Film noir ir dvi mirtinos dėžės
Tokio kino kūrybai didelę įtaka darė istorinis-socialinis kontekstas. Amerikiečiai buvo stipriai paveikti 1929 – 1939 metais vykusios Didžiosios depresijos, o ciniškumas ir pesimizmas tuo laikotarpiu tapo amerikiečių mentaliteto dalimi. Žinoma, didelį poveikį padarė ir Nacių ideologijos plitimas Europoje. Jo metu, 1930 – 1940 metais, vyko didelė gyventojų migracija, ypatingai daug Vokietijos piliečių kėlėsi gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas ir įnešė didelį indėlį į amerikiečių kino industriją. Su savimi jie atsivežė vokiečių ekspresionizmui būdingą estetiką: tamsą, šešėlius, šviesotamsą, nespalvotų filmų dirbinį, studijinį apšvietimą.
Tamsa ir ribotas apšvietimas nėra vieninteliai noir kinui būdingi bruožai. Nuaras praktiškai pasisavino skrybėlėto vyro silueto ir orkestro atliekamos muzikos fone pasirodančius pradžios titrus, amoralaus pagrindinio (anti)herojaus paveikslą, femme fatale moters personažą, kriminalinį pasaulį, urbanistinę aplinką, lietingas gatves ir blyksinčius gatvių žibintus.
Taip pat sunku įsivaizduoti filmą be „naratoriaus“, kuris lyg ir kalba esamuoju laiku, tačiau atrodo, kad retrospektyviai pasakoja praeities įvykius, beveik dokumentiniu stiliumi. Dažnai pasakotojas būna niūrios nuotaikos, jo kalbėjimas, kupinas nerimo ir psichologinio skausmo, kontrastuoja su įvykiais, apie kuriuos kalbama. Žiūrovui, įtrauktam į panašią būseną, sunku išlikti nešališkam, nes istorija pasakojama iš vieno individo pusės, todėl žiūrovas gauna ne visą istoriją, o tik vieno asmens percepciją.
Be jau minėtojo femme fatale moters archetipo tikriausiai nebuvo nė vieno film noir filmo. Prancūzų kalboje taip vadinama „mirtina moteris“, kurios atsiradimui kine įtakos taip pat turėjo Antrasis pasaulinis karas, po kurio vyrai ėmė bijoti moterų įgautos nepriklausomybės karo metu. Dažnai filmuose pasirodydavo du moters portretai – mylinti, pareiginga, patikima moteris ir femme fatale personažas – paslaptinga, seksuali, kerštinga, nepatikima, manipuliatyvi ir desperatiška moteris. Tokia moters pozicija dažniausiai suviliodavo beviltišką filmo herojų su destrukcinės meilės pagalba, moteris priversdavo aistros vedamą vyrą žudyti ar kitaip nusikalsti, taip įgaudama galios poziciją. Tokia socialines normas laužanti, nepriklausoma moteris savo protingais, tačiau grėsmingais poelgiais abu veikėjus privesdavo iki galutinio žlugimo.
KISS ME DEADLY (1955)
Režisierius Robert Aldrich
„Kiss Me Deadly“ buvo vienas iš paskutiniųjų svarbių film noir filmų, kai tokie filmai dar skaitėsi labiau šiuolaikiniais, nei retrospektyviais. Kai tik filmas buvo išleistas, anglakalbių kritikų jis buvo laikomas beverčiu, tačiau prancūzai filmą ypatingai vertino. Dabar „Kiss Me Deadly“ yra laikomas vienu geriausiu film noir kūriniu.
Filmas prasideda pagrindinio filmo herojaus, privatus tyrėjo Maiko Hamerio (filmų personažų vardai visada lietuvinami, nes tai ne realios asmenybės) susidūrimu su Kristina, Los Andželo greitkelyje automobilius stabdančia moterimi, vilkinčia tik lietpalčiu. Hameris sutinka Kristiną pavežėti ir sužino, kad ji ką tik pabėgusi iš psichiatrinės ligoninės. Kelionės metu juos užpuola banditai ir Hameris prabunda nežinomoje vietoje, girdėdamas paskutiniuosius kankinamos Kristinos šauksmus. Banditai į automobilį įsodina mirusią Kristiną, kartu su sąmonę praradusiu Hameriu ir nustumia automobilį nuo skardžio. Hameris prabunda ligoninėje, kur jo laukia jo asistentė ir meilužė Velda. Hameris įsitikinęs, kad už šio įvykio ir Kristinos fenomeno slepiasi kažkas daugiau ir nusprendžia pradėti tyrimą. Nuo to laiko Hamerio kasdienybė pasidaro daug pavojingesnė, jo automobilis užminuojamas, nužudomas jo artimas draugas ir pagrobiama jo asistentė Velda. Toliau vedamas šių įvykių ir ieškodamas atomazgos, Hameris atsiduria name Malibu paplūdimyje, kuriame įkaitu laikoma Velda. Čia pasirodo filmo femme fatale – Kristinos drauge apsimetusi Gabrielė, anksčiau prisistačiusi kaip Lili. Name saugoma paslaptinga dėžė, kurią nusikaltimo vadovas, daktaras Soberinas, atidaryti draudžia, tačiau Gabrielė čia pasielgia kaip klasikinė, paklusti nepasiryžusi femme fatale ir jį nušauna. Ji atidaro dėžę, kuri pripildyta mirtinos radioaktyvios medžiagos paskandina visą namą liepsnose. Hameris, suspėjęs surasti Veldą, kartu su ja pabėga iš namo ir filmas pasibaigia sprogstančiu ir liepsnojančiu namu, neduodamas žiūrovui suprasti, ar tai yra visko pabaiga.
„Kiss Me Deadly“ atitinka daugumą klasikinio film noir kriterijų. Filmo herojus – ciniškas, morale nepasižymintis „miegamojo detektyvas“, apsuptas godumo ir destrukcijos kupino pasaulio, idealiai įkūnijantis amerikietiško vyriškumo ir arogancijos simbolį. Savaime aišku, kad istorija neapsieitų be žavios ir nepriklausomos femme fatale. Hameris iki pat filmo pabaigos nežino, ko konkrečiai jis ieško, tačiau žino, kad verta, nes mato, kad kitiems tai vertinga. Taip pat kaip ir Gabrielė, kuri nenutuokdama, kas yra dėžės viduje, dėl jos pasiryžta nušauti Soberiną, nes, jos nuomone, tai turi būti kažkas vertingo, juk dėl jos mirė tiek daug žmonių. Soberinas Gabrielę lygina su Pandora, mitologine būtybe, kuri iš smalsumo atidariusi skrynią, sužlugdė pasaulį. Taip pat nutiko ir Gabrielei, kuri dėl savo nepriklausomybės atsisakė paklusti ir taip save privedė iki galutinės destrukcijos.
Moterys šiame filme tėra seksualiniai ornamentai. Hamerio poelgiai ir vertybės tikrai turėtų būti kvestionuojami, tačiau vieninteliai žmonės, kurie tai daro – moterys, o moters nuomonė Hameriui neatrodo svarbi ir lieka ignoruojama. Kaip ir visuose noir filmuose, taip ir šiame filme išlieka geros ir blogos moters balansas. Vieną frontą atstovauja Velda: rūpestinga, atsakinga, suvokianti grėsmę ir kelianti klausimus dėl Hamerio veiklos, tačiau kitoje pusėje, kaip visada, pavojinga ir nepriklausoma Gabrielė. Filmo pabaiga taip pat susiklosto pagal klasikinę formulę – Hameris lieka su Velda, o Gabrielė dėl savo pavojingų poelgių pražūna, o galbūt pražudo visus?
SEVEN (1995)
Režisierius David Fincher
Maždaug 1960 metais stipriai sumažėjo film noir, kaip perspektyvaus komercinio kūrinio, gamybos apsukos. Visa tai vyko dėl Holivudo kino industrijos griūties, kai kino rinką teko dalintis su televizija, nepriklausomais filmais ir užsienio kinu. Tačiau film noir sėkmingai grįžo į rinką 1970 metais, tik šį kartą – nostalgijos ir retrospektyvos forma. Būtent taip atsirado naujasis žanras (gal tiksliau būtų požanris) – neo-noir, kurio gamyba sėkmingai vykdoma iki šių dienų ir tokių filmų paklausa, panašu, nemažėja. Neo-noir nedaug kuo skiriasi nuo klasikinio nuaro, čia vyrauja tas pats stilius su šiuolaikiniam žmogui pritaikytomis temomis, kontekstu, problemomis, atnaujintomis medijomis ir technologijomis, būdingi apokaliptiniai paveikslai.
Nors „Seven“ yra vienas pirmųjų režisieriaus darbų, šis psichologinis trileris susilaukė didelės sėkmės. Filmas apibendrintai naudoja film noir būdingus bruožus ir tradicijas. Filmo tema ir nuotaika gana distopiška, veiksmas vyksta neaiškiame ir labai niūriame Amerikos mieste, kuris pastoviai skęsta lietuje (kas yra labai būdinga klasikiniam nuarui). Du pagrindiniai filmo herojai – detektyvai, tačiau abu reprezentuojantys labai skirtingas asmenybes. Somersetas jau yra tapęs detektyvų veteranu ir jo laukia paskutinė byla, kurioje jis suporuojamas su naujoku, motyvacijos pilnu Milsu. Kartu jie nagrinėja bylą, kurioje ieškomas serijinis žudikas, savo žmogžudystes paremiantis Septyniomis mirtinomis nuodėmėmis. Jaunasis detektyvas remiasi moderniais, logiškais tyrimo metodais ir reprezentuoja policijos darbo tvarką, kaip ir būdinga daugumai noir filmų. Tačiau vyresnysis detektyvas remiasi filosofinėmis ir religinėmis idėjomis, manydamas, kad toks būdas turėtų būti naudojamas spręsti tokio tipo nusikaltimą. Žudikas pasiduoda, tačiau detektyvai supranta, kad tai dar nėra pabaiga, kadangi įvykdytos dar ne visos „nuodėmės“. Įvykiai pasisuka dar labiau tragiška linkme: prieš prisiduodant policijai, žmogžudys išprievartavo ir nužudė Milso žmoną, kartu su dar negimusiu vaiku, apie kurį jis dar net nežinojo, o žiauriai nužudytos žmonos galvą įdėjo į dėžę, kurią detektyvui teko atidaryti.
Nino Frankas, rašydamas apie film noir, yra sakęs, kad film noir nuo detektyvinio filmo skiriasi tuo, kad detektyviniame filme paprastai yra nagrinėjamas detektyvų, policijos darbas, specifika, taktikos ir tokie filmai beveik visada baigiasi laimingai, gerasis personažas laimi. Anaiptol film noir formulė šiek tiek kitokia, čia fokusuojamasi į patį nusikaltimą ir nusikaltėlio psichologiją, o filmai dažnai baigdavosi ne taip gerai, kaip žiūrovui norėtųsi. Vienas ryškiausių “Seven”, kaip neo-noir filmo, bruožų – visuomenės nerimas ir paranoja, filmo tema sukasi aplink įvykius, kurie žmones ypatingai gąsdino ir tuo metu buvo itin pavojingi.
Filmus “Kiss Me Deadly” ir “Seven” skiria 40 metų. “Kiss Me Deadly” buvo vadinamas filmu, kuris užbaigė film noir erą ir viena koja jau žengė į neo-noir žanrą. Tarp šių filmų galima matyti daug akivaizdžių panašumų. Abu filmai yra detektyviniai, abu baigiasi tragiškai, tarp filmų netgi yra techninių analogijų, pavyzdžiui, “Seven” pabaigos titrai, taip pat kaip “Kiss Me Deadly” pradžios titrai eina iš viršaus į apačią ir žiūrovas priverstas juos skaityti iš kito galo. Taip pat abu filmai kuria apokaliptinį jausmą, tiek Somersetas ir Mllsas, tiek Maikas Hamondas įsisuko į planą su tragiškomis pasekmėmis, apie kurio egzistavimą net nežinojo ir su kiekvienu žingsniu artėjo prie tragedijos.
Film noir apima ir kritikuoja daug socialinių ir istorinių temų bei problemų. Film noir kinas yra stipriai surištas su žmogaus psichologija ir keičiasi kartu su pasauliu, todėl apie jo išnykimą būtų sunku pagalvoti, ypač stebint jo evoliuciją kartu su visuomene. Nors iš pradžių traktuotas kaip kino stilius, film noir rado būdą sukurti meninį sprendimą socialinėms problemoms.
