Kova dėl smėlio II

 

Pradėkime ten, kur sustojome – nuo Klaipėdos anšliuso. 1939 m. kovo 22 d. Berlyne pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai, o jau kitą dieną į Klaipėdą įžengė vokiečių kariai. „Mes esame laisvi! Fiureris grąžino Klaipėdos kraštą į tėvynę“, – kovo 23-iąją skelbė krašto laikraščiai[2]. Prasidėjo chaotiška Lietuvos įstaigų, prolietuviškai nusiteikusių asmenų ir nuo nacių antisemitinės politikos bėgančių žydų evakuacija į Lietuvą. Tarp pabėgėlių buvo ir „vieninteliu lietuvišku kino teatru Klaipėdoje“ tituluoto kino teatro „Capitol“ savininkai Simonas Šlesas ir Tovis Isterlicas. Pabėgę iš Klaipėdos, jie netrukus Kaune atidarė modernų 800 vietų kino teatrą „Aušra“, pastarasis tarp kitų Kauno teatrų išsiskyrė lietuvių liaudies motyvais dekoruotu interjeru, kurį kūrė dailininkas Rimtas Kalpokas ir valstybinės amatų mokyklos keramikai. O Klaipėdos kraštas Hitlerio įsakymu iki gegužės 1-osios turėjo būti visiškai integruotas į Vokietijos administracinę ir juridinę sistemą, tad netrukus visi penki Klaipėdos krašto kino teatrai (3 Klaipėdoje, po vieną Pagėgiuose ir Šilutėje), kaip lygiaverčiai partneriai, ištirpo plačioje, veik 6000 skaičiuojančioje Vokietijos kino teatrų jūroje.

 

Su vokiečių kariais į Klaipėdos kraštą netruko įžygiuoti ir Vokietijos kino operatoriai krašte ruošęsi filmuoti tiek kino kronikas, tiek vaidybinius filmus. Pirmasis, dar nespėjus ataušti lietuvių administratorių pėdoms, buvusioje lietuviškoje Kuršių nerijos dalyje filmavimo darbų ėmėsi liūdnai pagarsėjęs režisierius Veitas Harlanas (1899–1964). Šiandien šis vokiečių režisierius prisimenamas kaip sėkmingiausio antisemitinės propagandos filmo „Žydas Ziusas“ („Jud Süß“, 1940) autorius. Filmas šlykščius antisemitinius teiginius pateikė patrauklia prabangios istorinės dramos forma, tad mušė lankomumo rekordus ne tik Vokietijoje, bet ir karo metais jos okupuotose šalyse: tiek skaudžiai Holokausto randais paženklintoje Lietuvoje, tiek nacių okupuotoje Danijoje, kurioje Holokaustas patyrė nesėkmę. Dėl šio filmo Veitas Harlanas vienintelis iš vokiečių režisierių po karo buvo teistas už nusikaltimus žmoniškumui. Teismas filmą pasmerkė, tačiau režisierių išteisino. Bet visa tai bus vėliau, o filmavimui Kuršių nerijoje režisierius Hermanno Blode’s viešbutyje Nidoje apsistojo 1939-ųjų pavasarį.

 

Taip jau sutapo, kad, vykstant Klaipėdos anšliusui, vokiškoje Kuršių nerijos dalyje Harlanas jau buvo pradėjęs „Kelionės į Tilžę“ („Die Reise nach Tilsit“, 1939), pagal šilutiškio vokiečių rašytojo Hermanno Sudermanno to paties pavadinimo apsakymą, filmavimo darbus. Apsakyme pasakojama apie pamario žvejų lietuvninkų šeimos dramą. Indrės ir Anso Balčių santuokai kyla grėsmė – pasirodžiusi samdinė Bušė ne tik suvilioja Ansą, bet ir įkalba jį nužudyti jo paties žmoną. Sukuriamas pragariškas planas – Ansas pakvies Indrę kartu plaukti į didmiestį, Tilžę, ir kelionėje ją nuskandins. Kelyje atbunda vyro ir žmonos meilė, tačiau likimas pakrypsta kitaip... Pirmą kartą apsakymas ekranizuotas už Atlanto, Holivude – tai ir šiandien plačiai žinomas režisieriaus Friedricho Wilhelmo Murnau filmas „Saulėtekis“ („Sunrise: A Song of Two Human“, 1927). Pirmojoje „Oskarų“ ceremonijoje jis susižėrė apdovanojimus geriausiam operatoriui ir pagrindinei aktorei (Janet Gaynor sukurtas žmonos vaidmuo), taip pat įvertintas kaip „unikaliausias ir meniškiausias“ (ši „Oskarų“ kategorija netrukus panaikinta). Tad Veito Harlano ruošta antroji apsakymo ekranizacija prieš tai jau turėjo rimtą, taip pat vokiečių režisieriaus kurtą konkurentą. Tačiau tai režisieriui buvo nė motais, mat jis žaidė kitomis kortomis.

 

Murnau „Saulėtekyje“ Sudermanno apsakymas buvo išvietintas, iš jo panaikinus bet kokius Mažosios Lietuvos pėdsakus, o Veitas Harlanas apsakymą ekranizavo „natūroje“, filmavo ne tik studijoje Berlyne, bet pačioje Tilžėje ir jos apylinkėse bei Kuršių nerijoje, vietinius gyventojus pasitelkė masinėms scenoms. Filmas pradėtas filmuoti vasarį, kovą darbai perkelti į studiją, o balandį vėl grįžta į Rytprūsius, praplečiant filmavimo vietų sąrašą, mat dabar režisieriui buvo pasiekiamas ir Klaipėdos kraštas su anksčiau Lietuvai priklaususia Kuršių nerijos dalimi. Į Nidą filmo režisierius ir pagrindinė aktorė Kristina Söderbaum atvyko jau kaip vyras ir žmona – balandžio pradžioje įvyko jų vestuvės. Regiono politiniai pokyčiai akcentuoti ir filmo reklaminėje kampanijoje, dažnas jos motyvas – Tilžės miesto kadrai. Buvęs pasienio miestas juose užfiksuotas iš kitapus Nemuno, t. y. dar neseniai Lietuvai priklausiusios teritorijos.

 

Nors filmavo apylinkėse, kuriose vyko apsakymo veiksmas, perteikti krašto charakterio režisieriui nepavyko. Po 1939 m. lapkričio 2-ąją Tilžėje įvykusios filmo premjeros Berlyno kritikai negalėjo suprasti, kodėl Rytprūsių žvejų šeima kalba skirtingais akcentais – žmona (Kristina Söderbaum) švedišku, vyras (Frits van Dongen[3]) olandišku, o jų sūnus (Joachim Pfaff) berlynietišku. O Tilžės gyventojus juokino sutuoktinių atvykimo į Tilžę scena, filmo kadruose jų laivelis plaukia ne iš Kuršių nerijos, o iš priešingos, žemyninės, pusės! Neišvengta ir apsakymo pakeitimų vadovaujantis nacių rasine politika – pakeisti pagrindinių personažų vardai ir paveikslai. Lietuvninkų šeima virto vokiečiais, o jos galvą viliojanti samdinė Bušė tapo lenkaite Madlyna (Anna Dammann). Taip į kūrinį įtraukta rasinio konflikto linija, tapusi itin aktuali filmo premjeros metu, kai Vokietija jau buvo užpuolusi Lenkiją ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Galbūt siekdamas išaukštinti tradicinę vokiečių šeimą, įrodyti jos tvirtumą, režisierius kūrinį padabino ir nauja, laiminga pabaiga.

 

Lietuviškų motyvų dingimas iš ekranizacijos, žinoma, neigiamai buvo sutiktas Lietuvos spaudoje, čia jis apverktas dar gerokai prieš filmui pasirodant Vokietijos ekranuose[4]. Laisvoje Lietuvoje filmas taip ir liko neparodytas, ekranus pasiekė tik kai sovietų okupaciją pakeitė hitlerinė. Veito Harlano filmai su Kristina Söderbaum, tokie kaip prabangiai pastatytas „Žydas Ziusas“ ar spalvotas „Auksinis miestas“ („Die goldene Stadt“, 1942), buvo itin populiarūs okupuotos šalies kino teatruose, po jų parodytą „Kelionę į Tilžę“ taip pat lydėjo sėkmė. Įdomu, ar bent vienas iš žiūrovų tuomet susiejo šį filmą su prieškariu įvykdytu Klaipėdos krašto atplėšimu?

 

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas radikaliai nepristabdė įsibėgėjusios Vokietijos kino industrijos mašinos, į Kuršių neriją karo metais toliau plaukė vokiečių filmavimo komandos, dažnai kuriam laikui pakeisdamos pusiasalio gyvenimą. Štai „Nidos mokyklos kronikoje“ pažymėta, jog vykstant juostos „Berniukai“ („Jungens“, rež. Robert A. Stemmle, 1941) filmavimui į kurortą buvo atvežta apie 500 jaunuolių iš Klaipėdos ir Karaliaučius, kurorte jie veikiausiai užtruko, mat filmavimo darbai strigo dėl prasto oro[5]. Propagandiniame filme apie jauną hitlerjugendo vadovą, atvykusį į žvejų kaimelį ir pastačiusį į vietą žvejus išnaudojusį kontrabandininką, kadrų iš Nidos netrūko, gyvenvietė buvo ekrane gerai atpažįstama. Atpažįstama ji ir ne viename tuo metu Kuršių nerijoje sukurtame dokumentiniame filme.

 

Žinoma, darbuotasi ne tik Nidoje. Štai filmui „Jaunieji ereliai“ („Junge Adler“, rež. Alfred Weidenmann, 1944) prireikus sklandymo scenos, vėl su kameromis lėkta į Kuršių nerijos kopas – prie Pilkopos (vok. Pillkoppen, dab. Morskoje). Filmas atliepė nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso „totalinio karo“ reikalavimą – rodė, jog frontui dar per jauni paaugliai taip pat gali sėkmingai remti karo industriją. Vokietijos ekranus filmas pasiekė 1944-ųjų gegužę, vos po dviejų mėnesių sovietinė armija įžengė į Vilnių ir Kauną, dar po kelių mėnesių ji jau pasiekė ir Klaipėdos krašto ribas. Totalinis karas čia pakeitė totaliai viską.

 

Vilnių ir Kauną vokiečiai atidavė be didesnio pasipriešinimo, bet dėl Klaipėdos kovojo aršiai, juk miestą jie laikė tikrai vokišku! Mūšiai truko keturis mėnesius, o 1945-ųjų sausio pabaigoje sovietinei armijai įžengus į miestą, jame rasta tik kelios dešimtys civilių, visi kiti buvo evakuoti į Vokietijos gilumą. Kuršių nerija taip pat buvo ištuštėjusi, ši smėlio juosta tarnavo kaip vienas iš evakuacijos kelių. Dauguma senųjų regiono gyventojų čia taip ir negrįžo, krašto veidas įgavo visai kitus bruožus.

 

Viena Rytprūsių dalis atiteko Lenkijai, kita – Kaliningrado sritis – Rusijos SFSR, Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos SSR. Netrukus Sovietų Sąjungos ekranuose jau sukosi dokumentiniai filmai ir kronikos, kuriais skatintas naujakurių kūrimasis regione. Štai dokumentiniame filme „Kaliningradiečiai“ („Калининградцы“, rež. Grigorij Levkojev, 1949) teigta, kad vokiečiai šiuo kraštu, jo infrastruktūra visiškai nesirūpino, o dabar sugriautą regioną moderniai atstato rusų naujakuriai, darbo čia netrūksta – veikia žūklės kolūkiai, o ir papramogauti yra kur – jūra ir Kuršių nerija visai šalia. Filme Kaliningrado sritis jau pristatoma kaip senosios slavų žemės, tad naujakuriai čia gali jaustis tikrais šeimininkais, jie sugrįžta į žemes, kurios ir taip istoriškai jiems priklauso. Kad jos būtų dar slaviškesnės, 1947–1948 m. sovietai daugiau nei 100 tūkstančių vietos senbuvių deportavo į Vokietijos sovietų okupacinę zoną[6]. Gal „senąja slavų“ žeme būtų tapęs ir Klaipėdos kraštas su Lietuvai atitekusia Kuršių nerijos dalimi, jei ne tas suimprovizuotas 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimas bei jo padarinių pripažinimas tarptautiniu lygiu...

 

Tokiu Rytprūsių traktavimu, žinoma, būta nepatenkintų karą pralaimėjusioje Vokietijoje. Dalyje ten kurtų dokumentinių filmų, kuriuose, naudojantis prieškariu filmuota medžiaga, kalbėta apie regioną, pavyzdžiui, režisieriaus Johanneso Häusslerio „Motina – Rytprūsiai“ („Mutter Ostpreußen“, 1954) ar „Tai buvo Karaliaučius“ („Das war Königsberg“, 1954), galima įžvelgti ne tik nostalgiją prarastam kraštui, bet ir revanšistines gaideles. Į pastarąsias vėliau tiesiogiai atsiliepė režisieriaus Raimondo Vabalo dokumentinis filmas skambiu pavadinimu „Stinga tik... fiurerio“ (1964), „demaskavęs“ Vakarų Vokietijos politiką kaip Hitlerio įpėdinę, tik ir besigviešiančią atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Žinoma, propagandinis filmas atitiko savo laiko politinius reikalavimus ir gerokai persūdė situaciją.

 

Pokariu kurtuose „Tarybų Lietuvos“ kronikos siužetuose gyvenimas Kuršių nerijoje taip pat pieštas rožinėmis spalvomis, akcentuojant čia sparčiai kuriamus ir sėkmingai veikiančius žuvininkystės kolūkius, maisto ir gyvenamojo būsto gausą. Kad tai esanti gryna tiesa, liudijo keli į kraštą iš Vokietijos grįžę repatriantai, prieš kameras pasakoję, jog sovietinėje Lietuvoje gyvenimas kur kas geresnis nei jų paliktuose Vakaruose[7] (6-ojo dešimtmečio pabaigoje dauguma jų vėl paliks Kuršių neriją). Tačiau atvykę naujakuriai greitai suprasdavo, kad gyvenimas krašte ne toks gražus kaip pieštas kino ekranuose[8]. Kuršių nerija buvo smarkiai nusiaubta karo, daugelis senųjų viešbučių ir vilų sugriautos, ką liudijo ir Nidoje stūksantis Thomo Manno vasarnamio skeletas – apdailos lentas plėšė ir kūreno sovietų pasieniečiai[9]. Nebūta reguliaraus susiekimo tarp gyvenviečių ir su žemynu, aprūpinimo būtiniausiomis prekėmis, visur karaliavo nepriteklius, o prieškariu klestėjęs kurortinis gyvenimas praktiškai nebeegzistavo.

 

Nepriteklius slėgė ir sovietinę kino industriją, ji sirgo „filmastygiu“ (rus. малокартинье). Atrodo, jog per pirmąjį pokario dešimtmetį Kuršių nerijoje taip ir nefilmuotas nė vienas vaidybinis pilno metražo filmas. O Vokietijoje tuo pačiu laikotarpiu tokių filmų pasirodė mažiausiai du. Žinoma, jų filmavimo darbai vyko dar prieš pasibaigiant karui. 1947-aisiais kino teatruose parodyti filmai „Kvaksas Afrikoje“ („Quax in Afrika“, rež. Helmut Weiss) su žymiuoju komiku Heinzu Rühmannu, dar vienu Blode’s viešbučio Nidoje svečiu, bei „Janas ir sukčiai“ („Jan und die Schwindlerin“, rež. Hans Weißbach). Pirmajame Kuršių nerija pasitarnavo kaip abstrakčios „Afrikos“ peizažas, antrojo filmo veiksmas vyko Šiaurės jūros salose, kažkur tarp Vokietijos ir Norvegijos.

 

***

Kada lietuvių kino menininkai atrado Kuršių neriją? Šis klausimas iš dalies buvo paliestas 2021-ųjų gegužę Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Neringos miesto savivaldybės bei Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ surengtoje diskusijoje „Neringa kaip filmavimo aikštelė: filmavimo ypatumai ir galimybės“[10]. Vienas iš diskusijos dalyvių, režisierius Algimantas Puipa, jos metu buvo pristatytas kaip Kuršių nerijos lietuvių vaidybiniame kine „atradėjas“, žinoma, turint galvoje filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), pastatytą pagal danų rašytojo Holgerio Drachmanno novelę „Romanas kopose“. Filme puikiai atskleistas ir unikalus nerijos kraštovaizdis, ir ypatingas senųjų jo gyventojų charakteris. Tačiau pats režisierius Kuršių nerijos atradėjo lietuviškame kine titulo kratėsi, jį perleisdamas jau šį pasaulį palikusiems kolegoms – Algirdui Dausai, Almantui Grikevičiui ir Vytautui Žalakevičiui bei Juodkrantėje iš dalies filmuotam kitam klasikiniam lietuvių filmui „Jausmai“ (1968). Na o žvelgiant istoriko žvilgsniu, reikia keliauti dar labiau į praeitį ir prisiminti 1957-aisiais ekranuose pasirodžiusį filmą „Kol nevėlu...“ (rež. Julijus Fogelmanas, Vytautas Žalakevičius).

 

Kino komedija apie dviejų Kuršmarių žvejų – Aloyzo (Napoleonas Bernotas) ir Viliaus (Kęstutis Genys) – konkurenciją dėl merginos Nijolės (Irena Leonavičiūtė) rankos kelią į ekranus skynėsi nelengvai. „Tarybų Lietuvos“ 1956 m. Nr. 28 kronikos siužete apie filmavimo darbus Nidoje (bene ankstyviausioje filmuotoje medžiagoje apie filmavimą Kuršių nerijoje) minimas kitas filmo pavadinimas – „Auksinės burės“ – ir kitų režisierių vardai. Į filmo kūrimo darbus nuolat kišosi įvairiausi valdininkai, scenarijus buvo ne kartą perrašomas, kūrybinės grupės nariai tol riedavosi tarpusavyje, kol neištvėrę viską mesdavo ir į jų vietą stodavo kiti. O galiausiai pasirodęs filmas nebuvo gerai įvertintas nei Lietuvos kino studijos vadovybės, nei žiūrovų[11].

 

Nors filmo veiksmas vyko Kuršių nerijoje, šabloniška kolchozinė komedija be didesnių nuostolių galėjo būti perkelta į Rusijos stepes, tereikėjo laivus pakeisti traktoriais, o tinklus – kastuvais. Filmo veikėjai, jų konfliktas buvo plakatiški („spartuolis“ Vilius prieš „buožę“ Aloyzą), o juokai apie apsirijimą cepelinais – žemo lygio. Kuršių nerija, panašiai kaip Harlano „Kelionėje į Tilžę“, liko menkai atskleista butaforine scenografijos detale. Simboliškai tiesmukai tai pasimato ir kai kuriuose filmo kadruose. Štai kaimo vakaronės scenoje nesunku pastebėti, kad filmo veikėjai šoka ne marių panoramos, o ją imituojančios drobės fone...

 

O nutiko taip, kad filmavimo darbams stringant į Lietuvą atėjo žiema ir nufilmuoti vasariškų scenų Nidoje tapo nebeįmanoma, filmavimo darbai buvo perkelti į Krymą. Pastarasis kai kuriose filmo scenose ir imitavo Kuršių neriją – sausio mėnesį čia lengvai apsirengę lietuvių aktoriai turėjo imituoti karštą vasarą. Na, o kai Krymo pusiasalis Kuršių nerijos neprimindavo, tekdavo griebtis ir tapybos. Iš tiesų kurioziška – vokiečių kinematografininkai Kuršių nerijoje filmuodavo Afrikos, Australijos ir kitų kraštų scenas, o lietuviai Kuršių nerijos filmuoti išvažiavo į Krymą!

 

1957 m. pasirodė ne tik vaidybinis „Kol nevėlu...“, bet ir atskirai Kuršių nerijai skirtas spalvotas dokumentinis filmas „Neringa“ (iš ciklo „Pažinkime savo kraštą“, rež. Leonas Tautrimas, 1957). Nors ir čia neapeitos žvejų kolūkių, darbo temos, nemažai dėmesio skirta pusiasalio kraštovaizdžio unikalumui. Padidėjęs kinematografininkų dėmesys Kuršių nerijai atspindėjo ir pusiasalio laukiančias permainas. Mat tais pačiais metais pasirodė ir pirmasis sovietų Lietuvoje išleistas turistinis gidas po Kuršių neriją – Judo Mešio „Kuršių Neringa“[12]. Visa tai rodė, jog nuspręsta regionui vėl sugrąžinti kurorto vaidmenį.

 

„Laimingos kelionės, paukšteli! Nešk savo skardžią giesmę į platų pasaulį. Giedok apie mūsų taikią, laisvę mylinčią šalį. Apie rūsčią priešams ir svetingą draugams nuostabaus grožio Lietuvos gintaro juostą – Neringą“, – skelbė užkadrinis balsas filmo „Neringa“ pabaigoje. Nors ekrane rodytas į laisvę paleisto, ką tik Kuršių nerijoje sužieduoto paukščio skrydis, iš tiesų žinią apie Kuršių nerijos unikalumą ir joje atgimstantį kurortą turėjo nešti pati filmo juosta. Ji tai ir darė. Įgarsinti rusiškai, abu minėti filmai sklido po SSRS ir net už jos ribų. Atrodo, dokumentinė „Neringa“ po daugelio metų Vokietijoje pasiekė net Thomo Manno našlę Katią Mann[13], pats rašytojas, deja, mirė 1955-aisiais, dar prieš pasirodant filmui. Rašytojo žmona filme galėjo išvysti ir neseniai paremontuotą savo vasarnamį – krašto grąžinimo į kurorto statusą ženklą. O nukeliavusios už Atlanto abi juostos patyrė ir netikėtas transformacijas. Čia šių filmų kadrai buvo panaudoti, kaip skelbta, pirmajame lietuviškame filme, pagamintame Kanadoje! Tai – lietuvių išeivių pilno metražo dokumentika „Lietuvos tragedija“ („Tragedy of Lithuania“, rež. Kazys ir Mečys Motūzai, 1963).

 

„Lietuvos tragedijos“ autoriai broliai Motūzai kino srityje buvo žinomi Lietuvoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Su tėvais emigravę į JAV, ten išmokę operatoriaus amato, 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje jie grįždavo į Lietuvą filmuoti vaizdų, kuriuos vėliau rodydavo ir čia, ir Amerikos lietuvių kolonijose. Broliai buvo vieni spalvotos dokumentikos pradininkų. Okupavus šalį, kai kelias į Lietuvą jiems buvo užkirstas, broliai kino nemetė – filmavo JAV ir Kanados lietuvių renginius, montavo filmus iš seniau nufilmuotos medžiagos. „Lietuvos tragedija“ buvo skirta „visiems lietuvių tremtiniams, partizanams ir laisvės kovotojams, kurių kaulai išmėtyti Lietuvos laukuose, Sibiro taigoje ir nacių koncentracijos stovyklose“. Filmas pradedamas Kanados lietuvių eisena paminint trėmimus į Sibirą, tačiau netrukus žiūrovas raginamas nusikelti dvidešimčia metų atgal, į gimtąją šalį prie Baltijos krantų. Skambant lietuviškoms dainoms („Ant marių krantelio“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“ ir kt.) ekrane pasirodo idiliško prieškario žvejų gyvenimo Kuršių nerijoje vaizdai, nuostabi regiono gamta. Nuo pajūrio judama į žemyninę Lietuvą – Nemuno pakrantes, Kauną, Birštoną, Trakus, Vilnių, rodomi žemės ūkio darbai, modernūs Kauno pastatai, valstybės šventės. Tačiau liaudies dainą keičia karinis maršas, lyriškus kaimo vaizdus – sovietų nužudytų lietuvių kūnų fotografijos. Vėliau rodomi nacių okupacijos kadrai, o po jų – vėl sovietinė okupacija. Paliečiamos pokario pasipriešinimo, varymo į kolūkius, sovietų religinės politikos temos. Neapeinamas ir turizmas – teigiama, jog į sovietų Lietuvą atvykti gali tik komunistams pataikaujantys užsieniečiai, o šalies pajūrio kurortai prieinami tik išrinktiesiems partijos nariams.

 

Atrodo, kad autoriai filmą kūrė iš to, ką turėjo po ranka, pačių prieškariu filmuoti vaizdai maišomi su sovietų ir nacių okupacijų metų kino kronikomis, filmais, neskiriant didelio dėmesio tam, kad naudojami kadrai būtinai atitiktų jų reprezentuojamą laikotarpį. Ne išimtis ir Kuršių nerija, kurioje filmo autoriai prieškariu, atrodo, nebuvo filmavę. Ji „Lietuvos tragedijoje“ pristatoma filmų „Kol nevėlu...“ ir „Neringa“ iškarpomis. Kopgalio tvirtovės griuvėsiuose Smiltynėje (dabar ten įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus) besiganantis ožys, kopomis šliaužiantis žaltys – filme „Neringa“ simbolizavę kaizerinės ir hitlerinės Vokietijos laikotarpį – buvo apvalyti nuo jiems primesto politinio krūvio ir „Lietuvos tragedijoje“ tapo tiesiog gaivališkos Lietuvos gamtos panoramos dalimi. Tarp žvejų kolūkio tinklų filme „Kol nevėlu...“ klaidžiojančios Nijolės paveikslas virto idiliško prieškario žvejų gyvenimo simboliu, kai jokiais kolūkiais dar nekvepėjo. O neseniai paremontuotas Thomo Manno namelis filme pristatytas kaip tradiciškai dekoruota lietuvių žvejo troba – sovietų sunaikinto pasaulio įvaizdis. Sovietiniai filmai Amerikos lietuvių rankose tapo antisovietinės propagandos dalimi, o kinematografinė kova dėl Kuršių nerijos smėlio pasipildė dar vienu frontu.

 

1957-ieji žymėjo pokytį ir Lietuvos vaidybiniame kine. Lig tol visuose pokariu Lietuvoje kurtuose filmuose buvo matyti ryški „broliškos pagalbos iš Rytų“ ranka, ne išimtis ir „Kol nevėlu...“ – rusų scenaristai, rusas korežisierius ir vyr. operatorius... Tačiau prie tuo pat metu kuriamo filmo „Žydrasis horizontas“ (rež. Vytautas Mikalauskas, 1957) jau dirbo vien lietuvių autoriai, daugeliui jų tai buvo debiutas. Kuršių nerijos kaip kurorto atgimimas sutapo su lietuviško vaidybinio kino (at)gimimu. Simboliška, kad „Žydrojo horizonto“ pabaigoje, filmuotoje ant šiaurinio Klaipėdos molo, kadre trumpai šmėsteli ir Kuršių nerijos kontūras.

 

Kurorto atgimimas Kuršių nerijoje nebuvo lengvas. 1958-ųjų vasarą Nidoje lankęsis Klaipėdos krašto senbuvis Martynas Toleikis dar buvo kritiškas: „Nida su savo apgriuvusiais, nesutvarkytais namais ir keliais daro nejaukų įspūdį. Bet aptvarkytas yra Thomo Mano namukas“, – rašė jis[14]. Vis dėlto įprastus kino kronikų siužetus apie tai, kiek tonų žuvies Kuršių mariose šiemet ištraukta, vis dažniau keitė siužetai, vaizduojantys į Neringą atvykstančius poilsiautojus, užsienio ekskursijas, čia dygstančius poilsio namus, tvarkomą infrastruktūrą. 1964-aisiais pusiasalis sulaukė 22 000 lankytojų, 1966-aisiais jų skaičiuota jau 85 000! O 1965-aisiais Nidoje lankęsis Jeanas-Paulis Sartre’as vienas galėjo atstoti kelis tūkstančius, tokio dėmesio sulaukė jo vizitas![15]

 

Kinematografininkai neliko nuošalyje. Štai po filmo „Jausmai“ (1968) filmavimo darbų Lietuvos kino studijos antrosios režisierės Reginos Vosyliūtės ir jos vyro dailininko Vaclovo Kaminsko Juodkrantėje įsigyta sodyba tapo „savotiška kino Meka ir Lietuvos, ir visos Sovietų Sąjungos kino kūrėjams, atvykusiems čia pailsėti“[16]. Režisierė prisidėjo ne prie vieno Kuršių nerijoje kurto filmo, tarp jų ir prie Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983). Lietuvos kino studija taip pat įsigijo poilsiavietę Pervalkoje.

 

Tiesa, kinematografininkams teko prisitaikyti ir prie kurortui bei jo aplinkai taikomų sąlygų. Filmo „Jausmai“ kūrybinė grupė buvo veikiausiai pirmoji, už savo veiksmus Kuršių nerijoje susilaukusi aplinkosaugininkų baudos. „Meninio filmo „Jausmai“ grupė objektui „Apkasai“ atrinko vietą Neringos landšaftinio draustinio teritorijoje Juodkrantės kopų zonoje ir už padarytus nuostolius turėjo sumokėti 1.820 rub. Patalpinta filme medžiaga įrodo, kad šį objektą galima buvo filmuoti ir kitoje vietoje. (...) ĮSAKAU: 1. Už neatitinkamą vietos atrinkimą objekto „Apkasai“ filmavimui, išdavoj ko buvo padarytos neūkiškos išlaidos, režisierius-statytojus A. Grikevičių ir A. Dausą, vyr. operatorių J. Tomaševičių, dailininką-statytoją J. Čiuplį ir filmo direktorių E. Žabinską – įspėti (...)“, – skelbė Kino studijos direktoriaus įsakymas[17].

 

Tačiau filmuojant Kuršių nerijojoje kylantys sunkumai ir apribojimai kinematografininkų pernelyg negąsdino. Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios čia filmuota nemažai lietuviškų filmų. Dar prieš „Jausmus“ Nidos kopose lankėsi Arūnas Žebriūnas, filmui „Mažasis princas“ (1966) perfilmavęs dalį dėl prastos juostos kokybės Kyzylkumų dykumoje, Turkmėnijoje, nepavykusių scenų[18]. Vėliau režisierius grįžo į Kuršių neriją ekranizuoti lietuviškos H. Sudermanno „Kelionės į Tilžę“ versijos – filmo „Kelionė į rojų“ (1980). Grįžo čia ir Vytautas Žalakevičius su Almantu Grikevičiumi („Savaitgalis pragare“, 1987). Gytis Lukšas Kuršių nerijoje rado danišką peizažą pasakų filmui „Žaltvykslės“ (1980), o Raimondas Vabalas kopose imitavo Aliaskos žiemą filmui „Smokas ir Mažylis“ (1975). Chameleoniškas pusiasalio charakteris pastebėtas ir už Lietuvos ribų, pavyzdžiui, Vladimiras Vorobjovas čia filmavo Anglijos scenas filmui „Lobių sala“ („Остров сокровищ“, 1983), Aleksandras Stefanovičius filme „Brangus berniukas“ („Дорогой мальчик“, 1974) čia įkūrė vaikus grobiančių Amerikos gangsterių lizdą. Tai tik keletas iš daugelio pavyzdžių.

 

O Neringos kurorto simboliu tapo frazė „Benai, plaukiam į Nidą!“ iš Algirdo Aramino filmo „Maža išpažintis“ (1971). Kuršių nerija kino kronikose ir filmuose buvo reprezentacinis kurortas, tačiau brolių Motūzų antisovietiniame filme išsakyti teiginiai, jog kurortas pasiekiamas tik išrinktiesiems, nebuvo visiškai klaidingi. Žinios, kad įvažiuoti į kurortą reikalingi leidimai, kad čia taikomi specialūs pasienio zonos ribojimai, dažniausiai likdavo už kino kameros objektyvo. Žinoma, pasitaikydavo ir išimčių, tereikia prisiminti į Kuršių neriją vykstančias mašinas stabdantį ir leidimus tikrinantį milicininką Apolinarą (matomą ne tik to paties pavadinimo Henriko Šablevičius dokumentiniame filme, bet ir vaidybiniame Aramino „Ilga kelionė prie jūros“, 1976). Ryškiausiai tai matyti Gedimino Skvarnavičiaus ironiškame dokumentiniame filme „Lietuviškas charakteris“ (1976). Jau minėtas scenas su Neringos milicininku iš Šablevičiaus „Apolinaro“ režisierius maišė su prancūzų komedijos „Fantomas“ (rež. André Hunebelle, 1964) mašinų gaudynių kadrais ir nuotykių filmo su Jeanu-Pauliu Belmondo „Neprilygstamasis“ („Le Magnifique“, rež. Philippe de Broca, 1973) povandeninio nardymo scenomis, taip kurdamas naują naratyvą – apie nelegaliai pro akylą milicininką į Kuršių neriją bandančius prasmukti poilsiautojus. Ironiškas siužetas kalbėjo apie kurorto nepasiekiamumą, o filmo kadrai vėl liudijo Kuršių nerijos chameleoniškumą – pusiasalis puikiai įsiterpė tarp Prancūzijos Rivjeroje ir Meksikoje filmuotų scenų.

 

Į reprezentatyviai atrodančią Kuršių neriją kartais buvo nukreipiami režisieriai, norėję filmuoti kitose buvusių Rytprūsių dalyse. Štai Rytų Vokietijos režisieriui Volkeriui Koeppui nebuvo duotas leidimas filmo apie rašytoją Johannesą Bobrowskį filmuoti jo gimtajame mieste – Sovetsku tapusioje Tilžėje. Vietoj to jis buvo nukreiptas į lietuviškąją Neringą, čia iš dalies ir filmavo „Linkėjimus iš Sarmatijos“ („Grüße aus Sarmatien“, 1973)[19]. Galbūt pabijota vokiečių režisieriui leisti filmuoti dar ryškiai karo randais išvagotoje Kaliningrado srityje. Dėl čia stūksančių vokiško stiliaus pastatų griuvėsių regionas buvo populiari sovietinių karinės tematikos filmų filmavimo aikštelė, beje, lankyta ir lietuvių kino kūrėjų. Šio regiono situaciją taikliai apibūdino režisieriaus Rimanto Gruodžio dokumentinio filmo apie jį pavadinimas – „Dykra“ (1993).

 

Mirties, naikinimo tema Kuršių nerijos kontekste aktyviai išryškėjo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvoje jau sklindant Sąjūdžio dvasiai. Tuomet kurortinį regiono įvaizdį kine kuriam laikui užgožė susirūpinimas ekologinėmis problemomis, Kuršių nerijos išsaugojimu. Tai ryšku tokiuose dokumentiniuose filmuose kaip „Tekantys laiptai“ (rež. Mindaugas Urbonavičius, 1988), „Medžiai smėlyje“ (rež. Adakris Marcinkus, 1989). Ekologinis sąjūdis buvo įžanga į politinius pokyčius, jų troškimas ir su jais siejamos viltys aiškiai išreikštos filme „Nojaus arka“ (rež. Rimtautas Šilinis, 1988). Filme rodyta užteršta, nustekenta Lietuva – Kuršių mariose traukiami tušti žvejų tinklai, smėlyje trūnijančios jų valtys, tik pačioje filmo pabaigoje Gedimino bokšte suplevėsavus trispalvei žybteli viltis.

 

Sovietų Sąjungos griūtis, perėjimas į rinkos ekonomiką nebuvo lengvas išbandymas Lietuvos kinui. Šalis išgyveno savo „filmastygio“ laikotarpį. Vis dėlto lietuvių kinematografininkų pagaliau atrasta Kuršių nerija nebuvo pamiršta. Net sunkiomis dienomis čia jų užklysdavo palyginti nemažai – galime prisiminti pusiasalyje filmuotą Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993), Vido Rašinsko „Medinius laiptus“ (1993) ar vaikų ir šiandien mėgstamą Keistuolių teatro „Geltonų plytų kelią“ (rež. Asta Einikytė, 1993). Kino industrijai ant kojų stotis padėjo šalyje filmuojami užsienio projektai, jų autoriai taip pat dažnai braidė po Kuršių nerijos smėlį. Štai pirmasis vokiečių vaidybinis filmas „Vasaros albumas“ („Das Sommeralbum“, rež. Kai Wesseli, 1992) čia filmuotas dar tuomet, kai iš šalies nebuvo išsinešdinę sovietų kariai, beje, režisierius ir vėliau sugrįžo į Lietuvą. Šiandien Lietuvos kino industrija išgyvena geresnes dienas, tad gal jos bus tokios ir kinui Kuršių nerijoje. Juk nuo 1999-ųjų čia kasmet organizuojamos tarptautinės kino dirbtuvės – „Summer Media Studio“.

 

Atrodo, kiek aprimo ir kovos dėl smėlio. Bendros vokiečių ir lietuvių gamybos filmas „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa, 2000) rodė, jog ir pusiasalio istorija, ir kino gamybos išlaidomis galima pasidalinti. Pirmojo po Antrojo pasaulinio karo vokiečių statyto vaidybinio filmo Kaliningrado srityje – „Meilė Karaliaučiuje“ („Eine Liebe in Königsberg“, rež. Peter Kahane, 2006) – scenarijus taip pat skatino Vokietijos ir Rusijos susitaikymo regione nuotaikas. O 2021-ųjų pabaigoje pasirodęs dokumentinis Vytenio Puidoko „Pasienio paukščiai“ teikė vilties, kad bendradarbiavimas įmanomas nepaisant politinių skirtumų: filmas pasakojo apie pirmą po Sovietų Sąjungos griūties bendrą Kuršių nerijos lietuvių ir rusų ornitologų projektą. Tačiau pernai Rusijos pradėtas karas su Ukraina susitaikymo viltis aptraukė miglomis, panašu, jog ilgoje kinematografinės kovos dėl Kuršių nerijos smėlio istorijoje dar gali būti rašomi nauji skyriai...

 

Straipsnis paruoštas remiantis autoriaus 2021–2022 m. Nidos meno kolonijoje atliktu tyrimu „Kuršių nerija – judantis vaizdas“.

 

Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.