Naktinė žvejyba
Praėjo penkios (ar kiek) minutės – jau gavome bajerį apie gėjus. Vėliau Justas (akt. Leonardas Pobedonoscevas) pakartoja, kad jis „ne gėjus“, bet kartojami žodžiai praranda prasmę, tai kaipčiadabarsuprast.
Dabar rimtesne gaida. Kai komedija remiasi mariomis dialogų, bajerių kartojimasis pradeda ypač rėžti ausį. Bet už jį baisiau, kai kartojasi tie patys keiksmai. Visai paradoksalu, nes lietuviški filmai įprastai engiami dėl nerealistiškai didelio keiksmažodžių stygiaus (LKC nuopelnas), o šičia jų skaudžiai per daug. „Naktinę žvejybą“ gamino dvi įmonės panašiomis vinjetėmis ir kino centras neturėjo nieko bendro, tad T. Vidmantas, pasitelkdamas Povilą, regis, kompensavo tą stygių keleriems metams į priekį. Ir vis tiek norėtųsi pažvelgti į tai pro pirštus, tik va tas kartojimasis, kurį buvo galima taip lengvai užmaskuoti – tereikėjo skirtingus keiksmažodžius išmėtyti po visą filmą, o ne leisti jiems skambėti po du, nes galima pagalvoti, kad žiū, aidi, teks eiti pas LOR gydytoją.
Leonardas ir Marius yra nacionaliniai lobiai, šauktukas. Buvo ypač įdomu stebėti Leonardo veido mimikas, jų kaita tylos momentais buvo preciziška lyg animacijoje. Tuo tarpu Marių norisi pagirti už gebėjimą net ir lempines eilutes pateikti su dideliu užtikrintumu. Ne kiekvienas aktorius sugebėtų Povilą – su savo agresija, siuntinėjimais ir Justo išsisukinėjimų nuo mirties tramdymais – suvaidinti šitaip atkakliai, o ne monotoniškai. Abiejų aktorių chemija užgožia kitas filmo spragas ir verčia džiaugtis, kad jis egzistuoja. Pasirinktas kūrinio formatas galvon piršo mintį, kad gerai padirbėjus su scenografija būtų pavykęs neblogas spektaklis. Bet teko suvokti, jog režisieriaus neblogai išnaudotos salos galimybės ir pasakojimo gebėjimai – apsiribojant iš esmės viena lokacija bei nerodant žmonų – žymiai geriau suveikė ekrane, nei būtų suveikę teatre.
Trumpų pagyrimų sąrašėlis: už kostiumus, gerus rekvizitus, kad ir kiek jų būtinybę scenarijaus vietomis galima kvescionuoti; už įdomų kompozitoriaus darbą, kuris daugiau kur lipo prie rodomo vaizdo, nei nelipo; net už Inetos Stasiulytės kamėją, kad ir kokią traumą paliko „Pliusas“; už stiprias kadruotes ir montažą, kuriuos buvo labai lengva sumauti, bet nesumauta; už apšvietimo, žvilgsnių, apgamų, šlapių plaukų tęstinumą; už titrų kortelę žmonai, nes iškart priminė, kur ateita ir kaip pasireguliuoti lūkesčius; už neįtikėtinai mažai reklamos (berods, apsiribota vandens buteliuku); už laimingą pabaigą.
Kartais nereikia brangių geltonų automobilių, prasilėkimų su komanda per gražiausias Lietuvos lokacijas, didelių aktorių ansamblių. Kartais ima ir pavyksta kiek geriau, kai nusiteiki paprasčiau. O juk nei režisieriaus stovėsena pasikeitė, nei afišų šriftas atnaujintas, nei bajerių apie aną galą ir bitkoinus išsižadėta. Jei ne Tadas, kažkas vis tiek tokius filmus darytų, tai geriau jau jis ir geriau jau šitaip, nei kažkas kitas kitaip.
