože tarp perdėto sentimentalumo ir nepagrįsto dramatizmo.
Galbūt todėl žiūrint „Florence“ apima jaudinantis ir nepaaiškinamas nostalgijos jausmas. Tarsi iš tiesų realus gyvenimas taip nedaug ir retai pasiūlytų žavių, bet kartu dramatiškų, jaudinančių ir prunkšti verčiančių akimirkų.
Išties juokinga, kai dainuoti nemokanti, tačiau muziką dievinanti XX a. pirmos pusės turtuolė Florence Foster Jenkins garsioje Carnegie’o koncertų salėje beviltiškai nemokšiškai traukia arijas. Nesijuokti neįmanoma. Bet Frearsas iš to nedaro „X faktoriaus“ stiliaus komedijos, nes personažą pirmiausia mato ne kaip prastą dainininkę, o kaip begalinės meilės ir absoliutaus atsidavimo muzikai kupiną žmogų. O tai, regis, visą kūrybinę grupę pripildė švelnios pagarbos, kuri prasisunkė į kiekvieną juostos kadrą.
Ironija, kuri paprastai yra šaiži ir aštri, šiame filme virsta minkšta, kone miela. Geriausiai tai atspindi saviironiškas Hugh Granto vaidmuo (tikriausiai pats geriausias jo karjeroje). Jis čia – prastas aktorius ir nuostabus Florence vyras, kuris be galo diplomatiškai ir taktiškai reikalus tvarko taip, kad žmona niekada nesužinotų, jog dainuoja nepakeliamai blogai. Vadinasi, koncertuose gali dalyvauti tik kruopščiai atrinkta publika, tik pažįstami žurnalistai, lojalūs kritikai.
Taupios Granto personažo šypsenos bei meilės muzikai kupinas žvilgsnis – pagarbos artimui ir menui pavyzdys. Jis – visų snobų ir snobiško požiūrio siaubas, nes nuoširdumą ir santykį su žmogumi vertina kur kas labiau nei arogantišką eksperto tiesą apie meną.
Režisierius kone juokiasi iš teisuolio – jį įkūnija „New York Times“ apžvalgininko personažas – vaidmens meno pasaulyje. Nejučia užduodi sau klausimą: kas iš to, kad koks nors kritikas parašys, kad ponia, kuri dievina muziką, iš tiesų dainuoja blogai? Atseit, karalius nuogas? Nejuokinkit.
„Florence“, kaip ir Florence, alsuoja pagarba – kūrėjų pagarba žiūrovui ir filmo herojų pagarba vienas kitam bei menui. Parodo, empatija reikalinga ne tik tarpusavio santykiuose, bet ir mene. Nes tik tuomet net ir kriokiantis balsas gali atskleisti tiek pat daug, kiek tobuliausias sopranas.
