Filmo „Titanė“ recenzija

Šį filmą galima būtų pavadinti labai originaliu, patraukiančiu neįprastu siužetu. Viskas prasideda nuo pagrindinės herojės Aleksos patekimo į autoavariją, kuomet ji prasiskelia galvą ir jai yra įmontuojama titano plokštė. Grįžus iš ligoninės, jau buvo galima pastebėti  jos jausmus, ar tai meilę, automobiliui, jį paglostant ir pabučiuojant. O užaugusi, dirbdama erotinių šokių šokėja tarp automobilių ji sulaukia dėmesio iš gerbėjo, kuris prisipažįsta jai meilėje. Bet viskas pakrypsta žiauria kryptim – su plaukams skirtu smeigtuku, ji jam duria į ausį ir jis miršta. Po šios žmogžudystės ji pasimyli su automobiliu, nuo kurio, kaip sužinome vėliau, – pastojo.

Visas filmas iš esmės ir sukasi aplink Aleksą ir jos asmeninį gyvenimą, kuriame apstu žmogžudysčių ir pavojaus. „Dingusiųjų“ skaičiui augant – paskelbiama žudikės paieška. Taigi Aleksa nusprendžia pakeisti savo išvaizdą nusikerpant plaukus, nusiskutant antakius ir, itin nemaloniu veiksmu, sužaloja save trenkdamasi veidu į kriauklę ir susilaužydama nosį. Jos išvaizdos pokytis toks drastiškas, kad nežinant priešistorės, net nepagalvotume, jog ji buvo mergina. Aleksai „susitapatinus“ su Adrienu,  dingusiu ( ar mirusiu) gaisrininko Vinceno sūnumi, ji apsigyvena pas vyrą namuose. Adrianas nekalbus, faktiškai niekada neprataria nė žodžio ir nuolat slepia savo tikrąją lytį bei asmenybę. Tik vėliau tai pastebi sūnaus mama, o po kurio laiko, ir tėtis. Filmo atomazga – Aleksos kūdikio gimdymas.

Nors filme ir apstu žiaurių scenų, įtampos, staigių veiksmų, smurto elementų, nuolat kintančių režisūros sprendimų, jame aš įžvelgiu ir šiltesnių ar netgi rimtesnių temų. Man asmeniškai iškilo klausimas, po Aleksos išvaizdos pokyčių, apie (lytinį) tapatumą. Kiek patį žmogų ar aplinkinius gali paveikti drastiškas pokytis? Nors šiame filme pakeičiama tik išvaizda, bet ši tranformacija tikrai puikiai įsispraudžia į tą pačią temą, kuri šiuo metu itin aktuali, žinant, kiek daug tai vertinančių skeptiškų ir kreivai. Nepaisant priežasčių, dėl kurių norima save identifikuoti kaip, pavyzdžiui, kitos lyties atstovą. Kartu – labai svarbus klausimas yra šis: kiek svarbi yra lytis? Ir šiuos gan atvirus klausimus norėčiau palikti spręsti kitiems, neperšant savųjų įsitikinimų, o leisti žmogui pačiam pagalvoti, kiek tai gali būti priimtina ir svarbu jam pačiam.

Gan svarbus šiame filme ir psichologinis aspektas. Išties, mūsų visų ryšys priklauso nuo mūsų pačių psichologinės būklės. Ir nors filmo siužetas visai kitoks – apie pastangas nuslėpti savo tikrąją tapatybę,  kalbėsiu apie tame įžvelgtą, galbūt, taip pat aktualiją – dingusį artimą ryšį, jo vengimą, nuolat skubantį ir veiksmo pilną gyvenimą. Manau, kad šiame filme tas ryšis, dėmesys, rūpestis ir nuolatinis bandymas kitam būti geresniu yra labai svarbus. Tai tarsi ženklas, kad atsigręžtume į tai, ką gauname gero ir atsilygtume tuo pačiu.

Dėl anksčiau minėto smurto, veiksmo ir netgi šokiruojančių, ypatingai silpnų nervų žmonėms, vaizdų šis filmas manęs nenustebino dėl jau matytų ankstesnių šokiruojančių filmų. Tačiau „Titanė“ išties turi unikalių detalių, režisierė (Julia Ducournau ) – labai lakiąvaizduotę (kad ir seksas su automobiliu). Gal tai ir nėra realistiška, bet savo techninėmis ir kinematografinėmis galimybėmis / idėjomis filmas netgi privertė patikėti, kad tai gali būti visai realu. Įvairios žudynės ar psichologinės temos, atrodo, jau kažkur matytos ir girdėtos, tačiau neįprasta meilė tarp žmogaus ir automobilio tikrai įsiminė.