Ekspresionizmas kine

„Batmano sugrįžimas“, rež. Tim Burton, 1992
„Batmano sugrįžimas“, rež. Tim Burton, 1992

Kai atveriame akis, pirmą akimirką objektai atrodo turi iškreiptą vaizdą. Jie tarytum išsiplečia, ištįsta, išsirango, lyg būtų padaryti iš dųjų, kurias gena vėjo gūsis. Tačiau po truputį viskas sugrįžta į savo vietas. Pirmiausia nurimsta ir sustoja daiktai, kurie patenka į žvilgsnio centrą, vėliau tie, kurie yra kraštuose. Šis nusiraminimas ir sugrįžimas į vietas kyla iš mūsų dėmesio, kuris įveda tvarką arba ištempia daiktų santykių tinklą. Daiktas turi įsitvirtinti tarp daiktų ir susisiekti su kitais daiktais.

Kuo ilgiau žiūrime į objektą, tuo labiau jis įsitvirtina, nes jame randame vis daugiau aplinkinių daiktų atspindžių ir ryšių. Idealiausia būtų, jei kiekvienas daiktas galėtų tapti visatos centru. Bet kartais nutinka taip, kad matydami tam tikrą vaizdą, visiškai negalime suvokti, kuris objektas turi būti dėmėsio taške. Pavyzdžiui, filmas – filmuojant kamera juosta sukasi kameros viduje ir per objektyvą yra projektuojamas vaizdas, įprastai filmuojama po 24 kadrus per sekundę, tokiu greičiu objektai ekrane juda mums įprastu greičiu, ir taip visai paprasta susigaudyti žiūrovui, kas yra matoma ekrane. Matoma kameros teritorija yra skirstoma į skirtingus planus: stambus planas, vidutinis planas, bendras planas, ir t.t. Bendrame plane matome žmogų visu ūgiu ir aplinką, kurioje jis yra. Toje aplinkoje gali vykti begalė skirtingų vyksmų: keistis dekoracijos, optinės iliuzijos, atsirasti fantasmagoriniai vaizdai,- tokiu atveju tikrai yra sunku susiorentuoti, kas turi būti dėmesio centre. Savo darbo įžangą pradėjau kalba apie bendrai matomą vaizdą. Toks pasirinkimo motyvas atėjo į galvą tik dėl vienos priežasties - ekspresionizmo kine.

Ekspresionizmas kine reiškėsi trečiame dešimtmetyje Vokietijoje. Daugiausia buvo kuriami siaubo filmai („Daktaro Kaligario kabinetas“, „Nosferatu. Siaubo simfonija“, „Prahos studentas“, „Golemas: kaip jis atėjo į pasaulį“). Svarbu paminėti, kad pirmą kartą Vokietijoje ekspresijos, kaip meninio kūrinio principas buvo paminėtas 1908 m. Po kelerių metų, šis menas pasiekė ne tik teatrą, bet ir dailę, muziką ir literatūrą. Dailėje sužibėjo F. Marco paveikslas „Dvi katės“, saugomas Bazelio Dailės muziejuje, literatūroje – G. Bennas, A. Lichtensteinas, teatre – O. Kokoschka, pastatęs pirmajį ekspresionistinį spektaklį „Sfinksas ir baidyklė“ 1908m., kuriame apstu naujų, iki tol nematytų, motyvų, naujovių ir elementų. Kino ekranus pasiekė siaubo filmai, jiems buvo būdingas sąlygiškumas, groteskas, perdėtas emocianalumas, fantasmagoriniai vaizdai, herojai – mistinės, blogį nešančios būtybės, košmarų ir haliucinacijų scenos. Kameros teritoija (?) buvo kuriama kontrastingu apšvietimu, šešėliais, optiniasi efektais, naudotos ekspresyvios dekoracijos (buvo filmuojama daugiausia paviljonuose). Aktorių vaidybai būdinga utriruoti judesiai, sustingusi, kaukei artima mimika. Ekspresionizmo manifestu kine tapo režisieriaus R. Wiene’s filmas „Daktaro Kaligario kabinetas“ („Das Kabinett des Dr. Caligari“, 1920).

Nors tai yra XXa. meno naujovė, bet ekspresionizmo elementai išliko ir mūsų laikų kine. Timothy Wiliamas Burtonas yra vienas iš nedaugelio režisierių, kuris savo kine išlaikė neeilinę tamsią ir gotišką atmosferą. Timas Burtonas - amerikiečių režisierius, kuris yra nominuotas „Oskarams“ir „Auksiniam gaubliui“, rašytojas ir dizaineris. Vaikystėje Burtonas buvo uždaras vaikas, mėgo vienatvę bei buvo lakios vaizduotės. Smarkiai paveikusi Burtono kūrybą figūra buvo Vincentas Price’as, amerikiečių aktorius, daugiausia vaidinęs siaubo filmuose. Žiūrėdamas senoviškus, mažo biudžeto siaubo filmus, Burtonas bėgdavo nuo realybės. Realybės ir vaizduotės konfliktas pastebimas Burtono kine.

Norėčiau vėl paminėti filmą „Daktaro Kaligario kabinetas“. Filme apstuu nematomų siaubų, ir visas dėmesis yra sutelktas ne į vidinius konfliktus ir emocijas, bet būtent į nematomą siaubą. Vizualizuojamas mažas miestelis, kurio tamsios alėjos yra sutvertos iš griūvančių namų, pasvirusių fasadų, aukštų durų,- visa tai sukuria sunkius šešėlius, o namų langų rėmai, apšviesti dienos šviesos, dažnai sukuria iškreiptų, tarsi save graužiančių sienų įvaizdį. Keletas Burtono filmų demonstruoja panašius vaizdus į šias iškraipytas scenas. Pavyzdžiui, animacinis filmas „Mirusi nuotaka“. Filmas koegzistuoja iškreiptame, ryškių spalvų, kruopščiai suplanuotame pasaulyje, kuriame laisvai maišosi keistybė ir linksmumas. Nors Burtono laikų kinas yra žymiai pažengęs nei filmo „Daktaro Kaligario kabinetas“ laikais, ir tai puikiai matoma filmų spalvų tonu skirtume, bet Burtonas išlaiko panašią gotikinę architektūrą, panašų personažų dizainą ir netgi kai kurių scenų kompozicijas.

Pavyzdžiui, kitas Burtono filmas „Betmeno sugrįžimas“ 1992m. vizualinės įtakos pasiemė iš Fritzo Lango ekspresionistinio 1927m. filmo „ Metropolis“. Burtono Betmenui sukurtas Gotamo miestas turi daugelį panašumų su Metropolio pasauliu. Mieste gausu statulų, kurios kuria šaltą ir melancholišką įvaizdį. Daug šešėlių, garų, gatvėse matyti grotos - kuriama aplinka, kuri tarsi užgožia tai, kas slypi po apačia ir užburia žiūrovus paslaptimi, panašiai kaip tai daroma ir filme „Metropolis“. Kitas panašumas yra patys veikėjai, Džokeris savo grimu, veido mimika ir kostiumu, primena Gwynplaine veikėjąm – žmogų, kuris juokiasi. Daugelis filmo veikėjų panašūs į Metropolio: ilgi balti plaukai, didelės akys, tamsi apranga. Pavyzdžiui, filmas „Svynis Todas: demoniškasis Flyto gatvės kirpėjas“ (2007m.) transliuoja panašius gestus, kostiumus, kadro išsidėstymą, kaip tai galime matyti „ Metropolio“ filme.

Tuo tarpu 1982 animacinis filmas „Vincentas“ savo estetiką pasiskolino iš 1922 filmo „ Nosferatu“ ir „Daktoro Kaligario kabineto“. Vincentas turi daug vizualinių panašumų su Čezarės veikėju iš Roberto Weine’s filmo - tamsūs paakiai, plaukai, kostiumas, veido forma. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad Burtonas nupiešė Čezarę ir šį piešinį panaudojo savo animaciniam trumpametražiniam filmui. Filmas „Nosferatu“ ir Burtono „Vincentas“ turi kadro išsidėstymo panašuumų: platūs kadrai, matomi dideli ir tamsūs šėšėliai, iškraipytas vaizdas, kuris tarsi kuria jausmą, jog šis šėšėlis galėtų praryti visus matomus objektus kadre ir paversti viską kraupia tamsa.

Kaip galime pastebėti iš šių pavyzdžių, vokiečių ekspresionistinis kinas yra smarkiai paveikęs Burtono kūrybą. Burtono filmų kuriama aplinka ir dekoracijos yra atskirti meno kūriniai, kurie galėtų pasitarnauti galerijose arba teatre, kaip ir daugelis vokiečių ekspresionistinių siaubo filmų šedevrų. Viena akimi tikroviški, kita - visiškai ne. Pirmą kartą pamatę filme rodomą miestą bendrame plane, pastebime, jog jis gali būti lyg ir perkeltas iš košmarų knygos, su begale mažų kreivų namelių aukštais, smailiais stogais. Mieste iškraipytos, deformuotos sienos, išraiškingos namų formos. Užlūžtančios, kreivos gatvės, vingiuoti laiptai, dideli niūrus pastatai, tamsi grafo pilis. Niūrus baroko interjeras, tamsūs miškai yra taikli aliuzija į vidinį žmogaus pasaulį, kuris atitinką šiurpią aplinką. Išsigandęs, sutrikęs, taip žmogus jaučiasi apsuptas tamsių betono sienų. Filmo personažų išvaizda yra kuriama per stulbinantį grimą: koreguojamos visos veido detalės, ryškinami antakiai bei akys, pabrėžiamos lūpos - makiažas tarsi kuria išraiškingesnę emociją. Daugelis veikėjų savo išvaizda yra išskiriami iš kitų veikėjų, nes jie simbolizuoja blogį, įkūnija antagonistiškąją pusę. Filmuose nepamirštama ir judesių svarba. Ekspresionizmui būdingas sureikšmintos, pernelyg išgyventos emocijos, atskleidžiančios vidinius personažo išgyvenimus bei jausmus, taipogi netikroviškumo jausmą kuriantys netaisyklingi, nenatūralūs judesiai. Emocijos tampa pagrindiniu veiksniu, leidžiančiuu žiūrovui suprasti personažų išgyvenimus, tiesa, itin sutirštintus. Viename filme galime matyti verkiantį personažą, kitame matysime apimtą pernelyg stiprių vidinių išgyvenimų personažą - dainuojanti. Filmuose vyrauja įvairių spalvų emocijų paletė ir jos visos tokios ryškios, jog žiūrint filmą galvoje nė nešmėsteli klausimas, kokią emocinę būseną šiuo metu išgyvena personažas. Tai galima suvokti per filmo spalvas, grimą ir architektūrą.

Timas Burtonas savo kūryba transliuoja košmaro ir realybės konfliktą. Beprotybė ir sveikas protas, aklumas ir regėjimas, tarsi tampa jo filmų veikėjų neišvengiamo likimo samprata. Režisierius vaizduoja pasaulį fantazijos šviesoje, ribotoje erdvėje, kur svajonės, vaizduotė ir norai suderinti su atšiauria tikrove. Dirbtinės šviesos, šešėlių žaismas, nerimo atmosfera, perdėta ekspresionistinė vaidyba, psichologinės temos ir nevaldomas siaubo ir antgamtiškumo jausmas, - visą tai galima rasti Burtono kūryboje.