„Didžioji laisvė“

2021.12.08 Debora Julija Morkūnaitė

Pagrindinis filmo personažas Hansas (Franz Rogowski) yra nuteisiamas už lytinius santykius su tos pačios lyties atstovais (arba pagal tuometinį nacistinės Vokietijos 175 – tą įstatymą). Jis pasodinamas į kalėjimą, sutinka porą draugų, su kuriais buvo turėjęs santykių, tarp jų – ir savo gyvenimo meilę Oskarą (Thomas Prenn). Taip pat Hansas susipažįsta ir su Viktoru (Georg Friedrich), su kuriuo po ilgos nesantaikos užmezga ryšį. Filmas šokinėja laikotarpiuose – pirma istorija supažindina su pirmuoju Hanso apsilankymu kalėjime 1945 m. grįžus iš koncentracijos stovyklos, vėliau, 1957 m., – Hansas sėdi dėl tų pačių priežasčių su Oskaru ir trečioji, vykstanti 1968 m. Skirtingų laikotarpių naratyvai leidžia susipažinti su skirtingomis pagrindinio veikėjo nuotaikomis, kurios puikiai parodo, kaip veikėjas kito nuo pirmo atsidūrimo už grotų. Hanso personažas yra puikiai atskleidžiamas per jo veiksmus ir dialogus. Jo trapumas ir žmogiškumas leidžia pajausti jo stipriąją pusę. Tai leidžia suprasti kontrastas tarp Viktoro ir Hanso personažų – Viktoras yra silpnas ir bijantis kalėjimo, tuo tarpu Hansas – siekiantis teisybės ir nepaisantis kalėjimo nuostatų. Dėl to jis dažnai uždaromas į tamsią vienutę, kurioje jam tenka kentėti vienatvę ir tuštumą. Režisierius Sebastianas Meise puikiai pasirinko apleistą kalėjimą šioms scenoms filmuoti, kas suteikia filmui realizmo ir tikroviškumo. Vienintelė šviesa, matoma vienutėje, yra degtukas, su kuriuo Hansas prisidega cigaretę, aktoriaus veide matyti liūdesys, kurį kenčiame kartu su juo.

Tačiau Hansas perpranta kalėjimą, kuris po truputį tampa jo namais. Jis suranda būdų susitikti su Leo (Anton von Lucke), o paskui ir su Oskaru. Pirmieji susitikimo kadrai su Leo naktiniame lauko „miegamajame“ maloniai nudžiugina – pirmieji kūniški prisilietimai ir šiluma, kurią pajaučiame lyg būtumėm Hansas. Pirmoji scena, kuri po ilgo šalto ir niūraus kalėjimo parodo dviejų žmonių ryšį. Iki šios akimirkos režisierius  žiūrovui rodė tik šiurkštų ir vienišą Hanso gyvenimą kalėjime. Dėmesio verta ir nuostabi aktoriaus kūno kalba: jis susigūžęs, lyg visad jaučiantis šaltį ir bandantis pasislėpti; tik vėliau jis pasikeičia (arba tiksliau –  iki kol vėl uždaromas į vienutę) – vėlesniais metais Hansas jau pasitempęs, pasitikintis savimi bei žaviai žaismingas.

Oskaro ir Hanso santykių priešistorė atskleidžiama per Hanso memuarus ir kadrus, kuriuose Oskaras guli prie ežero. Ši veikėjų istorijos linija yra viena iš efektingiausių ir dramatiškiausių filmo vietų. Būtent šios istorijos pabaigoje, kai Oskaras nusižudo, Hansas suartėja su Viktoru. Viktoras ir Hansas vienas kitame randa ramybę ir paguodą. Jiedu yra tai, ko jiems trūksta kalėjime.

„Didžiosios laisvės“ finalas – gana komiškas. Hansas pamato užrašą ant žurnalo viršelio: „175-as įstatymas panaikintas“. Tai – jo ilgai laukta akimirka ir pagaliau pasiektas tikslas. Jis tampa, kaip įvardijama filme, „legaliu“. Tai lyg ir tūrėtų būti geriausia jo gyvenimo akimirka, kurios beveik visą filmą laukia ir žiūrovai. Pagaliau Hansas išeina į laisvę ir nueina į gėjų barą, norėdamas pajausti, ką reiškia būti laisvu žmogumi. Galiausiai jis atsiduria baro požemyje, kurio lankytojai užsiimama makabriškomis orgijomis – ilgas kadaras su fone grojančia „L‘amour, l‘amour, l‘amour“. Hansas išeina iš baro sutrikęs ir išdaužia juvelyrinės parduotuvės langą, joje pradeda cypti signalizacija, Hansas atsisėda, užsirūko cigaretę ir laukia kol atvažiuos policija jo suimti.

Filmo pabaiga ironiška, tai ne ta laisvė, kurios siekė Hansas ir už kurią kovojo kalėjime. „Didžioji laisvė“ atskleidžia Hanso ypatumus ir kartu jo trapų, bet stiprų, besipriešinantį personažą, kurį puikiai sukūrė aktorius Franzas Rogowskis. Hansas jaučia komfortą kalėjime labiau nei laisvėje. Tai filmas, kuris priverčia susimąstyti, kas iš tiesų yra ta laisvė, kurios kiekvienas iš mūsų taip siekiame.