KLAJOKLIŲ ŽEMĖ (Nomadland)

Trečiasis ilgametražis režisierės Chloe Zhao filmas „Klajoklių žemė” dėlioja daugiasluoksnį Amerikos klajoklių portretą. Būtent Fern personažas žiūrovui tampa tarsi tarpininkas, sugeriantis neprofesionalių aktorių istorijas ir perteikiantis klajoklių gyvenimo kelyje kompleksiškumą. Fern sutikti žmonės - dažnai (prieš)pensijinio amžiaus, amerikietiškos svajonės nuvilti, kapitalizmo rate užsisukę keliautojai, ieškantys savo proustiškojo prarastojo laiko - neįgyvendintų svajonių, pamirštų gyvenimo pojūčių ar vienio su gamta.

Vienas stipriausių Chloe Zhao režisūrinių bruožų - gebėjimas atskleisti daugiasluoksnę ir kompleksišką žmogaus esatį. Personažai nėra įkalinti filmo naratyvo rėmuose ar varomi esminio tikslo, kuris taptų kulminacija. Žmonės „Klajoklių žemėje”, kaip ir ankstesnėse režisierės filmuose („Dainos, kurių išmokė mano broliai“, „Raitelis“), tiesiog gyvena, dirba, kalbasi ir stebi gamtą. Filmo kūrimas režisierei tampa tarsi atviru klausimu, kurio metu ji leidžiasi į atsakymo paieškas. Panašu, kad toks priėjimas prie filmo kūrimo proceso bei vizualinių priemonių pasirinkimas, ir padeda režisierei pažvelgti į žmogų iš arčiau. O kartu, primena bei tęsia Terrence’o Malick’o kūrybinio braižo tradiciją (kuris, beje, peržiūrėjo pirminį filmo variantą su kadrais iš Bedlendų. Būtent čia jis beveik prieš 50 metų nufilmavo savo debiutinį filmą).

Abiejų režisierių naudojama natūrali šviesa paskandina personažus natūralioje jų aplinkoje. Kamera, pasiruošusi reaguoti į kintančias situacijas, prideda kūrybinio lankstumo, o neprofesionalių aktorių judėjimui - natūralumo. Erdvės suteikiantys platūs kadrai įžemina personažus juos supančiose peizažuose, leidžia gamtos didybei kadre reikštis nevaržomai ir įprasmina veikėjus kur kas platesniame kontekste, keliančiame pamatinius egzistencinius ir filosofinius klausimus. Tačiau Zhao, priešingai nei Malickas (kritikų kartais peikiamas dėl vizualinių priemonių išaukštinimo  personažų sąskaita) „Klajoklių žemėje“ nepalieka daug erdvės skirtingoms interpretacijoms ar tolimesniems filosofiniams apmąstymams. Priešingai, akivaizdžios metaforos, „sukramtyta“ simbolika, kurios ankstesni Zhao filmai sumaniai išvengia, filmą suprimityvina ir paaiškina iki smulkmenų.

„Klajoklių žemė“ neromantizuoja klajoklių gyvenimo būdo, apie kurį neretai pasvajoja socialiniuose tinkluose ryškiai matomi, ar dažnai per dantį traukiami milenialsai. Ar kaip teigia pati režisierė, Džeko Keruako ir Fern keliai savyje talpina visiškai skirtingus jausmus. Matome, kad pasirinkimas perimti klajoklių gyvenimo būdą neatėjo iš romantiškojo „mečiau savo prašmatnų gyvenimą ir išvykau klajoti“ instagraminio šūkio. Filme vaizduojamų žmonių klajojimo pradžia dažniausiai tampa artimo žmogaus praradimas ar prasta finansinė padėtis, tad šalia neįkainuojamų įspūdžių, sutiktų žmonių, gamtos ir ramybės, kartu žengia sveikatos problemos, nepastovus pajamų šaltinis, ar nenumatytos išlaidos.

Tačiau, nors režisierė filme nuolat primena, kad klajojimas nėra vienareikšmiškai pačių žmonių pasirinkimas, „Klajoklių žemė” vengia aršios kritikos ekonominėms sąlygoms, kurios galimai ir paskatino žmonės leistis į kelią. Susidūrusiems su ankstesne režisierės kūryba toks pasirinkimas, veikiausiai, nelabai stebina, tad ir „Klajoklių žemė” neturi vienareikšmės pozicijos, nepamokslauja. Deja, priešingai, nei kiti Chloe Zhao filmai, šis tampa pernelyg taktiškas, neutralus, galiausiai - neįsimenantis.